R. M. Tracevskis. II pasaulinio karo pradžia – nežinomi faktai

Baltijos šalyse yra gaji nuomonė, kad po Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos slaptų susitarimų 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos likimas buvo jau besąlygiškai nuspręstas. Iš tikrųjų Baltijos šalys turėjo nedidelį šansą išvengti inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, jei ne klaidingas Suomijos Vyriausybės pasirinkimas ir JAV – jų saviizoliazija bei neryžtingumas Europos situacijos atžvilgiu 1940 m. pavasarį. Apie tai daug plačiau bus galima paskaityti mano paruoštoje medžiagoje žurnalui „Genocidas ir rezistencija“, kuris pasirodys lapkričio mėn. Pateikiu to straipsnio trumpą apžvalgą.

1939 m. rugsėjo 1 d. nacių Vokietija įsiveržė į Lenkiją, o rugsėjo 18 d. Sovietų Sąjunga pradėjo Rytų Lenkijos okupaciją. Hitleris ir Stalinas tai darė remdamiesi Molotovo-Ribbentropo pakto slaptais protokolais. Jungtinė Karalystė ir Prancūziją, gindamos savo sąjungininkę Lenkiją, paskelbė karą Vokietijai, tačiau aktyvių karo veiksmų britai ir prancūzai nesiėmė. Pradinis Antrojo pasaulinio karo laikotarpis britų istorikų yra dažnai vadinamas „Netikruoju karu“ arba „Sėdėjimo karu“.

1940 m. kovo 1 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija pasiūlė Suomijai, vis dar kariaujančiai Žiemos karą su Sovietų Sąjunga, planą, pagal kurį britų-prancūzų aljanso kariniai daliniai turėjo pradėti intervenciją Skandinavijoje: įsiveržti į Norvegiją, okupuoti Švedijos Laplandijos geležies rūdos kasyklų regioną (Vokietijos karo pramonei buvo gyvybiškai svarbūs tiekimai iš neutralios Švedijos, kuri Antrojo pasaulinio karo metu susikrovė iš šių tiekimų milžinišką kapitalą) ir padėti Suomijai jos priešpriešoje su sovietais. Britų-prancūzų karinių pajėgų atsiradimas Suomijoje, kuris galėjo net išvirsti ir į britų-prancūzų ginkluotą konfliktą su Sovietų Sąjunga, galėjo pakeisti jėgų balansą Baltijos jūros regione. Suomija atmetė 1940 m. kovo 1 d. britų-prancūzų pasiūlymą.

Pasaulio likimas priklausė nuo Suomijos sprendimo. Deja, Suomijos Vyriausybė pasirinko bendradarbiavimą su stipresne (kaip jai tuomet klaidingai atrodė) jėga, t. y. Vokietija, kuri įtikino Suomiją sudaryti suomius žeminančią taiką su Kremliumi 1940 m. kovo 13 d. Suomiai neoficialiai net pasiūlė Vokietijai suomiškus SS batalionus Vokietijos planuojamam būsimam karui Rytuose. Vėliau tokie batalionai buvo sukurti ir kariavo Rytų fronte. Ir suomiai tai padarė, nors 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribbentropo paktu Vokietija buvo pardavusi Suomiją sovietams. To pakto pagrindu sovietai suformavo Suomijos SSR Vyriausybę ir pradėjo karą prieš Suomiją 1939 m. lapkričio 30 d.

Tik po Suomijos sprendimo atmesti britų-prancūzų įsiveržimo į Skandinaviją planą, 1940 m. kovo 3 d. Hitleris įsakė savo kariuomenės vadams ruoštis Danijos ir Norvegijos okupacijai, kurią nacių Vokietija pradėjo po mėnesio.

Jei 1940 m. kovo 1 d. Suomijos sprendimas būtų teigiamas Vakarų aljanso pasiūlymo atžvilgiu, galbūt Londonas ir Paryžius būtų linkę padėti Baltijos šalims apginti nepriklausomybę, o 1940 m. Sovietų Sąjunga dar nebuvo pasirengusi tiesioginei konfrontacijai su Vakarų aljansu. Scenarijų galėjo būti įvairių – daryti prognozes atgaline tvarka yra neįmanoma, nes daug kas priklausė ir nuo žmogiškojo faktoriaus, t. y. valstybių vadovų, kurie dažnai klaidingai vertina situaciją. Tai parodo ir klaidingas 1940 m. kovo mėn. Suomijos premjero Risto Ryti sprendimas (šis prastai Helsinkio išskaičiuotas pragmatinis sprendimas, turėjęs netiesioginių neigiamų pasekmių Baltijos šalims, jokiu būdu, žinoma, negali būti moraline prasme prilygintas Stalino ir Hitlerio nusikaltimams prieš Baltijos valstybes).

Suomijos sprendimas paveikė ir Italijos fašistinio lyderio Benito Mussolini apsisprendimą. Iki 1940 m. pavasario, pasak jo paties, jis net neįsivaizdavo, kad Italija galėtų kariauti ne britų-prancūzų pusėje, bet po Suomijos sprendimo irgi pasirinko „stipresniąją“, kaip jam tuomet atrodė, pusę, t. y. Hitlerį. Stereotipai apie Mussolinio ir Hitlerio brolišką draugystę Antrojo pasaulinio karo pradžioje yra klaidingi. Tas pats pasakytina ir apie Hitlerio bei Stalino santykius. Pasaulio šalių vadovų politiniuose santykiuose, ypač tarp nedemokratinių lyderių, paprastai lemiamą vaidmenį vaidina tik interesai bei intrigos, o ne viešiesiems ryšiams skirtos bičiulystės.

Baltijos šalių situaciją, žinoma, komplikavo jose jau esančios sovietų karių bazės. Vis dėlto sovietai pradėjo telkti savo kariuomenę prie Baltijos šalių sienų tik balandžio mėn., t. y. tik po Suomijos sprendimo.

1940 m. pavasarį Suomijos sprendimas galėjo būti kitoks, jei JAV pozicija Vokietijos ir Sovietų Sąjungos atžvilgiu būtų ryžtingesnė. Vis dėlto JAV tuomet siekė tik išvengti didelio konflikto Europoje, bandydama įkalbėti Berlyną, Romą, Londoną ir Paryžių susitarti dėl taikos – 1940 m. vasario 24 d. JAV valstybės sekretoriaus pareigas einantis Sumner Welles pradėjo savo taikos siekiančią misiją lankydamas išvardytąsias sostines.

„Po Antrojo pasaulinio karo Wipert von Blücher [Antrojo pasaulinio karo metu buvęs Vokietijos pasiuntinys Suomijoje] parašė laišką, adresuotą Risto Ryti, kuriame Ryti vadinamas vieninteliu suomiu, kada nors laikiusiu pasaulio likimą savo rankose. Šiais žodžiais buvo apibūdinta 1940 m. kovo mėn. Maskvos taikos sutartis, kuri laiško autoriaus nuomone buvo pasirašyta visų pirma Ryti sprendimu. Ryti atsakė, kad nors jis ir atmetė aljanso pasiūlymą, jam buvo akivaizdu, jog tas pasiūlymas galėjo turėti istorinių pasekmių visam pasauliui. Blücheris taip pat parašė savo memuaruose, kad tuo momentu, kai Suomija turėjo apsispręsti dėl aljanso pagalbos siūlymo, viso pasaulio likimas buvo Suomijos ministro pirmininko Risto Ryti rankose. Pasaulio šalių didelių politinių jėgos grupių formavimasis ir istorijos tėkmė buvo apspręsta Ryti sprendimo“, – sakė Suomijos Turku miesto universiteto istorijos profesorė Pirkko Kanervo skaitydama savo pranešimą tarptautinėje istorikų konferencijoje „Italija ir Ribbentropo-Molotovo paktas 1939–1941“, kuri buvo surengta Romoje 2012 m.

„Dėl aštrios politinės situacijos Suomija turėjo pasirinkti tarp viena kitai priešiškų jėgų: britų-prancūzų aljanso ir Vokietijos. Maskvos taikos sutartis buvo naudinga Vokietijai, ir tai buvo didelis pralaimėjimas britų-prancūzų aljansui. „Tai mūsų antrasis pralaimėjimas“, – komentuodamas Suomijos „kapituliaciją“, pareiškė britų Imperijos generalinio štabo viršininkas generolas Edmund Ironside, kuris stipriai palaikė britų-prancūzų aljanso planą dėl įsiveržimo į Skandinaviją. Pirmasis pralaimėjimas buvo Lenkija“, – teigė P. Kanervo.

Beje, savo pranešime P. Kanervo išsklaidė ir du su Antruoju pasauliniu karu bei Molotovo-Ribbentropo paktu susijusius mitus.

„Suomija vaidino lemiamą vaidmenį tarptautiniame politiniame žaidime, kuris vyko Netikrojo karo mėnesiais. Dažnai kartojamas teiginys, kad Suomija buvo palikta viena prieš galingąją Sovietų Sąjungą yra tik mitas“, – sakė P. Kanervo.

Visa Žiemos karo metu užsienio suteiktos pagalbos Suomijai suma buvo 4,6 milijardo tuometinių Suomijos markių – ši suma, pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. Suomijos kariuomenės vadovybės atliktus skaičiavimus, padengė 85 procentus Suomijos kariuomenei reikalingų išlaidų. Suomija gavo dalį ginkluotės už dyką, o daugelis kitų pirkimų buvo finansuojami iš gautos iš užsienio dovanotos paramos, kuri suplaukė iš viso pasaulio.

Užsienio karinė pagalba Suomijai Žiemos karo metu

Švedija – 1470 milijonų Suomijos markių

Italija – 790 milijonų Suomijos markių

Prancūzija – 600 milijonų Suomijos markių

Didžioji Britanija – 500 milijonų Suomijos markių

Belgija – 500 milijonų Suomijos markių

JAV – 270 milijonų Suomijos markių

Vengrija – 100 milijonų Suomijos markių

Norvegija – 80 milijonų Suomijos markių

Danija – 70 milijonų Suomijos markių

Ispanija – 55 milijonai Suomijos markių

Šveicarija – 35 milijonai Suomijos markių

Vokietija – 35 milijonai Suomijos markių

Vokietija suteikė tik simbolinę paramą, o Italija buvo antra didžiausia amunicijos ir ginklų Suomijai tiekėja. Italija buvo pirmoji šalis, kuri pardavė karo lėktuvus suomiams. Šie tiekimai buvo prižiūrimi Italijos lyderio Benito Mussolini ir vykdomi slapčia nuo Vokietijos aplinkiniais jūrų keliais, nes pirmoji Italijos naikintuvų siunta Suomijai, kuri buvo gabenama per Vokietijos teritoriją, sovietų reikalavimu buvo Vokietijos sulaikyta.

Be to, Mussolini pasiuntė dvi savanorių karo technikos specialistų grupes į Suomiją. Mussolini leido šiems italų savanoriams dalyvauti karo veiksmuose kartu su suomiais. Italijos Vyriausybė skatino savo piliečius vykti savanoriais į Žiemos karą. Italijos valdančioji Nacionalinė fašistų partija rėmė demonstracijas už Suomiją ir prieš Sovietų Sąjungą bei masyvią antisovietinę propagandą Italijos spaudoje, nepaisant Hitlerio pasiuntinių Romoje protestų. Hitlerio pasiuntiniai prašė Italijos nerodyti simpatijų ne tik Suomijai, bet ir Baltijos valstybėms. Tuo metu nacių Vokietija oficialiai demonstravo draugystę su Stalino Sovietų Sąjunga, o Italijos ir Sovietų Sąjungos diplomatiniai santykiai paaštrėjo. Nikolajus Gorelkinas, sovietų ambasadorius Romoje, buvo atšauktas į Maskvą, o Italija į tai atsakė atšaukdama savo ambasadorių Augusto Rosso iš Maskvos į Romą.

Šie faktai paneigia populiarų mitą, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje Italija buvo karšta Vokietijos sąjungininkė. 1939 m. gegužės mėn. Italija ir Vokietija sudarė politinę ir karinę sąjungą, Plieno paktą. Vokietija ignoravo Plieno pakto straipsnius, numatančius konsultacijas ir susitarimus. 1939 m. rugsėjo mėn. Vokietijos puolimas prieš Lenkiją netapo išankstinių konsultacijų su Italija tema. Rugpjūčio 12 ir 13 d. Galeazzo Ciano, Italijos užsienio reikalų ministras ir Mussolinio žentas, susitiko su Vokietijos kolega Joachimu von Ribbentropu ir Hitleriu Zalcburge ir tik tuomet sužinojo apie Vokietijos planus pulti Lenkiją. „Esu pasibjaurėjęs Vokietija. Jie apgavo mus ir melavo mums. Ir dabar jie nori įtraukti mus į avantiūrą, kurios mes nenorime ir kuri gali kelti grėsmę mūsų santvarkai ir mūsų šaliai. Italijos žmonės bus apimti siaubo, kai jie sužinos apie Lenkijos užpuolimą ir net gali griebtis ginklų kovai prieš Vokietiją“, – G. Ciano užrašė savo dienoraštyje.

Italija laikė Vokietiją savo konkurente dėl dominavimo Balkanų šalyse, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Graikijoje, kurias Italija laikė savo interesų sfera. Žiemos karo metu Mussolini buvo linkęs palaikyti britų-prancūzų pusę ne dėl kokių nors idealistinių paskatų, o norėdamas būti stipresniosios jėgos pusėje. (Beje, 1939 m. lapkričio 28 d., dvi dienas prieš sovietams užpuolant Suomiją, G. Ciano, nežinodamas apie Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, savo dienoraštyje rašė, kad sovietų puolimas prieš Suomiją yra neišvengiamas, ir jis esąs įsitikinęs, kad Vokietija tieks ginklus Suomijai, apie ką Italija būtinai turėsianti pranešti Maskvai). 1940 m. sausio 5 d. Mussolini parašė Hitleriui laišką, kuriame prašė sudaryti taiką su Vakarų šalimis ir planuoti karą tik Rytuose. Hitleris neatsakė į laišką iki Suomijos lemtingojo 1940 m. kovo 1 d. Suomijos Vyriausybės sprendimo.

Tik po šio suomių sprendimo Mussolini pasirinko sąjungą su Vokietija (pažadėdamas jai ir atšildyti santykius su Kremliumi, todėl, SSRS okupavus Lietuvą, Italija perdavė „Villa Lituania“, Lietuvos ambasados pastatą Romoje, sovietams) – Mussolini nusprendė, kad Vokietija yra stipresnė nei britų-prancūzų aljansas. Suomija ir Italija būtų greičiausiai priėmusios kitus sprendimus, jei ne tuometinė JAV saviizoliacijos politika, kuri sąlygojo menką JAV įtaką Europai Antrojo pasaulinio karo pradžios laikotarpiu.