G.Vagnorius. Demokratijoje po referendumo kumščiais nemosikuojama

Tautos rinktų parlamentarų bandymas nepaisyti pagal Konstitucijos 4 ir 9 straipsnius “aukščiausios suverenios galios Tautos” tiesiogiai priimto sprendimo dėl šio „svarbaus Valstybės gyvenimui klausimo“ prilygtų abejonei dėl jų pačių valdžios galių, kurias tiesiogiai suteikė tas pats suverenas. Ar vis garsiau skelbiant “suartėjimo” su Kremliumi politiką, vėliau nekiltų pagundos taip pat ignoruoti kitą Konstitucijos nuostatą, draudžiančią jungtis į postsovietinius blokus.

Nors jau 22 metus žengiame demokratijos keliu, dar šiurpiname Vakarų pasaulį rytietišku rinkėjų papirkinėjimu. Bet ar verta stebėtis žema taip besielgiančių politikų kultūra, kai patys valstybės vadovai linksta į atrankinį teisingumą, prisiskirdami sau aukštesnę už Tautą teisę nuspręsti kada jiems galioja Konstitucija ir įstatymai.

Nesunku įsivaizduoti bet kurios Vakarų Europos valstybės visuomenės reakciją, jei po triuškinančio pralaimėjimo įvykusiame referendume du trečdalius piliečių valstybės vadovai pavadintų nedidele suabejojusia Tautos dalimi. Arba tokie politikai turėtų nedelsiant viešai atsiprašyti, arba į gatves išėjusios protestuojų minios priverstų Tautos valios negerbiančius politikus atsistatydinti. Lietuvoje deja - dar kitaip, o dėl to dar kitaip ir gyvename.

Taip nekorektiškai referendumo rezultatus skaičiuojantys politikai lygiai taip pat turėtų vertinti faktą, jog už valdžios užmačią statyti VAE balsavo vos šeštadalis rinkimų teisę turinčių piliečių, o pagal partinius sąrašus parlamentarais juos išrinko vos keli procentai visų rinkėjų.

Bandymas šio referendumo rezultatus skaičiuoti nuo viso sąrašinio rinkėjų skaičiaus man primena 1990 metų rinkimų rezultatus, kai tuometinės komunistų partijos veikėjai bandė įrodinėti, jog už triuškinančiai Aukščiausiosios Tarybos rinkimus laimėjusį Sąjūdį balsavo tik pusė sąrašinių rinkėjų ir esą jie negali Tautos vardu skelbti Nepriklausomybės.

Kai kurie politikai nekorektiškai atsikalbinėja, jog prieš vykdant Tautos valią reikėtų neva dar kažką paskaičiuoti, lyg VAE organizatoriai ir oponentai per pastaruosius metus nebūtų viską suskaičiavę ir išsiaiškinę.

Abiem pusėms yra akivaizdžiai žinoma, jog VAE gamintų dvigubai brangesnę už laisvoje elektros biržoje parduodamą energiją (ypač pradėjus veikti elektros jungčiai su Švedija), šios jėgainės projekto, įskaitant jos uždarymą ir ilgalaikį branduolinių atliekų kapinyno įrengimą (kurie paprastai kainuoja antra tiek, kiek pačios elektrinės statyba) vertė siektų dvejų metų valstybės biudžetą, taip pat ir tai, kad neatsirado ir neatsiras realaus investuotojo į šį nuostolingą projektą. Kas abejoja šiais vertinimais, nesunku juos pasitikrinti pagal palyginamuosius panašių projektų duomenis.