K. Girnius. Ar po Graikijos krizės mūsų laukia Jungtinės Europos valstybės?

Finansinis Graikijos gelbėjimas prasidėjo 2010 m., bet tik per pastarąjį pusmetį išnyko optimizmas, kad padėtis kontroliuojama. Neatsakingi premjero Alexio Tsipro vadovaujamos vyriausybės veiksmai, jos iš dalies chuliganiška, iš dalies klouniška laikysena derybose įvarė gilų pleištą tarp Graikijos ir jos eurozonos partnerių ir, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žodžiais, sužlugdė svarbiausią valiutą – pasitikėjimą.

Nesant pasitikėjimo Europa primetė Graikijai drakoniškas sąlygas, kurios tolygios griežtam šalies suverenumo apribojimui. Techniniams ekspertams suteikta teisė tikrinti įstatymų projektus, privatizuojamas Graikijos turtas bus patikėtas specialiam, ne jos vyriausybės valdomam fondui, kurio kapitalas sieks 50 mlrd. eurų.

Lietuva, kaip ir daugelis šiaurės Europos šalių, atsakomybę už krizę priskyrė Graikijai. Prieš kokią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad „Graikijos valdžiai visada yra manjana“, atseit, jos sprendimai visada atidedami rytojui. Savo trigrašiu prisidėjo Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Jos nuomone, graikai „gyvena labai neblogai, bet ne taip daug laiko skiria darbui, kaip skiria Lietuvos žmonės.“ Pasak jos, lietuviai, kurių pensijos mažesnės, neturi „subsidijuoti“ graikų. Vokiečiai, kurių pensijos didesnės už graikų, galvoja panašiai. Antra vertus, dauguma vokiečių mano, jog reikia graikams padėti.

Ne visi sveikino griežtos linijos pergalę. Pasak Nobelio ekonomikos premijos laureato Paulo Krugmano, savo nutarimu ES perėjo iš aršaus į gryną kerštingumą, visiškai sunaikindama Graikijos suverenumą, atimdama visas atsigavimo viltis. Kiti apžvalgininkai rašė apie piktybišką Graikijos pažeminimą, kad ES „šeima“ tapo skolomis parazituojančiu konglomeratu. Noras šmaikščiai rašyti net tiesos sąskaita yra profesinė apžvalgininkų deformacija, tad galima jų nepaisyti. Bet ne tik apžvalgininkai mano, kad Vokietija ir jos artimesni sąjungininkai pertempė stygą.

Nors eurozonos siūlomas paketas buvo vienbalsiai priimtas, Prancūzija ir Italija neslėpė savo nepasitenkinimo. Prancūzijos laikysena itin reikšminga. Prancūzija ir Vokietija yra ES ašis, jų vadovai dažnai susitinka, suderina savo pozicijas, pasiekia vieningo sprendimo, kuriam romiai pritaria visos kitos ES šalys (tai kitas ES demokratijos deficitas, apie kurį mažai rašoma). Dabartinis viešas nuomonių skirtumas neturi daug precedentų. Italijos ministras pirmininkas M. Renzi Vokietijai sakė, kad „gana yra gana.“

Graikijos spauda seniai vaizduoja A. Merkel ir finansų ministrą Wolfgangą
Schauble kaip nacius, laiko Vokietiją savo priešu. Ir kitose šalyse Vokietija sulaukė nemažai kritikos. Esą Vokietija savo taupymo politiką primeta kitoms ES šalims, Schauble klastingai siekė ir siekia pašalinti Graikija iš eurozonos, gal net iš ES. Vokietija esą nenori pripažinti, kiek bendra valiuta prisidėjo prie jos ūkio ir gerovės augimo, tad nepasiryžusi dalytis eurozonos sukurtais vaisiais.

Į Vokietijos kritikų gretas tykiai įsirikiavo ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), paskelbęs ataskaitą, kuriame teigiama, jog Graikijos finansinė būklė tiek pablogėjusi, kad būtina mažinti jos skolas gerokai didesniu mastu negu anksčiau svarstyta. Kaip žinia, Merkel atkakliai argumentuoja, kad ES taisyklės neleidžia nurašyti skolų. Tiesa, TVF nepasisiūlė atleisti Graikijai dalį savo skolų.

Neaišku, ar Vokietijai taikoma kritika yra laikinas reiškinys, kuris greit nurims, ar neigiamos nuotaikos jos atžvilgiu seniai ruseno ir tik dabar prasiveržė viešumon. Puikiai suprantama, kad demokratijose kritika yra norma negu išimtis, nėra ir negali būti šventų karvių. Jei Vokietija, Olandija ir Lietuva atvirai kritikuoja Graikiją ir kitas įsiskolinusias šalis, jos neišvengiamai sulauks atkirčio. Bet svarbu, kad kritika neįgytų pagreičio, nebūtų perdėm apibendrinanti ir netaptų gilesnės konfrontacijos tarp šiaurės ir pietų Europos židiniu. ES šalių ūkių augimas ilgai bus vangus, susikaupusios skolos stebuklingai neišnyks, gerovės valstybei vis daug iššūkių kels blogėjanti demografinė padėtis. Net ir geriausiomis sąlygomis nėra lengva rasti visiems priimtiną ūkio politiką, tų geriausių sąlygų ES ilgai nematys, tad svarbu sverti žodžius ir veiksmus.

Nuo pat pirmųjų euro įvedimo dienų kai kurie ekonomistai pranašavo, kad monetarinė sąjunga ilgainiui pasmerkta žlugti, kol nėra ir fiskalinės sąjungos. Reikia glaudesnės ir politinės sąjungos JAV pavyzdžiu, kur kilus ūkio sunkumams Niujorko valstijoje, paramą suteikia Kalifornija ir kitos valstijos. Graikijos krizė akivaizdžiai parodė, kad reikia gerokai daugiau integracijos, kad be jos ES neturės įrankių veiksmingai įveikti kylančias problemas. ES ilgainiui turi tapti politiškai vieninga „pervedimų sąjunga.“ Ekonomistai nurodo, kad yra trys būdai Graikijai išgelbėti – kasmet pervesti pinigų į Graikijos biudžetą, trisdešimčia ar daugiau metų atidėti skolų ir palūkanų atmokėjimą arba tiesiog nurašyti dalį skolų. Bet visais atvejais pinigai iš kai kurių ES šalių, taigi iš jos mokesčių mokėtojų, plaukia į graikų kišenes, tad neoficialiai pereinama į pervedimų sąjungą.

Europoje nėra vieningos nuomonės dėl integracijos apimties. Vieni mano, kad reikia drąsiai žengti susivienijimo linkme ir JAV pavyzdžiu kurti JEV (Jungtines Europos valstybes), kitiems šitoks žingsnis būtų atgrasus, nes reikštų suverenumo, ilgainiui gal ir tautinės tapatybės atsisakymą. Turiu pripažinti, kad man tautų bei tautybių Europa gerokai mielesnė negu kokia nors paneuropinė „Europos tauta“, dabartinė, netobula ES negu vienų įsivaizduojama JEV.

Graikijos krizė dar kartą parodė, kad ES architektūra nėra be trūkumų, ir kad europiečiai nėra tokie vieningi, kaip kartais teigiama. Debatai apie ES ateitį tik aštrės. Vieni siūlys daugiau integruotis, antri aiškins, jog radikalų pokyčių nereikia, treti nuogąstaus, kad ES neįveiks išcentrinių jėgų ir ilgainiui iširs. Šiose diskusijos dalyvaus ir Lietuva. Viliuosi, kad jos vadovai svariai prisidės, ne tik kalbėdama apie graikų pomėgį „manjanai“ arba lietuvių darbštumą.