Pagal Lietuvoje veikiančius teisės aktus socialinių paslaugų organizavimas ir teikimas yra savarankiška savivaldybių funkcija, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų. Tai reiškia, kad atskirose savivaldybėse situacija yra skirtinga – skiriasi teikiamų paslaugų rūšys, socialinės paramos apimtys. Tarkim, Vilniuje sąlyginai geriau išvystyta socialinių įstaigų infrastruktūra nei daugelyje Lietuvos rajonų. Vilnius turi ir kitų pranašumų - čia žymiai daugiau aktyviai veikiančių nevyriausybinių organizacijų, kurios teikia socialinę pagalbą, tenkina žmonių socialinius poreikius. Nevyriausybinės organizacijos – svarbūs savivaldybių partneriai. Tačiau Vilnius turi ir labai aktualių socialinių problemų, reikalaujančių neatidėliotinų sprendimų. Visų pirma, tai - jaunimo ir vaikų užimtumas, ikimokyklinių įstaigų plėtra, socialinio būsto prieinamumas, pagalba seniems ir pagyvenusiems žmonėms, neįgaliųjų transporto paslaugos ir aplinkos pritaikymas, būtinybė plėsti socialinį darbą su rizikos šeimomis.
Akivaizdi problema - ikimokyklinis ugdymas. Dažnai kalbame apie šeimos ir darbo derinimo būtinumą, tačiau to neįmanoma pasiekti, jei trūksta vietų ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. Jei tėvai sėkmingai suderins darbą ir vaiko priežiūrą - gaus pajamas, tad nereikės gyventi iš socialinių išmokų. Todėl ikimokyklinio ugdymo įstaigų plėtra turėtų būti ne tik savivaldybių, bet ir valstybės socialinės politikos prioritetu.
Girdžiu daug priekaištų iš tėvų dėl vaikų ir jaunimo užimtumo problemų. Šeimos, turinčios mokyklinio amžiaus vaikų, skundžiasi, kad moksleiviams labai trūksta laisvalaikio organizavimo, kitų užimtumo paslaugų. Daugelis būrelių yra mokami, į kai kuriuos net ir už pinigus patekti neįmanoma. Todėl vaikaidažnai priversti įsilieti į beprasmišką ”gatvės gyvenimą”. Vilniaus m. savivaldybė perka iš nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos globos paslaugas, tačiau dažniausiai jos skirtos tik socialinės rizikos vaikams. Ši problema ypač svarbi pradinukams, nes jiems pamokos baigiasi apie 12 val., o likusias 4-5 val. kol tėvai dar dirba – jie paliekami be priežiūros.
Manau, tikslinga svarstyti galimybę pradinių klasių moksleiviams įvesti privalomus papildomo ugdymo (pvz. 4 val. trukmės) užsiėmimus, apmokant pedagogams už darbą iš moksleivio krepšelio lėšų. Tokia veikla būtų labai reikalinga vaikams ir jų tėvams. Ji jau egzistuoja kai kuriose kitose ES šalyse. Turi atsirasti ir kitos valstybės finansuojamos vyresnių vaikų bei jaunuolių užimtumo programos.
Kitas jautrus klausimas - socialiai pažeidžiamas jaunimas. Tai jauni žmonės, kurie yra pasitraukę (arba jiems tai gresia) iš švietimo sistemos, kurie nei mokosi, nei dirba. Į šią grupę patenka ir jaunuoliai, kurių neprižiūri ar negeba prižiūrėti jų šeima. Taip pat tie, kurie, sulaukę pilnametystės, turi palikti globos namus, o reikiamų įgūdžių savarankiškam gyvenimui taip ir nėra įgiję. Tokiems jaunuoliams ypatingai reikia specialistų pagalbos ir paslaugų.
Nepakankamai efektyviai sprendžiamos socialinio būsto problemos. Manau, kad jau seniai atėjo laikas iš esmės peržiūrėti socialinio būsto suteikimo tvarką, keičiant ir išplečiant šio būsto nuomos sąlygas. Siekiant paspartinti eiles, tikslinga svarstyti galimybę savivaldybei suteikti teisę socialinį būstą nuomoti ir iš privačių asmenų, nuomininkams teikiant valstybės nustatytą paramą.
Vien per šiuos metus dėl socialinio būsto į mane kreipėsi apie dešimt vilniečių šeimų. Pagrindinis nusiskundimas tas, kad žmonės laukia po šešerius ir daugiau metų, o eilė per metus pasislenka vos per kelias vietas. O gyventi kur nors reikia jau šiandien... Šiuo metu Vilniaus mieste socialinio būsto laukia apie 4 tūkst. vilniečių šeimų.
Šiuo metu susidariusi tokia situacija, kad, pvz., jauna dirbanti šeima, gaudama net vidutinį atlyginimą, dėl išaugusių kainų negali įsigyti savo būsto, o į socialinio būsto eilę ji taip pat negali būti įrašyta dėl per didelio gaunamų pajamų dydžio. Oficialiai įteisinta socialinio būsto nuoma ir jai teikiama valstybės parama jaunai šeimai padėtų įsigyti reikiamą būstą ir padėtų išvengti neįteisintų buto nuomų.
Mano nuomone, neracionalu, kad socialinė globa ir sveikatos priežiūros paslaugos yra vienos nuo kitų atskirtos. Tai netikslinga ir visiškai neefektyvu. Gyvenime socialinė globa ir sveikatos prie-žiūros paslaugos nėra atskirtos, jos susijusios su tuo pačiu žmogumi, tad, tokias paslaugas logiška būtų teikti bendradarbiaujant socialinės globos darbuotojams ir bendruomenės slaugytojoms. Pavyzdžiui, nors Vilniaus mieste seniems ir pagyvenusiems žmonėms pagalba teikiama namuose, tačiau būtina sudaryti galimybę namuose gauti ne tik socialinę globą, bet ir slaugą. Kol kas tokio gerai organizuoto integruoto slaugos ir socialinių paslaugų teikimo seniems žmonėms nėra nei Vilniuje, nei kitose savivaldybėse.
Konkrečias priemones socialinės politikos srityje esame paskelbę TS-LKD rinkimų programoje.
Mūsų įsitikinimu, socialinė politika yra vienas svarbiausių valstybės politikos instrumentų sprendžiant ilgalaikes „tautos erozijos“ problemas. Pensijų, pašalpų ar darbo santykių reikalai valstybei ir visuomenei yra labai svarbūs, tačiau turime suprasti ir tai, kodėl socialinė kryptis yra svarbi sprendžiant svarbiausią šių dienų Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) politikos problemą ir iššūkį, – kaip į šiuolaikinę politiką grąžinti moralės dimensiją, kaip grąžinti politikos ir moralės tamprų ryšį. Tik tada galime suprasti, kodėl valstybei tokia svarbi yra efektyvi socialinė politika, kodėl yra svarbi šeima.
Esu tikra, kad įmanoma daug veiksmingesnė ir efektyvesnė socialinės paramos politika. Socialinę paramą reikia toliau decentralizuoti, socialines paslaugas priartinti prie žmogaus. To pasiekti galima stiprinant pilietinę visuomenę - į socialinių paslaugų teikimą aktyviai įtraukiant nevyriausybines organizacijas, bažnytinę bendruomenę. Socialinės paslaugos yra labai svarbios daugelio žmonių gyvenime, todėl ES šalyse jos dažnai traktuojamos ne tik kaip būtina pagalba, bet ir kaip žmonių socialinė teisė. Turime pasiekti, kad ir mūsų žmonėms tokia socialinė teisė būtų užtikrinta.
