K. Gaitanži. Dvi naujienos apie Putino režimą: gera ir bloga

Iš tiesų, labai patogu vienodai smerkti agresorių ir agresijos auką bei siekti kompromisinio konflikto sprendimo (kuris visada bus agresoriaus naudai). Jeigu šalies-agresoriaus siekis yra užgrobti visą kaimyninę šalį, bet galiausiai sutinkama tenkintis tik puse jos teritorijos, tai neabejotinai yra „puiki diplomatijos pergalė siekiant taikos“. Juk „svarbiausia yra sustabdyti kraujo liejimą“, nesvarbu – kokia kaina. Nesvarbu, kad tokia pozicija atriša agresoriams rankas – užtenka tik reikalauti daugiau, nei nori gauti, ir taikdariai pasirūpins, kad gautum būtent tiek, kiek iš tiesų norėjai. 

Iš tokio atsakomybės padalijimo seka dar vienas „neatremiamas“ argumentas – užpultoji šalis neturi teisės gintis, juk žus taikūs gyventojai. Turint omeny, kad neegzistuoja nepavojingų taikiems gyventojams būdų kariauti, šis argumentas atveria begalines manipuliacijų viešąja opinija galimybes – užtenka parodyti žuvusius arba nukentėjusius nuo besiginančiosios pusės ugnies civilius (pageidautina – moteris arba vaikus) tam, kad sukeltum simpatijas agresoriui.

Deja, tiesos ieškojimas per vidurį yra ydingas metodas. Daugumoje karų nustatyti teisiąją ir neteisiąją puses yra tikrai įmanoma. Agresorius, tarptautinės teisės pažeidėjas, karo iniciatorius yra visiškai atsakingas už visus karo padarinius. Maskvos režimas yra atsakingas už beveik visas karo Donbase aukas. 

Krymo aneksija bei invazija Donbase sukūrė visiškai naują, iš esmės neregėtą situaciją – tarptautinės teisės sistema, kurta nuo Vestfalio taikos laikų, yra sugriauta. Pažeidėjas disponuoja atominiu ginklu, kas darbo praktiškai neįmanomu karinį atsaką į šį pažeidimą. 

Visa tai, kas vyksta Ukrainoje, kuri tapo Rusijos agresijos auka – šokas, įniršis, patriotinis pakilimas – visa tai, ką pačiam neseniai teko matyti Kijeve, yra lengvai suprantama ir paaiškinama. Tai universalūs, bendražmogiški reiškiniai. Lengva įsijausti į tai, ką patiria ukrainiečiai, atsidūrę galingesnės Rytų kaiminės užpuolimo akivaizdoje. Kur kas sunkiau suprasti „putiniškos“ rusų daugumos jausmus. 

Vienas šiuolaikinės kultūros tyrinėtojų, Alasdairas MacIntyre’as tapatino postmoderniąją būtį su totalią moraline katastrofa, kurios gilumo mes net nesugebame suvokti. Kad ir kiek tokia pozicija būtų diskutuotina bendrai kalbant apie postmoderno situacija, totalios moralinės katastrofos vaizdinys puikiai tinka dabartinės Rusijos visuomenes būklės įvertinimui. MacIntyre’as sieja postmodernybės „moralinės katastrofos“ situacija su sekuliarizacijos procesu. Rusija puikiai demonstruoja, kad šie du reiškiniai yra menkai susiję. Priešingai, rusiškoji moralinė etinė katastrofa vyksta neregėtos klerikalizacijos, oficiozinės Maskvos ortodoksijos ekspansijos į visas gyvenimo sferas fone. 

Pagrindiniai šios katastrofos simptomai puikiai pažįstami bet kuriam žmogui, reguliariai naršančiam rusiškame pasaulinio tinklo segmente – kalba pirmiausiai eina apie tokius blogų puslapius, kaip livejournal.com arba specializuotus politinius forumus – visur, kur Rusijos piliečiai leidžia sau daugiau arba mažiau atvirai išreikšti savo mintis.

Pirmas šių simptomų yra vadinamoji „hotentotiška moralė“. Šis politiškai nekorektiškas terminas yra kilęs iš Pietų Afrikos kolonizacijos laikų anekdoto, kuriame misionierius diskutuoja su laukiniu apie gėrį ir blogį. „Kas yra blogis?“ – klausia misionierius. „Kai kaimynas vagia mano galvijus“ – atsako laukinis. „Kas yra gėris?“ – klausia misionierius. „Kai aš vagiu kaimyno galvijus“ – atsako laukinis. Veikiausiai, šis anekdotas menkai atitiko realybę, bet jis iliustruoja tam tikrą pradinį, bazinį moralės raidos etapą, kai kiti žmonės arba kitataučiai nepripažįstami moralės subjektais. Dar Aristotelis neigė kitataučių, „barbarų“ žmogiškąsias teises, nelaikė jų lygiais helenams, bet jau Aleksandro Didžiojo, Aristotelio mokinio laikais tokia pozicija pradėjo klibėti. Atrodytu, galutinai tokį požiūrį atmetė įsigalėjusi krikščionybė, tačiau modernybės laikais būta mažiausiai kelių „hotentotiškos moralės“ renesanso atveju. Dažnai dabartinis rusas tiesiog nesugeba suvokti, kad ukrainietis, baltarusis, lietuvis arba estas turi tokias pačias teises statyti savo valstybę, kaip ir jis pats. Dar daugiau – kaip žmogus, pats rusakalbis ir užaugęs rusakalbėje aplinkoje, puikiai patyriau buitinio nacionalizmo laipsnį rusų terpėje dar vėlyvuoju sovietmečiu. 

Kitas, susijęs simptomas yra „stichinis makiavelizmas“. Kad ir menkai išsilavinęs, nepažįstamas su N. Makiavelio darbu žmogus kažkaip „tiksliai žino“, kad santykiai tarp valstybių negali būti vertinami etiniais kriterijais. Bet koks neteisingiausias, amoraliausias veiksmas (agresija prieš Suomiją, smūgis į nugarą Lenkijai) yra teisinamas valstybiniais interesais. 

Iš to seka ir trečias simptomas – totalus cinizmas. „Mūsų karių Ukrainoje nėra“ – rašo jie ir prideda šypsenėlę. Lyg tai būtu juokingas pokštas. 

Reikia pažymėti, kad šio reiškinio ištakos taip pat mažai susiję su sovietine komunizmo ideologija. Kad ir priešindamas save išoriniam pasauliui, komunizmas neatsisakė objektyvios tiesos sąvokos. Kad ir kiek melo butu buvę sovietinėje propagandoje, patys propagandos kūrėjai puikiai skyrė melą nuo tiesos. Melas buvo suvokiamas kaip nemalonus, bet dažnai būtinas masių valdymo taktinis įrankis. „Objektyvią tiesą“ atspindėjo marksizmo-leninizmo doktrina. Iš išorinių (pvz., liberalių) pozicijų ši tiesa buvo klaidinga, bet komunistui dėl marksistinių tiesų objektyvumo bei universalumo abejonių kilti neturėjo. 

Dabartinės Rusijos propagandinės mašinos valdytojai laikosi pragmatiško požiūrio į tiesą, kaip realiai neegzistuojančią kategoriją. Tiesos nebeliko net kaip siekiamybės. Meluoti pasidarė ne gėda – juk tiesos arba nėra, arba ji yra iš esmės nepažini. Šią transformaciją puikiai iliustruoja rašytojo-postmodernisto pastarųjų dviejų dešimtmečių V. Pelevino romanai. Ir čia mes prieiname prie pagrindinio dabartinės Rusijos valdančio elito sąmonės bruožo: nėra ne vienos šalies pasaulyje taip totaliai ir nekritiškai priėmusios postmodernistinės filosofijos. Rusijos ideologai – nuo Surkovo iki Dugino – yra smarkiai (nors ir paviršutiniškai) paveikti prancūziško poststruktūralizmo. Jų dėka šalyje pastatyta simuliatyvus režimas. Nereikia apsigauti dėl jo „netikrumo“ – nuo to jis netampa mažiau pavojingas.

Rusų muzikantas bei politinis technologas S. Žarikovas yra įvedęs į apvartą „atvirkštinio kargo kulto“ sąvoką. „Kargo kultai“ yra Melanezijos religinis fenomenas, kai čiabuviai statosi „lėktuvus“ iš pagalių ir šiaudų, tikėdamiesi, kad šie simuliakrai atneš jiems civilizacijos gerybes. „Atvirkštinis kargo kultas“ reiškia, kad čiabuvis yra įsitikinęs, kad visi lėktuvai yra ir pagalių ir šiaudų, tiesiog civilizuoti žmones geriau apsimeta. Pasistatęs simuliatyvią „suverenią demokratiją“, rusų valdantysis elitas (kaip ir dauguma šalies gyventojų) įtikėjo, kad visos demokratijos yra simuliakrai – tiesiog vakariečiai geriau simuliuoja. Demokratija ar diktatūra – tai tiesiog iškabos, keičiamos pagal valdančiojo norus. 

Gera naujiena – Putino režimas akivaizdžiai nesugeba įvertinti nei Ukrainos, nei Vakarų motyvų. Dėl to jis darys klaidas, galiausiai atvesiančias jį prie katastrofos. Bloga naujiena – šis režimas yra visiškai ciniškas, neturi jokios etikos, jokių aiškių vertybių ir jokių stabdžių, bet kokios nuolaidos bus įvertintos kaip silpnumas, bet kokie grasinimai kaip blefas. Jis nesilaikys jokių susitarimų arba įsipareigojimų.