Be abejo, daugelis (nemaža dalis sulaikę kvapą) seka „Brexit“ siužetą ir buria tema „o kas, jeigu...“ Birželio 23-ąją viršų paims britų egoizmas, siekiant išskirtinių sąlygų, pavyzdžiui, teisės šios šalies parlamentui blokuoti europinius įstatymus, ar tai, ką už Jungtinės Karalystės (JK) išlikimą Europos Sąjungoje (ES) paskelbęs balsuosiąs Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby įvardijo taikos bei sutarimo principais sėkmingai besivadovaujančia organizacija?

Leidykla „Briedis“ pradeda leisti naują knygų seriją „Šaltasis karas“ ir pristato pirmąją šios serijos naujieną – M. Stanton Evanso, Herberto Romersteino knygą „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“.

Atsakymas į klausimą, kada prasidėjo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas, Rytuose dar vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, atrodo, žinomas pradinės mokyklos mokinukui. Sovietiniuose vadovėliuose teigiama, kad 1941-ųjų birželio 22 d. ankstų rytą „fašistinė Vokietija klastingai užpuolė mūsų Tėvynę“.

Šokas yra mūsų gyvenimo dalis. Kaip mes norėtume ir stengiamės, šoko kartais nepavyksta išvengti. Svarbiausia yra, kaip reaguojama į šoką ir kokios išvados padaromos.

Daug kalbama apie tiesioginę karinę Rusijos grėsmę, bet du galimi poslinkiai pasaulyje gali sukelti ne mažesnį pavojų nei Rusijos tankai. Tankai ateitų vėliau.

„Sovietų medicinos ekspertai vadindavo alkoholį liga Nr. 3, nes jis buvo trečia svarbiausia mirties priežastis, nusineštų gyvybių skaičiumi nusileidusi tik vėžiui ir širdies bei kraujagyslių ligoms. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje degtinė pralenkė jas abi, oficialiai tapdama pagrindine rusų žudike. Su alkoholiu susijęs mirtingumas Rusijoje buvo aukščiausias visame pasaulyje“, - rašoma Marko Lawrence‘o Schrado knygoje „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“.

Visiems didžiausiems Rusijos televizijos kanalams tapus tiesiogiai ar netiesiogiai pavaldiems Kremliui, visuomenės nuomonės formavimas pagal Rusijos valdžios užgaidas tapo įprasta veikla. Tendencingas naujienų nušvietimas, pseudoanalitinės diskusijų laidos, aršūs marginalių politikų, tokių kaip V. Žirinovskis, pasisakymai skirti manipuliuoti Rusijos piliečių sąmone.

„Sveikas, aš Paulas Marshas“, – rusiškai prisistatė ilgaplaukis anglas, nusileidęs manęs pasitikti į BBC priimamąjį. Pusiau rimtai, pusiau juokais jis parodė man prie durų pritvirtintą kabliuką: „ Ant šio kabliuko prieš įeidamas į BBC tu palieki visus savo politinius įsitikinimus, visas politines idėjas, nes čia svarbūs tik faktai.“ Tai buvo 1975 m. birželis; pradėjau dirbti BBC rusų tarnyboje.

Seniai įrodyta, kad nuo meilės iki neapykantos, nuo bičiulystės iki išdavystės – vienas žingsnis. Lietuvos kunigaikščiai ir didikai rengė intrigas net savo giminėje, politikai glėbesčiavosi ir riejosi tarpusavyje, pasaulio galingieji vienas kitą kėlė į postus ir organizavo perversmus, šiais laikais visokie veikėjai prisipažįsta partinėje ištikimybėje ir tuojau pat savo bendraminčius „išduria“...

Netrūko suglumusių, kai londoniečiai Didžiosios Britanijos sostinės meru išsirinko Sadiqą Khaną, kuris tapo pirmu Europos Sąjungos (ES) sostinei vadovaujančiu musulmonu. Šio žodžio pakako kažkuriai visuomenės daliai imti gūžčioti pečiais.

Prieš penkerius metus DELFI rašiau apie pirmą mano pažintį su Kaliningrado (Karaliaučiaus) žeme. Įspūdis buvo slegiantis.

Žinomas Rusijos istorikas Markas Soloninas nepatingėjo ir suskaičiavo, kiek ir ko gavo Sovietų Sąjunga iš Vakarų sąjungininkų per Antrąjį pasaulinį karą. Šiandieninėje Rusijoje ir dabar stengiamasi tai nutylėti, akcentuojant vien tik „sovietinės liaudies žygdarbį“…

Trečiadienį įvyko du išlaisvintųjų sutikimai. Maskvos Vnukovo oro uoste nusileido lėktuvas, iš Rostovo atskraidinęs Rusijos piliečius Aleksandrą Aleksandrovą ir Jevgenijų Jerofejevą. Jie buvo nuteisti Ukrainoje kalėti 14 metų už dalyvavimą teroristinėje veikloje ir už Ukrainos kariškio nužudymą.

Mano vanagiškas požiūris į Rusiją daugelio Britanijos vyriausybėje būdavo atmetamas kaip „pamišėliškos Edwardo Lucaso kalbos“. Taigi man buvo įdomu pamatyti naują knygą „2017-ieji: Karas su Rusija“ (2017: War with Russia), kurios autorius – labai aukštas pareigas užėmęs britų dimisijos generolas seras Richardas Shirreffas. Tai šiek tiek beletrizuotas scenarijus, vaizduojantis Kremliaus ataką prieš Baltijos valstybes, paskatintą Vakarų šalių karinio silpnumo.

Prezidento rinkimai JAV įsibėgėjo visu tempu. Rūpi mums ar nerūpi, bet labai daug kas priklauso nuo JAV pozicijos mus tiesiogiai ir netiesiogiai liečiančiais klausimais. Todėl Lietuvai tikrai ne tas pats, kokia bus JAV politika, pvz., Europos Sąjungos, Baltijos šalių ar Rusijos atžvilgiu.

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Marko Lawrence‘o Schrado knygą „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“, kurioje pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.

Kas nėra girdėjęs apie Vengrijos įvykius, Prahos pavasarį ar invaziją į Afganistaną? Tačiau prieš tai buvo dar vienas pasipriešinimas komunistinei okupacijai – žiauriai nuslopintas 1953 m. birželio Berlyno sukilimas. Sovietiniai „išvaduotojai“ negalėjo susitaikyti su tuo, kad po pergalės prieš nacius jų okupacinė zona Rytų Vokietijoje galėjo išslysti iš rankų...

Esama tokio paprasto žaidimo, kuriuo publiką vilioja greitų pinigų siekiantys prasimanyti piliečiai. Jį galima pavadinti „Atspėk, kur rutuliukas“. Ne ypač sunku numanyti, jog šio užsiėmimo mielai imasi ilgalaikės, kantrios veiklos vengiantys asmenys.

Kai Robertas Schumanas 1950 metais paskelbė Europos integraciją pradėjusią deklaraciją, buvo keliamas monumentalus tikslas – užtikrinti nuolatos kariaujančio žemyno taiką. Ypač – tarp Prancūzijos ir Vokietijos.

Dauguma esame girdėję apie sovietų partizanus – liaudies didvyrius, kurie aršiai kovėsi su fašistiniais grobikais. Tačiau realybė, tikroji istorija smarkiai skiriasi nuo viso to, kas buvo pasakojama sovietų istoriografijoje. Tik dabar pradedama kalbėti apie intrigas, mūšių vengimą, masinį plėšikavimą, prievartą, tarpusavio vaidus dėl moterų, visuotinį, ištisus mėnesius trunkantį girtavimą ir net kanibalizmą.

Ar esate gyvenęs Šaltojo karo laikais? Jeigu ne – nežinote tos nuolatinės įtampos ir baimės, kad štai atsitiks menkiausias konfliktas ir prasidės Karštasis, tai yra, tikras karas, ir mama eilinį kartą ant duoninės krosnies džiovins džiūvėsius, tėvas baugiai klausysis užsienio radijo...

Galbūt kada nors ateis laikas (o gal nebeateis), kai visi žmonės Žemėje bus giminės, maišytomis ir persipynusiomis šaknimis, kalbantys universalia kalba, translyčiai ar belyčiai, absoliutūs globalistai, nesididžiuos savo kilme, nes visi bus lygūs. Vienu žodžiu, pilka masė. Ar kas nors to nori? Žinoma, ne.

Trečiadienį Vašingtone Donaldas Trumpas buvo kitoks, nei įprasta.

Kiekvieną kartą, būdamas Kinijoje, nevalingai pasineriu į jos ilgaamžę kultūrą. Joje yra gausybė nekintančių bendražmogiškų įžvalgų. Per pastarąjį apsilankymą permąsčiau mūsų laikų įvykių šviesoje 16 a. romano „Kelionė į Vakarus“ pirmąją, įžanginę dalį.

Lietuviai buvo netoli to, kad jų kariuomenė įžengtų ir užimtų Krymą. Tiesa, tokia galimybė buvo prieš gerus šešis šimtmečius, kai LDK buvo ypač stipri, ir Algirdo pulkai sumušė ir išstūmė totorių ordas iš beveik visos dabartinės Ukrainos teritorijos. Nedaug trūko, kad būtų parklupdytas ir visas Krymo chanatas.

Ką mes žinome apie Antrąjį pasaulinį karą? Bemaž nieko. Dar senjorai ar istorikai galėtų išvardyti pagrindines šio istorinio kataklizmo datas, suminėti priežastis, atvedusias prie dviejų galybių susidūrimo, įvertinti Lietuvos laikyseną tuo sunkiu pasirinkimo ar nepasirinkimo metu, galų gale nutiesti paraleles su šiandiena...

Dauguma esame girdėję apie sovietų partizanus – liaudies didvyrius, kurie aršiai kovėsi su fašistiniais grobikais. Tačiau realybė, tikroji istorija smarkiai skiriasi nuo viso to, kas buvo pasakojama sovietų istoriografijoje. Tik dabar pradedama kalbėti apie intrigas, mūšių vengimą, masinį plėšikavimą, prievartą, tarpusavio vaidus dėl moterų, visuotinį, ištisus mėnesius trunkantį girtuokliavimą ir net kanibalizmą.

Tikitės, kad ką nors blogo parašysiu apie sovietų animaciją? Nesitikėkite, bent jau šį kartą.

Pusantrų metų islamistų nelaisvėje, trys mėnesiai gyvenimo įgrūstam į būdą, kurioje negali net išsitiesti, bandymai bėgti vėl ir vėl, nuolatinės patyčios, klajonių po džiungles siaubas, - tokia buvo „Al Arabiya“ televizijos žurnalisto Bakerio Atyani „neatliktų namų darbų“ prieš eilinį reportažą kaina.

Viena ryškiausių šiandieninės Kremliaus propagandos savybių – gebėjimas greitai įsisavinti naujausių technologijų teikiamas galimybes ir jas išnaudoti aktyvioms informacinėms kampanijoms vykdyti. Ne išimtis ir socialiniai tinklai – juk kone kasdien kiekvienas „Facebook“ ar „Twitter“ naudotojas susilaukia naujų, tačiau įtartinų draugų ar sekėjų: išgalvotais vardais, keistomis nuotraukomis ar tuščiomis anketomis. Tad kaip Rusija išnaudoja „Twitter“ botus palankaus informacinio fono kūrimui?

Netrukus po to, kai europiečiai ėmė reikšti užuojautą Belgijai dėl islamistų atakų Briuselyje, Didžiosios Britanijos laikraštis „The Independent“ publikavo straipsnį įdomia tema. Jo autorius iškėlė klausimą – kodėl tądien britų Downing streetas iškėlė Belgijos vėliavą, o prancūzai nudažė šios spalvomis savo Eifelio bokštą, bet ignoravo teroristų ataką Ankaroje.

Švedijos socializmas „su žmogiškuoju veidu“ arba vadinamasis „funkcinis socializmas“ atkurtos nepriklausomybės pradžioje žavėjo ir kai kuriuos mūsų ekonomistus. Netgi Švedijos kalėjimai mums atrodė kurortais. Tačiau ar daug kas girdėjęs, kad tie patys švedai baltijiečius yra išdavę – tiesiogine ir perkeltine prasme – sovietams?

Kaip Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje Lietuvoje buvo pasigirdę raginimai Europai tapti tokiai, kaip Rusija, kad atremtume rusiškąją agresiją, taip dabar, po islamistų išpuolių Briuselyje, vis dažnesni raginimai supanašėti su „Islamo valstybe“, kad atremtume islamistų grėsmę.

Labai gaila, bet žodis „teroristas“ tapo gana dažnas mūsų kalboje. Dabar jis dažniausiai siejamas su radikalaus islamo vėliava. Tačiau patį žodį nukalė Robespjeras, vienas iš Prancūzų revoliucijos vadų, skelbęs teroro valdžią ir jį vykdęs, kol pats nebuvo giljotinuotas.

Europos Sąjungą drebina vis naujos problemos, vis nauji kylantys iššūkiai. Stebėjome, kaip sunkiai suvokiama ir ilgai vartaliojama vadinamoji „pabėgėlių problema“, po šiurpių teroristinių išpuolių jau nieko nebestebina vis tie patys nieko nesakantys pareiškimai ir paraginimai neišsižadėti europinių vertybių.

Kažkada JAV prezidentas George W. Bushas sakėsi, po susitikimo su Rusijos prezidentu, pažiūrėjęs į jo akis ir pamatęs jo sielą. Iš šito posakio paskui buvo šaipytasi du milijonus kartų, nors daugelis JAV vadovų pirmą kartą atsisuka į santykius su Rusija taip pat naiviai, kaip kaimo neišmanėliai, pamatę prie turgaus sukčius, žaidžiančius kamuoliuku ir trimis antpirščiais („tikrai nebus sunku atspėti“, - galvoja jie, - „laimėsiu iškart", - galvoja jie).

Pirma po ISIS teroro išpuolių Briuselyje kilusi mintis buvo nuvilianti: nieko naujo negalima pasakyti. Negalima, nes viskas pasakyta po ISIS išpuolių Paryžiuje, o per pusmetį situacija beveik nepasikeitė. Nepasikeitė, nes nebuvo keičiama ir nebuvo keičiamas požiūris į terorizmo problemą.

Blogiausia, kad teroro akto Briuselyje negalima pavadinti staigmena.

Vargu ar dar liko kas nors, išskyrus nebent marinuotus savo dviveidystėje eurobiurokratus ar antrarūšius politikus, kam nekeltų šleikštulio privaloma valstybės vadovų reakcija po Briuselio sprogdinimų.

Kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie atsitraukimą iš Sirijos, iš pareiškimo buvo padaryta sensacija, neatkreipus dėmesio į tai, jog atsitraukimas dalinis. Matyt, tiek jau įgriso kiliminiai rusų vykdomi bombardavimai, kad norima buvo priimta už esamą.

Akivaizdu, kad Rusija ieško būdų išeiti iš izoliacijos, panaikinti sankcijas, vėl suartėti su Vakarais. Spėliojama, ar ne dėl to ji išveda savo ginkluotąsias pajėgas iš Sirijos. To siekia ir Briuselis, pastebi laikraštis „Kommersant“, kuris ES santykius su šia šalimi nori pervesti nuo vadinamojo „business as usual“ bent ant „new normal“ strategijos bėgių.

Nors atsitraukimas dalinis, net apie jį paskelbti V.Putinui nebuvo malonu.

Gyvenusiems už geležinės uždangos, BBC radijo klausytojams Samas Yossmanas, buvęs BBC rusų tarnybos populiarių radijo laidų „Babuškin sunduk” (Močiutės skrynia”), „Perekati pole“ („Vėjarytis“) vedėjas, geriau žinomas pseudonimu Sem Džons (Sam Jones). Gimęs ir augęs okupuotoje Lietuvoje, S. Yossmanas po daugelio metų nusprendė suguldyti savo prisiminimus knygoje „Šaltojo karo samdinys”. Jos epicentre – pokario Vilniaus gyvenimas, skurdas, asmeniniai jautrūs ir atviri išgyvenimai.

Kaip nudėvėtą propagandinę klišę galima vertinti laidos „Vakaras su Vladimru Solovjovu“ valstybiniame televizijos kanale „Rossia1“ vedėjo V. Solovjovo pasažą, jog per visą istoriją Rusija nieko geriau nemokėjo kaip tik kariauti bei ginkluotis, tad kodėl turėtų atsisakyti to, ką geriausiai moka... Panašūs pareiškimai šioje valstybėje visomis prasmėmis (taigi ir karjeros) paklausūs jau kurį laiką.

Tie, kurie šnypščia, dūsauja ir varto išsprogintas akis, kalbėdami apie Donaldą Trumpą, dažnai pamiršta arba nenori matyti, kad jis tiesiog puikiai atliepia šiuolaikinės pramogų visuomenės lūkesčius ir madas – paklausą rinkėjų minios, kuri ir Lietuvoje, ir JAV murkdosi tame pačiame informaciniame mėšlyne, priskretusi prie bukinančių TV ekranų ir persunkta vulgarios, paikos, juokdariškos TV kultūros.

Tai buvo gana seniai: 2007 m. sausį per „Žinių radiją“ komentavome naują ksenofobijos ir rasizmo bangą Rusijoje. Tada įsigaliojo V. Putino pasirašytas įstatymas „Dėl mažmeninės prekybos ir dėl Rusijos Federacijos Darbo kodekso pakeitimų“, ir nuo tų metų balandžio 1 d. buvo įvesti apribojimai užsieniečiams prekiauti turgavietėse, gatvėse ir kitose viešose vietose.

Turbūt neatsitiktinai Europos Sąjunga yra kone vienas dažniausiai pasitaikančių šiuolaikinių politikos teoretikų bei apžvalgininkų kritikos taikinių. Įsigilinus į esminius šio unikalaus ir ligi šiol konceptualiai neapibrėžiamo kvazipolitinio darinio idėjinius principus, tai suprasti darosi nesunku.

2002 m. sausio 6 d., per Dievo Apsireiškimo šventę, populiariai žinomą kaip Trijų Karalių šventę, Katalikų Bažnyčia gavo dovaną.

Po keturių mėnesių žinosime, ar Didžioji Britanija lieka Europos Sąjungoje, ar ne. Birželio 23 dieną britai pasisakys šiuo klausimu referendume. Jau antrą kartą. Pirmąsyk referendumas dėl narystės tuo metu vadinamoje Europos Ekonominėje Bendrijoje įvyko 1975 m., vos dveji metai po įstojimo. Tada 67 proc. piliečių buvo už.

Kaip daugelis išgirdo net Lietuvoje, birželio 23 dieną Jungtinėje Karalystėje bus referendumas – po dešimtmečių nelabai laimingos narystės Europos Sąjungoje, Britanija apsispręs, ar nori pasilikti sąjungoje, ar išeiti iš jos.