aA
Neseniai prisimintos dvi svarbios pokomunistinės eros sukaktys. Pirmoji buvo lapkričio 17 dieną – minėtos 25-osios Aksominės revoliucijos metinės, ta proga Kapitolijuje atidengtas monumentas Vaclavui Havelui. Antroji sukaktis ne mažiau svarbi, nors čia ir sulaukusi mažiau dėmesio – pirmosios Maidano Ukrainoje metinės, prisimintos lapkričio 21 dieną.
© RIA/Scanpix

Sunku patikėti, kad per mažiau nei metus nutiko tiek daug: Maidanas, ilgai trukę protestai prieš korumpuotą Viktoro Janukovyčiaus valdžią, represijos, kankinimai, V. Janukovyčiaus žlugimas, Rusijos karių invazija ir Krymo aneksija, galiausiai po šiai dienai nesiliaujanti Maskvos agresija Rytų Ukrainoje. Vyko pasaulį keičiantys įvykiai, jie tęsiasi ir šiandien, o jų pasekmės neapsiriboja Ukrainos sienomis.

Visas šis sąmyšis ir kova pagimdė naują Ukrainą. Ji dar niekada nebuvo tokia vieninga ir stipri tautinio tapatumo požiūriu. Profesorius Volodimyras Vasylenka teigia, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia bent kokia kaina sunaikinti Ukrainos tautinį tapatumą. Ironiška, nes Ukrainos pasipriešinimas ir tie patys V. Putinas bei V. Janukovyčius prisidėjo prie proceso, kurio metu ir užgimė nauja Ukraina – unitarinė valstybė, kur susiskaldymas dėl kalbos ir kitų klausimų jau nebėra toks svarbus kaip kadaise; šalis, siekianti tapti modernia demokratine Europos valstybe, kur aukščiausia valdžia priklauso įstatymams.

Praeitą gegužę lankiausi Ukrainoje, kur dalyvavau intelektualų solidarumo konferencijoje, organizuotoje profesoriaus Timothy Snyderio ir Leono Wieseltiero iš „The New Republic“. Vyko ir susitikimas, kurio metu prie vieno stalo susėdo skirtingų tikėjimų religiniai lyderiai – graikų ir Romos katalikų, krikščionių ortodoksų, protestantų, musulmonų ir žydų. Dalyvavo ir septynių žydų religinių lyderių grupė. Visi kalbėjo taip, tarsi būtų tikri ukrainiečiai. To anksčiau nebuvo įmanoma net įsivaizduoti, o dabar tai tapo įmanoma dėl Maidano ir Rusijos agresijos prieš sukilusiuosius bei pačią Ukrainą.

Ironiška, nes Ukrainos pasipriešinimas ir tie patys V. Putinas bei V. Janukovyčius prisidėjo prie proceso, kurio metu ir užgimė nauja Ukraina – unitarinė valstybė, kur susiskaldymas dėl kalbos ir kitų klausimų jau nebėra toks svarbus kaip kadaise; šalis, siekianti tapti modernia demokratine Europos valstybe, kur aukščiausia valdžia priklauso įstatymams.
Carlas Gershmanas

Maidanas buvo išskirtinai demokratinis procesas, o jo dalyviai tiesiog tobulai suvokė demokratinio pilietiškumo, neatsiejamo nuo individo atsakomybės ir pareigos puoselėti bei ginti demokratines vertybes ir stengtis dėl visos bendruomenės, principus. Ukraina spalio 26 dieną žengė dar vieną svarbų demokratinį žingsnį – surengė parlamento rinkimus. Šiandien su mumis ir Nadia Diuk iš Nacionalinio demokratijos paramos fondo (NED), turėjusi unikalią progą juos stebėti iš šalies.

Pasibaigus balsavimui, ji pranešė, kad svarbiausias per rinkimus įvykęs dalykas yra tai, kad pirmą kartą į politiką įžengė pilietinės visuomenės aktyvistai, žurnalistai ir kiti Maidano lyderiai. Šių aktyvistų ir žurnalistų sprendimas dalyvauti parlamento rinkimuose nebuvo lengvas, nes Ukrainoje politika ir politikai dar ilgai neatsikratys ne pačios geriausios reputacijos šleifo. Ir ne veltui: politika pelnytai vadinama nešvariu reikalu. Nepaisant to, jie puikiai žinojo: jeigu pilietinės veiklos neiškeis į aktyvią politiką, apginti revoliucijos ir pasiekti norimų reformų jie paprasčiausiai negalės. Kaip pilietinės visuomenės aktyvistai jie jau buvo išnaudoję visus turimus ginklus, todėl atėjo metas prisiimti atsakomybę ir už šalies valdymą. Egipto Tahririo aikštėje protestavę žmonės laiku šio sprendimo nepriėmė, todėl Egipto revoliucija baigėsi labai liūdnai.

Tokie aktyvistai kaip žurnalistas Mustafa Nayyemas, kurio žinutės socialiniame tinkle „Facebook“ ir pradėjo Maidaną, priėmė sunkų sprendimą ir protestus galiausiai iškeitė į politiką. Manau, kad Ukraina iš to tik laimės. 

Carl Gershman, ned.org nuotr.
Carl Gershman, ned.org nuotr.

Tokių žmonių atėjimas į politiką itin svarbus, nes šiuo metu poreikis įgyvendinti tikras reformas be galo didelis. Pokomunistinės pereinamosios ekonomikos ekspertas Andersas Aslundas dabartinę Ukrainos ekonomikos būklę įvardija kaip „desperatišką, tačiau ne beviltišką“. Jis jau rašė, kad šalies ekonomika ant žlugimo ribos, šiais metais BVP smuks 8 proc. „The Economist“ pateikia dar liūdnesnius duomenis – BVP nuosmukis gali siekti ir 10 proc., o biudžeto deficitas šoktels iki 12 proc. BVP. Ukrainos grivinos vertė jau smuko per pusę, spėjama, kad tai dar ne pabaiga. Infliacija 2014 metais pasieks 24 proc. Be to, karas šalies rytuose jau padarė žalos, vertinamos milijardais dolerių.

Apžvalgoje, kurią paskelbė Petersono tarptautinės ekonomikos institutas, A. Aslundas pristato „Ekonominę Ukrainos gelbėjimo strategiją“. Vienas iš svarbiausių eksperto teiginių – reformų šalininkai, laimėję parlamento rinkimus, privalo kuo įmanoma greičiau susitarti dėl kompetentingos koalicinės Vyriausybės, kuriai teks svarbi pareiga imtis drastiškų vadinamajame reformų pakete Ukrainos reanimacijai numatytų reformų. Jame išskirtas ir šalies valdžios struktūrų valymas, kurio metu ketinama atsikratyti nuo senojo režimo laikų užsilikusių korumpuotų valdininkų. 

Reikia uždaryti ar sulieti visas nereikalingas ar net žalingas valstybines institucijas, atleisti realių darbų neatliekančius valdininkus, pakelti atlyginimus vertiesiems, pasirūpinti gerų darbuotojų kvalifikacijos kėlimu, valstybės išlaidas 2015 metais sumažinti viena dešimtąja šalies BVP ir, sulyginus energijos kainas, sumažinti jai skiriamų subsidijų kiekį.
Carlas Gershmanas

Pokyčiai reikalingiausi šalies teismų sistemai ir policijai. Būtina skubiai panaikinti parlamentarų teisinę neliečiamybę, kad jie nustotų jaustis nebaudžiami. Reikia uždaryti ar sulieti visas nereikalingas ar net žalingas valstybines institucijas, atleisti realių darbų neatliekančius valdininkus, pakelti atlyginimus vertiesiems, pasirūpinti gerų darbuotojų kvalifikacijos kėlimu, valstybės išlaidas 2015 metais sumažinti viena dešimtąja šalies BVP ir, sulyginus energijos kainas, sumažinti jai skiriamų subsidijų kiekį. Kitaip tariant, padėtį tašką prekybai dujomis kainomis, svyruojančiomis nuo mažų valstybės kontroliuojamų iki didelių, taikomų rinkoje. Tai A. Aslundas vadina „pagrindiniu korupcijos Ukrainoje mechanizmu“, kurio turi nebelikti.

Ukrainai būtinos ne tik radikalios reformos, bet ir dosnesnė finansinė parama – iš Tarptautinio valiutos fondo ir kitų tarptautinių finansinių institucijų gaunamos šiuo metu nepakanka. Parama būtina ne paskolų, kurių Ukraina dėl didelių bėdų kamuojamos ekonomikos paprasčiausiai nesugebės grąžinti, o pagalbos, padėsiančios ant kojų pastatyti šalies ūkį, pavidalu. Kaip tvirtina A. Aslundas, dabar kaip niekada anksčiau reikalingas naujas Marshallo planas, skirtas gelbėti Ukrainą, kaip kad Amerika po Antrojo pasaulinio karo išgelbėjo Europą. Toks sumanymas gali pasiteisinti, nes Ukraina, norėdama pažaboti šalyje klestinčią korupciją ir tapti modernia europietiška valstybe, pasiryžusi padaryti viską, ko prireiks.

Ukrainos laukiantis iššūkis žymiai sudėtingesnis nei pokario Europai tekęs: karas dar nepasibaigęs, Ukrainai jau būtina skubi ekonomikos reanimacija, o karinį konfliktą ir toliau kursto nesiliaujanti Rusijos agresija Ukrainos Rytuose. Šalis tiesiog bando išlikti ir iš visų jėgų priešinasi žiauriam, pavojingam ir galingam priešui. 

Anot NATO generolo Phillipo Breedlove‘o, V. Putinas akiplėšiškai ignoruoja rugsėjį Minske priimtą taikos susitarimą, raginantį iš regiono išvesti Rusijos karius. Maža to, kaip skelbia „The Economist“, Rusijos prezidentas tvirtina, kad jam to daryti nereikia, nes Ukrainoje Rusijos karių tiesiog nėra. Aišku, kad jis meluoja, tačiau Vakarai, išskyrus Ph. Breedlove‘ą, šiuo klausimu jam spaudimo lyg ir nedaro. „The Economist“ pažymi, kad įprasta V. Putino strategija – eskaluoti konfliktą, o vėliau pasipila pažadai neiti toliau mainais už įvairias nuolaidas. Kol kas jam puikiai sekasi. „The Economist“ cituoja Rusijos politikos ekspertą iš Gaidaro instituto Maskvoje Kirilą Rogovą, teigiantį, kad „V. Putinui patinka pradėti derybas pirmiausia ant stalo padedant peilį“. Nepaisant to, kažkodėl nesiliaujame manę, kad V. Putinas – potencialus taikos pasaulyje kūrimo partneris.

Joks jis ne partneris. Vokietijos valdžia pastaruosius Rusijos veiksmus pasmerkė kaip „nesuvokiamus“, tačiau Rusijos elgsenos kontekste jie netgi labai puikiai suvokiami. Naujoji Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė italė Federica Mogherini sako, kad negalime leisti taikos procesui nutrūkti, nes bus labai sunku jį pradėti iš naujo. Apie kokį taikos procesą jį kalba? „The Wall Street Journal“ lapkričio 14 dieną rašė, kad „Putinas niekada nenusileidžia ir nesitraukia“ – nenusileido Čečėnijoje 1999 metais, kai pasinaudojo Čečėnijos karu valdžiai užimti, nenusileido 2008 metais Gruzijoje, nenusileido ir 2012 metais, Rusijoje žiauriai numalšinęs antivyriausybinius protestus. Jis pasitrauks tik tuo atveju, jeigu bus priverstas tai padaryti.

Ukrainos laukiantis iššūkis žymiai sudėtingesnis nei pokario Europai tekęs: karas dar nepasibaigęs, Ukrainai jau būtina skubi ekonomikos reanimacija, o karinį konfliktą ir toliau kursto nesiliaujanti Rusijos agresija Ukrainos Rytuose.
Carlas Gershmanas

Ne, V. Putinas tikrai nėra taikos ar derybų partneris. Be to, demonstruoja pykčiu kunkuliuojantį pasibjaurėjimą Amerikos politika. Štai kaip „Washinton Post“ apibūdino jo kalbą Valdajuje – pavadino „nuodingu melų, konspiracijos teorijų, paslėptų grasinimų toliau demonstruoti agresiją bei kunkuliuojančio pasibjaurėjimo Jungtinėmis Valstijomis kokteiliu“.

V. Putinas žengė dar toliau ir ėmė liaupsinti nacių ir sovietų pasirašytą paktą. Ką tai galėtų reikšti? Timas Snyderis turi atsakymą – V. Putinas seka Stalino pavyzdžiu: „V. Putinas siekia daugmaž tokių pačių tikslų, tik savaip. Kaip Josifas Stalinas siekė radikaliausias Europos jėgas, Adolfą Hitlerį, nukreipti prieš pačią Europą, taip V. Putinas vienijasi su aršiausiais antieuropietiškai nusiteikusiais populistais, fašistais ir separatistais. Jo radikalių dešinių pažiūrų sąjungininkai ir yra politinės jėgos, siekiančios sugriauti dabartinę tvarką Europoje – Europos Sąjungą“.

Ką turėtume daryti? Dar svarbiau atsakyti į esminį klausimą – su kuo turime reikalų? Jeigu V. Putino Rusija nėra partnerė, tuomet kas ji? Jeigu varžovė ar oponentė, galbūt netgi priešė (kaip kad mano pats V. Putinas), ko iš jos laukti?

Manau, kad V. Putinas suinteresuotas nauja, o ne dabartine pasaulio tvarka, nusistovėjusia po Šaltojo karo pabaigos ir Sovietų Sąjungos žlugimo, kuris, anot Rusijos prezidento, „yra didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa“. Štai kodėl jis, kaip dar kovą po Krymo aneksijos rašė „The Economist“, „tanku pervažiavo pasaulio tvarką“: Rusijos prezidentas įsitikinęs, kad dabartinė tvarka žemina Rusiją. V. Putinas siekia atsukti laiką atgal ir pakeisti 1989 metų nuosprendį, kurį vertina kaip Rusijai gėdą užtraukusį pralaimėjimą.

Politologė Lilija Ševcova, spalį Kanados ambasadoje skaičiusi kasmetinę NED demokratijai skirtą paskaitą, tvirtina, kad šiuo metu pasaulis regi savotišką autoritarinių režimų prisikėlimą. Ekspertės teigimu, „šiandieninė Rusija – pažangus naujo pasaulinio autoritarizmo kovos dalinys, o Kinija tik ir laukia patogios progos“. L. Ševcova perspėja, kad, Vakarams pasirinkus susitaikymo politikos formatą, Rusija tokį elgesį suvoks „kaip žalią šviesą autoritarizmo šalininkų Internacionalui, siunčiančią žinią, kad Vakarai silpni ir leisis sutrypiami“. Kaip rašė „The Wall Street Journal“, tokia reakcija neabejotinai atriš V. Putinui rankas ir toliau grasinti bei pulti kitas šalis, ne tik Ukrainą – Moldovą, Baltijos šalis, Lenkiją ir Kazachstaną.

Ar tai turėtų rūpėti Jungtinėms Valstijoms? Ar, atmetus Ukrainos ir mūsų sąjungininkų interesus, ši situacija tiesiogiai susijusi ir su mūsiškiais? Kodėl mums turėtų rūpėti? Šį klausimą uždaviau forume, kurį surengėme kitą dieną po L. Ševcovos paskaitos. Vienas iš diskusijos dalyvių – Leonas Aronas iš „American Enterprise Institute“ – pažymėjo, kad Rusija yra šalis, turinti 1700 branduolinių raketų, o šiuo metu ją kontroliuoja mesianizmo ir revanšistinės ideologijos valdomas bei istorinių nuoskaudų Jungtinėms Valstijoms kamuojamas lyderis. Ar mums tai turėtų rūpėti? Jeigu V. Putinas nori sunaikinti NATO ir Europos Sąjungą, ar tai mums turėtų rūpėti? Nejaugi nesuvokiame, koks mūsų valstybinis interesas ir ką turime daryti, kad jį apgintume?

Šiuo metu žengiame į naują mūsų politikos etapą. Po neseniai vykusių rinkimų galime tikėtis griežtesnės pozicijos per užsienio politikai skirtus debatus Kongrese, galbūt sulauksime stipresnio spaudimo parengti ryžtingesnį atsaką V. Putino jau parodytai agresijai. Net neabejoju, kad bus bandoma sugriežtinti sankcijas, siekiant pagilinti ekonomikos krizę, jau įgaunančią pagreitį Rusijoje. Šiais metais rublis jau smuko 22 proc. – šiuo rodikliu Rusija gali lygintis nebent su Argentina. Pinganti nafta, iš šalies bėgantis kapitalas (skaičiuojama, kad šiais metais Rusija gali prarasti daugiau nei 100 mlrd. dolerių (276 mlrd. Lt)), maisto produktų kainų infliacija, sukelta V. Putino sumanyto žemės ūkio produkcijos iš Vakarų importo embargo – visi šie veiksniai neabejotinai prisidės prie Rusijos ūkio patiriamų sunkumų ir pasiūlys naujų galimybių, griežtinant sankcijas, dar padidinti spaudimą Maskvai

Šiuo metu svarbiausia, kaip spalį „The Washington Post“ rašė senatoriai Carlas Levinas ir Jimas Inhofe‘as, suteikti Ukrainai ginklų, kad ji galėtų apsiginti. Kijevui savo žemėje tikrai nereikia amerikiečių karių, tačiau, kaip dar rugsėjį Kongresui sakė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, vien antklodžių ir maisto davinių per maža. Ukrainai reikia to, apie ką kalbama vienbalsiai Senato užsienio reikalų komitete priimtame įstatymo projekte: prieštankinių ginklų, skirtų gintis nuo rusų separatistams tiekiamų pėstininkų kovos mašinų, amunicijos, transporto priemonių ir saugios bei patikimos ryšių įrangos, pagalbos žvalgybos srityje ir mokymų.

Rusija yra šalis, turinti 1700 branduolinių raketų, o šiuo metu ją kontroliuoja mesianizmo ir revanšistinės ideologijos valdomas bei istorinių nuoskaudų Jungtinėms Valstijoms kamuojamas lyderis. Ar mums tai turėtų rūpėti? Jeigu V. Putinas nori sunaikinti NATO ir Europos Sąjungą, ar tai mums turėtų rūpėti? Nejaugi nesuvokiame, koks mūsų valstybinis interesas ir ką turime daryti, kad jį apgintume?
Carlas Gershmanas

Įtakingiausi JAV ir Europos lyderiai teigia nepritariantys minčiai Ukrainą aprūpinti ginklais ir savo nuomonę argumentuoja nuogąstavimais, kad Ukraina ims manyti, jog konfliktą galima išspręsti karinėmis priemonėmis. Deja, kaip jau ne kartą pažymėjo „The Washington Post“, V. Putinas su teiginiu, kad karinio dabartinės situacijos sprendimo nėra, nesutinka. Savotišką pergalę, pasitelkęs karinio konflikto eskalavimą, jis jau pasiekė – perskrodė Ukrainą ir užvirė konfliktą, kuris dar gana ilgai destabilizuos šalį, ir bent tam kartui užkirto kelią narystei Europos Sąjungoje ir NATO. Tokia pagalba Ukrainai karinio konflikto galbūt ir neužgesins, bet, jeigu ir toliau trūks karinės pusiausvyros, galinčios įtikinti V. Putiną, kad jo demonstruojama agresija sulauks deramo pasipriešinimo, neįmanomas joks politinis sprendimas. Rusijos prezidentui suklydus, padariniai bus skaudūs. Akivaizdu: V. Putinas tikisi, kad Krymo aneksija ir veiksmai Rytų Ukrainoje padės jam pelnyti paramą pačioje Rusijoje ir atlaikyti spaudimą, reikalaujantį pokyčių. 

Jis ne pirmasis taip manantis Rusijos lyderis. 1904 metais caristinis vidaus reikalų ministras Viačeslavas Plehve sakė: „Šiai šaliai reikia trumpo pergalingo karo, sulaikysiančio revoliucijos bangą“. Jis turėjo omenyje Rusijos karą su Japonija. Tačiau kas nutiko? V. Plehve buvo nužudytas, Rusija karą pralaimėjo, o pralaimėjimas tik pagreitino 1905 metų revoliuciją, Rusijai padovanojusią pirmąjį parlamentą ir Piotro Stolypino reformas. Kaip teigia analitikas Vladimiras Kara-Murza ir Gruzijos rašytojas Ghia Nodia, tai ne vienintelis pavyzdys, įrodantis, kad Rusijos karinis pralaimėjimas ar nesėkmė tik paskatina politinius pokyčius. Jie pažymi, kad Rusijos pralaimėjimas Krymo kare 1853-1856 metais atskleidė šalies autokratinės sistemos trūkumus ir prisidėjo prie baudžiavos panaikinimo ir kitų liberalių reformų, įskaitant savivaldos atsiradimą ir teismų sistemos pokyčius.

Rusijos nesėkmės Pirmajame pasauliniame kare lėmė caristinės sistemos žlugimą ir 1917 metų revoliuciją, prasidėjusią demokratinių protestų forma. Nepavykusi sovietų invazija į Afganistaną paskatino Sovietų Sąjungos griūtį. V. Putinas dar pasigailės tos dienos, kai nusprendė pasiųsti karių į Ukrainą. Nepaisant to, yra manančių, kad V. Putino žlugimas savaime sukels didelį pavojų, nes jį valdžioje gali pakeisti dar baisesnis tironas. Jie tvirtina, kad šalis, turinti tokią autokratinę istoriją ir kultūrą, neįgali priimti tikros demokratijos. Nejaugi tai tiesa?

Šį klausimą uždaviau bičiuliui V. Karai-Murzai, Maskvoje dirbančiam Michailo Chodorkovskio fondui „Open Russia“, kuris Rusijai siekia demokratinių pokyčių ir europietiškos ateities. Jis atsakė, kad antidemokratinėms jėgoms rinkimuose Rusijoje visada sekėsi prastai. Patys pirmieji parlamento rinkimai vyko 1906 metais, kai Konstitucinė demokratų partija, deklaravusi liberalių reformų poreikį ir reiškusi susižavėjimą britų parlamentine sistema, Valstybės Dūmoje iškovojo daugumą vietų, o radikaliosios dešinės monarchistai į statymų leidžiamąją valdžią nesugebėjo prastumti nė vieno kandidato.

Netekusi Ukrainos, Rusija nebegalės būti imperija, kaip kad yra sakęs Zbignievas Brzezinskis, tačiau dar turi vilties tapti normalesne šalimi, galbūt netgi demokratine, kur svarbiausias klausimas būtų ne tariama Didžiosios Rusijos galia, o žmonių gerovė.
Carlas Gershmanas

1917 metais rinkimuose į Steigiamąjį susirinkimą, surengtuose po perversmo bolševikams aklai tikint savo pergale, jie gėdingai ir netikėtai pralaimėjo demokratinės pakraipos socialistų-revoliucionierių partijai (skirtumas 40 ir 24 proc.). Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl bolševikai skubiai jėga išvaikė „buržujų“ Susirinkimą. Per rinkimus, kaip teigia V.Kara-Murza, vykusius 1991 metas, Borisas Jelcinas, remiamas opozicijai priklausančio judėjimo „Demokratinė Rusija“, prezidento rinkimuose be gailesčio sutriuškino Komunistų partijos kandidatą, buvusi Sovietų Sąjungos premjerą Nikolajų Ryžkovą (57 ir 17 proc.). Net ir per 1993 metų parlamento rinkimus, kai nacionalistas radikalas Vladimiras Žirinovskis džiaugėsi iškovojęs daugumą mandatų, centro ir liberaliosios partijos bendromis pastangomis aplenkė skandalingojo politiko partijos ir Komunistų partijos bendrą rezultatą skirtumu 40 ir 35 proc. 1996 metais, nors B. Jelcinas ir nebuvo itin mylimas prezidentas, turėjo rimtų sveikatos problemų, jam pavyko būti perrinktam antrajai kadencijai ir antrame prezidento rinkimų ture įveikti Komunistų partijos lyderį Genadijų Ziuganovą (nors skirtumas buvo tikrai nedidelis: 54 ir 40 proc.).

Jokiais būdais nesakau, kad demokratija – neišvengiamas Rusijos kelias, esą daugiau variantų nėra ir negali būti, arba kad nevalia toliau toleruoti V. Putino, baiminantis, kad jo vietą užims dar blogesnis vadovas. Manau, kad V. Putinas valdžioje nesijaučia saugus, o didžiausią grėsmę autokratijai Rusijoje kelia sėkminga demokratinė Ukraina. To Rusijos prezidentas labiausiai ir bijo, nes Rusijos imperializmo, kuriam ir atstovauja V.Putinas, mentalitetas, praradus Ukrainos kontrolę, ims silpti. Netekusi Ukrainos, Rusija nebegalės būti imperija, kaip kad yra sakęs Zbignievas Brzezinskis, tačiau dar turi vilties tapti normalesne šalimi, galbūt netgi demokratine, kur svarbiausias klausimas būtų ne tariama Didžiosios Rusijos galia, o žmonių gerovė. 

V. Putinas demokratinės Ukrainos baiminasi dar ir dėl to, kad tokia kaimynė taptų sektinu modeliu pačiai Rusijai. Jis puikiai supranta, kad Ukraina, kur gyvena milijonai laimingų ir laisvų rusakalbių, Rusijos žmonėms virs galingą trauką įgijusiu demokratinių laisvių simboliu.

Strateginis žmonių, norinčių taikesnio ir demokratiškesnio pasaulio, tikslas yra Rusija, kuri, kaip ir Ukraina, norėtų būti demokratinė europietiška valstybė. Nežinau, ar taip ir nutiks, tačiau žinau, kad sėkminga ir demokratinė Ukraina yra būtina sąlyga tokiam scenarijui, todėl šios šalies kova už demokratiją, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą yra pasaulinės svarbos. Tai kova, kurios baigtis svarbi visam pasauliui. Manau, kad Jungtinės Valstijos itin suinteresuotos jos sėkme. Privalome palaikyti Ukrainą, ir ne tik todėl, kad ji to nusipelno, bet dar ir dėl to, kad privalome ginti savo vertybes ir rūpintis mūsų nacionaliniu saugumu.

Baigdamas norėčiau grįžti prie spalio 26 dieną vykusių rinkimų ir minties, kad Ukraina – nauja valstybė. Kaip jau minėjau, N. Diuk Dniepropetrovske, kuris sovietų laikais buvo raketų gaminimo centras, stebėjo rinkimus. Vėliau ekspertė rašė pastebėjusi naujos šalies ir ją supančio naujos kartos patriotizmo ženklų – mieste netrūksta politinių grafičių ir geltonai bei mėlynai išdažytų betono sienų ir tvorų. N. Diuk pasakoja, kad lėktuve, skridusiame iš Dniepropetrovsko į Kijevą, skrydžio palydovai prieš leidžiantis priminė keleiviams nepalikti asmeninių daiktų. Instrukcijas baigė fraze, geriausiai atspindinčia naują Ukrainos dvasią, tad ja ir norėčiau baigti šį pranešimą: „Slava Ukraini!” (Šlovė Ukrainai). 

Šis pranešimas buvo skaitytas lapkričio 15 d. ukrainiečių kilmės amerikiečių teisininkų asociacijoje „Ukrainian American Bar Association“. Daugiau apie Carlą Gershmaną čia.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / Rodriguezo tritaškiai išgelbėjo CSKA kailį prieš fantastiškai kovojusį „Žalgirį“ (234)

Kauno „Žalgirio“ ekipa (4/4) trečiadienį nesėkmingai pradėjo rusiškų išbandymų etapą:...

Širdies nepakankamumu Lietuvoje serga daugiau nei 100 tūkstančių, bet apie tai nežino: kokie būdingi simptomai? (12)

Jei vis sunkiau lipti laiptais, net ramybės būsenoje smarkiai plaka širdis , ima trūkti oro...

Žymus buvęs gangsteris knygoje atskleidė slapčiausias nusikalstamo pasaulio detales, knygos išleidimo dieną žuvo nuo kulkos (4)

Buvęs Danijos gaujos vadas, parengęs prisiminimus, kuriuose išsamiai aprašoma, kaip jis paliko...

Auštrevičius kritikuoja Grybauskaitės dešimtmetį: Lietuva tampa pigia Vakarų Europos kopija (113)

Gana anksti apie savo dalyvavimą 2019 m. rinkimuose į Lietuvos prezidentus pranešęs Liberalų...

Vilnietę pribloškė akiplėšiškas pardavėjos pareiškimas (76)

Kaip dažnai atėjus į parduotuvę tenka susidurti su nemandagiu personalo aptarnavimu? Tikriausiai...

Po nesėkmės suirzusi Rusija trimituoja: Lietuvą sukaustė baimė (517)

Kremlius trečiadienį pasmerkė „smarkų spaudimą“ dėl Rusijos kandidato į Interpolo...

„Plius dydis“: kaip išdrįsti būti ryškiai ir stilingai, jei figūra – didesnė nei standartas (44)

Plius dydžio figūra ir žodis stilius anksčiau galėjo skambėti kaip utopija. Tačiau tie laikai...

Lietuvių kavos gėrimo įpročiai šiurpina italą: mane purto tas užpylimas (236)

Kava – vienas populiariausių žmonijos gėrimų, be kurios neapsieina daugelio žmonių rytas. O...

Vilnietį ne juokais supykdė kontrolės atsakymas (21)

Vilniuje viešuoju transportu važinėju dažnai. Neretai tenka sutikti ir keleivių kontrolę ....

Pietryčių Azijos interneto ekonomikoje neregėtas augimas: kodėl būtent ten nugula pasaulio milijardai? (1)

Kaip skelbia naujausios prognozės, Pietryčių Azijos interneto ekonomika šiais metais gali išaugti...