aA
Gyveno sykį tokia moteriškė, kuri labai norėjo didžia būti. Visoms valdžioms ministravo, net regalijas proso dėžėje įsigijo. Mėgo istorijas apie save, dainas ir eiles.
Egidijus Vareikis
Egidijus Vareikis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Senais senais sąjūdiniais laikais buvo toks laikraštpalaikis “Kranklys” kuris tą moterį labai gražiai apdainavo. Gaila, istorinė atmintis ištrynė kai kurias detales, o taip pat autoriaus vardą. Jei anas atsišauks, kopyraitą tikrai gaus. O daina buvo apie gražią mergelę ir jos mergaitiškas svajonėles.

Aš – vilnietė – sąjūdietė
O kilme – labanorietė,
Ekonomikos magistrė,
Kgbistė ir ministrė,

Deputatė, diplomatė,
Siela kūnu – demokratė,
Dar nesiruošiu pasenti
Būsiu jūsų... prezidentė

Pasaka apie Pilotą, kuris svietą lygino

Gyveno kartą toks Pilotas, gal Pontijaus kilmės, bet žemaitiškai prasčiokiškai Paksiumi vadintas. Turėjo jis tokį rapaplaną ir labai juo džiaugėsi. Kai rusas benzino įpylė, tai ir visą pasaulį šiaip taip rapaplanu apibirbino. Kai tik biškį šliukštelėdavo – po Lietuvą skraidė, visur dulkes kėlė. Moterys čiaudėjo, bet sijonai grakščiai plaikstėsi, tai niekas nepyko. O dar ir filmuką apie berniuką pilotuką kai kam parodydavo.

Iš rapaplano aukštumų Paksius pastebėjo, kad svietas nelygus yr – kur aukštumos kur žemumus, tad užsimojo vieną dieną svietą sulyginti. Lygintuvo ar proso tai neturėjo, bo kunigaikštienė jį su visa dėže nukniaukus buvo.

Geriausia manė esą algas sulyginti. Pasakė, kad mokytojas turi uždirbti tiek pat, kiek Seimo narys, bo jam atrodė, kad mokytojai labai Paksių pamilsią.

Nudžiugo mokytojai ir jau manėsi turėsią daug pinigų, kad net Paksiaus rapaplanu skraidysią... Bet Paksius savų pinigų neturėjo, o rusas ant mokytojų nedavė, sako sumažink seimūnų algas iki mokytojų ir būsi teisus, vienodai uždirbs. O tu ramiai rankeles nusiplausi ir toliau skraidysi.

Nuliūdo ir Seimas, kad algas jam atėmė, ėmė įstatymų ir parėdimų neberašyti, stojo netvarka ant Lietuvos su visai nelygumais, kraštą rusai užplūdo, o mokytojų jau ir iš viso nebereikėjo, nes anie ruskai mokyti nemokėjo.

Vaikai nesuprato, ką mokytojai aiškina, žmonės nesuprato, ką vaikai mokosi, ir patapo ant Lietuvos didis nesusipratimas... Tik Paksiaus rapaplanas dangum skraidė, o Pilotas galvojo kaip čia tą svietą dar palyginus.

Pasaka apie Mykolą, kuris balvoną darė

Seniai labai seniai tolimame Florencijos mieste buvo toks Mykolas Angelas, ant itališko liežuvio švelniai Mikelandželu vadintas. Mokėjo jis gražius balvonus iš molio drėbti ir iš akmenų kalti. Vieną taip gražiai nukalė ir Dovydu pavadino, kad anas ir šiandien Florencijos mieste stovi.

O ant Lietuvos buvo toks Mykolas Algirdas, kuris Mykolui Angelui labai tų balvonų pavydėjo. Vieną dieną iš pavydo pats sumanė balvoną kurti, iš molio ir akmenų drėbti. Žinojo, kad reikia didelio balvono, kurį visi žinotų ir garbintų, tad pavadino jį Valdovų Rūmais, idant žmonės nepamirštų, koks Mykolas Algirdas tą balvoną drėbė.

Buvo Lietuvoje ir toks Artūras, kuris bausmes žinojo ir angliškai skaitė. Skaitydamas patyrė, kad tolimoje anglų žemėje karalius Artūras kažkada su savo geležimi pasidabinusiais riteriais gražiai kraštą valdė. Sumanė Artūras Mykolą Algirdą už balvonų statybą nubausti, bo anas statė be planelio ir valdžios raštelio, kaip koks neprofesionalas.

Bet Mykolo Algirdo galingo būta, nedavė jis to balvono nugriauti. Iškoneveikė jis Artūrą ir su visais jo riteriais ištrėmė toli į Kuršių smėlynus, kur vienas šlovingasis riteris tokiame vagonėlyje gyveno. Gyveno ilgai, gal net laimingai, nes Artūras to vagonėlio negriovė ir su riteriais vasarą palėbaudavo. Nors gamtą saugoti jam buvo liepta, Mykolo Algirdo jis baisiai bijojo, o tas visokius Lietuvos žvėris medžiojo ir savo balvoninius rūmus jų kailiais dabino.

Pasaka apie Gediminą, kuris nuo kalno žiūrėjo

Toks valdovas Gediminas labai mylėjo Lietuvą ir labai mėgo į ją nuo savo kalno žiūrėti.

Gražūs vaizdai ten buvo – apačioje Mykolas Algirdas Valdovų Rūmų balvoną budavojo, legendinio Zuokulos palikuonys prospekte plyteles klojo. Dar toliau Česlovo namelis, Seimu vadinamas, gražiai stiklais saulę atspindėjo.

Dar gražiau buvo, kaip vakare lempelės įsižiebdavo, danguje Paksiaus rapaplanas mirksėdamas skraidė ir senelis Edvardas dovanėlių nuolankiai kaulydavo.

Bet vieną dieną bloga žinia atėjo. Žygūnai iš tolimo Briuselio liepė Gedminui šviesos gamyklą uždaryti, bo ta nesaugi buvo ir Mykolas Algirdas buvo viskam pasižadėjęs.

Nuliūdo Gediminas, bet rusai atėjo ir pasiūlė per vamzdį nusipirkti tokių dūmų, dujomis vadinamų. Pamatė Gediminas, kad be tų dujų nieko nebus ir ėmė Lietuvą dūmais šildyti ir lemputes jomis šviesti. Manė, kad šalis ir toliau bus tokia graži.

Bet rusiški dūmai pasirodo blogi buvo, patapo Lietuva suodina ir jau ne tokia graži. O ir Gediminui akys pilnos visokių kirkilų prikrito ir neko nebematė – baigė jau Mykolas Algirdas savo balvoną ar ne.

Ir labai liūdėjo – net Edvardukui dovanų nebedavė, bo anas iš Saulės miesto ant Gedimino kalno per tuos suodžius ir kirkilus tako neberado.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0