aA
Nuo Londono iki Vienos ir Berlyno ar Paryžiaus – iš Rusijos ištremti ar savo noru pasitraukę šalies valdžios oponentai vis labiau nerimauja dėl savo saugumo.
Vladimiras Putinas
Vladimiras Putinas
© AFP/Scanpix

Nuo pat Šaltojo karo pabaigos Rusijos operatyvininkai nebuvo sulaukę kaltinimų tokiais žiauriais veiklos metodais. TIME pasakoja istoriją žmogaus, nepabūgusio prisipažinti, kad jį kankino ir tardė Rusijos prezidento Vladimiro Putino žmonės.

Vieną šiltą ankstyvo rugpjūčio rytą 68 metų iš Čečėnijos kilęs Saidas Eminas Ibrahimovas susikrovė žvejybos įrankius ir patraukė į mėgstamą vietelę vakariniame Ilio upės, tekančios per Strasbūrą – Prancūzijos rytuose esantį miestą, tapusį jo tremties vieta – krante.

S. Ibrahimovas, paskutinį XX amžiaus dešimtmetį dirbęs Čečėnijos ministrų kabinete, norėjo nuraminti įsismarkavusius nervus, o veiksmingiausias ir laiko patikrintas būdas tai padaryti – žvilgsniu lydėti Ilio upės tėkmę ir laukti, kol užkibs laimikis.

S. Ibrahimovas turėjo svarią priežastį nervintis. Vos prieš mėnesį jis apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną karo nusikaltimais; kaltinimus išdėstė dokumente, kurį išsiuntė Tarptautiniam baudžiamajam teismui ir Kremliui. Buvęs Čečėnijos ministras penkerius metus rinko įrodymus, kad Rusija per dvejus metus trukusį karinį konfliktą Čečėnijoje įvykdė karo nusikaltimų. Per antrąjį Čečėnijos karą, kurį V. Putinas kariavo 1999-2000 metais, Rusija bombardavo Čečėnijos sostinę Grozną ir pražudė tūkstančius civilių. Vėliau Jungtinės Tautos Grozną įvardijo „kaip labiausiai šioje Žemėje nuniokotą miestą“.

Dmitrijus Peskovas
Dmitrijus Peskovas
© RIA/Scanpix

S. Ibrahimovas, į Prancūziją pasitraukęs 2001 metais, pastaruosius savo gyvenimo metus gyveno politinio prieglobsčio sąlygomis, tačiau ir toliau nesiliovė kritikavęs V. Putino valdžios, buvo surengęs ne vieną bado streiką ir protesto akciją tokiose simboliškose vietose kaip Europos Parlamentas. Namus jis susirado, kaip pats manė, saugioje vietoje – Strasbūre, kur įsikūręs ir Europos žmogaus teisių teismas. Mieste, esančiame toli nuo su Rusija besiribojančių šalių, kurioms Kremlius vis bando primesti savo valią.

Per dešimtmetį, praleistą Čečėnijos valdžioje, jis ne kartą susidūrė su pačiomis įvairiausiomis grėsmėmis: buvo sumuštas ir sulaukė grasinimų nužudyti, todėl tai, kas maždaug po valandos nutiko jam besėdint sulankstomoje kėdėje Ilio pakrantėje, jo visai nenustebino. Stebėdamas vandenyje nejudančią plūdę, S. Ibrahimovas išgirdo jam už nugaros šnarančius lapus. Taip ir nespėjo atsisukti – pajuto skaudų smūgį į galvą ir neteko sąmonės.

Pabudęs suprato, kad jam užrištos akys – jis patekęs į nelaisvę. Aplinkui sukinėjosi mažiausiai trys vyrai, visi kalbėjo rusiškai. Iš pradžių jie ramiai reikalavo liautis „šmeižus jų Prezidentą“, tačiau S. Ibrahimovas atsakęs „nusikaltėlių nurodymų klausyti neketinąs“, tad pagrobėjai ėmė jį mušti ir kankinti. Egzekucija truko beveik dvi dienas.

S. Ibrahimovo teigimu, vyrai rusiškai kalbėjo be akcento – kaip tikri rusai, „tikrai ne čečėnai“. S. Ibrahimovas nežino, kas jie tokie, tačiau, spręsdamas iš jų akcento, žodžių ir veiksmų, daro išvadą, kad tokiomis ne itin maloniomis aplinkybėmis jis susitiko su Rusijos valdžios siųstais agentais.

Po pagrobimo praėjus dešimčiai dienų, S. Ibrahimovas TIME žurnalistams parodė žaizdas, kurias ant jo kūno paliko pagrobėjai. Vyro krūtinė nusėta gelsvomis dėmelėmis – esą jos liko nuo cigarečių, kuriomis agentai degino jo kūną. Čečėnas į viršų pakelė vieną kelnių klešnę ir parodė kelias žaizdas ant dešinės blauzdos, likusias nuo metalinių dyglių. Žaizdos dar nebuvo užsitraukusius, pro tvarsčius sunkėsi kraujas.

„Jie niekada nesiliauja. Kankino be paliovos, galiausiai aptemo protas, nebesuvokiau, kas vyksta“, – prisimena buvęs Čečėnijos ministras.

Atsakyme į TIME pateiktą užklausą Kremliaus atstovai teigia apie incidentą nieko nežiną, neturį informacijos ir apie S. Ibrahimovo kreipimąsi į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. „Manome, kad pono Ibrahimovo teiginiai, neva jis buvo pagrobtas ir kankinamas Rusijos agentų, leidžia abejoti jo psichikos būkle“, – dokumente dėsto V.Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.

Nors tiksliai pasakyti, kas atsakingas už S. Ibrahimovo pagrobimą, sunku, disidentas iš Čečėnijos buvo užpultas kaip tik tuo metu, kai Vakarai vis garsiau kalba apie suaktyvėjusią Rusijos slaptųjų agentų veiklą – nieko nepanašaus nebuvo nuo pat Šaltojo karo pabaigos. Rusijos veiksmai Ukrainoje, pradedant Krymo aneksija kovą ir baigiant dabartine situacija šalies rytuose, tiesiogiai priklauso nuo slaptųjų Rusijos tarnybų, sėkmingai dirbančių ir už šalies ribų, veiklos.

Neveltui disidentai, tokie kaip S. Ibrahimovas, ir Vakarų pareigūnai, besibaiminantys, kad įsidrąsinęs Kremlius nuspręs, jog šalies slaptosios tarnybos neturėtų apsiriboti vien Ukraina, nerimauja.

Jie niekada nesiliauja. Kankino be paliovos, galiausiai aptemo protas, nebesuvokiau, kas vyksta.
S. Ibrahimovas

„Žinodami, kokią strategiją Rusija taiko, kaip mes vadiname, hibridinio karo sąlygomis (kalbant apie Rusijos agentus svečiose šalyse), tikrai negalime atmesti nė vienos galimybės. Akivaizdu, kad tai kelia didžiausią susirūpinimą“, – neseniai pareiškė NATO, kuriam priklauso Amerika, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir dar 25 valstybės, generalinio sekretoriaus postą užleidęs Andersas Foghas Rasmussenas.

V. Putinui ir toliau nesitraukiant iš prezidento posto, net ir didžiuosiuose Europos miestuose, tokiuose kaip Londonas, Viena ir Berlynas, gyvenantys Rusijos valdžios oponentai nesijaučia labai saugūs. Disidentai ir juos priglaudusių šalių valdininkai jau seniau išsiaiškino, kad kaltuosius dėl nužudymų ir grasinimų patraukti baudžiamojon atsakomybėm praktiškai neįmanoma, nes visi galai galiausiai veda atgal į Maskvą, kur dingsta tarsi į vandenį.

Rugpjūtį Rusijos pareigūnai oficialiai atsisakė bendradarbiauti su britais, tiriančiais 2006 metais įvykdytą buvusio Rusijos šnipo, viešai apkaltinusio V. Putiną masiniu nužudymu ir už tai gavusio mirtiną porciją nuodų, Aleksandro Litvinenkos nužudymą. Jau gulėdamas mirties patale A. Litvinenka pareiškė, kad jo nužudymą užsakyti galėjo tik V. Putinas. Į buvusio Rusijos slaptojo agento arbatą buvo įpilta mirtina radioaktyvaus polonio dozė. Kremlius neigia bet kokias sąsajas su A. Litvinenkos mirtimi.

Visai neseniai Estijos valdžia apkaltino Rusijos federalinės saugumo tarnybos agentus rugsėjo 5 dieną pagrobus Estijos saugumo pareigūną ir nugabenus jį į Maskvą, kur jam dabar pateikti kaltinimai šnipinėjimu. Nors Rusijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnai ir atkakliai neigia kirtę sieną ar grobę pareigūną, šis incidentas Europoje tik dar pakurstė nuogąstavimus, kad buvęs KGB agentas V. Putinas, prieš tapdamas prezidentu pats vadovavęs minėtajai saugumo tarnybai, saviškiams yra davęs nurodymą už Rusijos ribų veikti kuo įmanoma ryžtingiau.

Tai viena iš priežasčių, kodėl naktimis neramiai miega Europoje prieglobstį radę V. Putino oponentai. „Tiesiog turiu išmokti su tuo gyventi“, – yra sakęs buvęs Rusijos naftos magnatas Michailas Chodorkovskis, dešimtmetį praleidęs kalėjime, kur atsidūrė pripažintas kaltu vengęs mokesčių ir vykdęs finansines machinacijas (2003 metais M. Chodorkovskis po teismus imtas tampyti dėl V. Putino adresu sakomos aštrios kritikos, o žmogaus teisių gynėjai įsitikinę, kad su verslininku buvo paprasčiausiai politiškai susidorota).

Michailas Chodorkovskis
Michailas Chodorkovskis
© Scanpix

Gruodį paleistas į laisvę, M. Chodorkovskis prieglobstį rado Šveicarijoje, kur ir toliau pasisako prieš dabartinį Rusijos prezidentą. Rugsėjį jo iniciatyva veiklą pradėjo internetinis forumas, kurio pagrindinis tikslas – koordinuoti Rusijos disidentų ir jų rėmėjų veiklą. Neseniai lankydamasis Berlyne, kur pristatė savo naujausią projektą, M. Chodorkovskis TIME pripažino manąs, kad jo gyvybei ir toliau gresia pavojus.

„Jeigu V. Putinas priims sprendimą su manimi susidoroti fiziškai, išlikti bus labai sunku, net ir Europoje. Puikiai tai suprantu“, – teigia M. Chodorkovskis. Juo labiau, kad situacija Ukrainoje V. Putino parankiniams tarsi atrišo rankas veikti dar laisviau.

„Jo artimiausioje aplinkoje yra žmonių, kuriems tiesiog niežti rankas panaudoti jėgą, esame liudininkai, kad tokios operacijos tikrai vykdomos. Ukrainoje tai tiesiog akivaizdu“, – teigia M. Chodorkovskis.

Vakarų Europos pareigūnai sako, kad dauguma Rusijos valdžios agentų operacijų tiesiog prasprūsta pro akis. „Rusijos saugumo tarnybos – ne tik karinės, civilinės ir policijos pajėgos, bet ir jų bendrininkai, o jie turi labai daug bendrininkų – šiuo metu Vakarų pasaulyje veikia itin aktyviai“, – teigia seniau Prancūzijos karinės žvalgybos agentūroje dirbęs, o dabar Europos Parlamento saugumo ir gynybos pakomitečiui pirmininkaujantis Arnaud Danjeanas.

Nors apie incidentą, susijusį su S. Ibrahimovu, A. Danjeanas ir nežinojo, jis teigia, kad tokia praktika Rusijai – ne naujiena. „Kai valstybei vadovauja buvęs KGB agentas, nieko keisto, kad nutinka tokių dalykų“, – liūdnai konstatuoja buvęs žvalgybos specialistas.

Pagrobimas Strasbūre greičiausia ne pirmas kartas, kai S. Ibrahimovas atsiduria Rusijos operatyvininkų ar Kremliui ištikimų žmonių taikinyje. 2009 metų pavasarį, prisimena S.Ibrahimovas, Paryžiuje ryšių su šalies prokuratūra turintis teisininkas jam perdavęs vieno Prancūzijos kaltintojo pateiktą ataskaitą, kurioje aprašomas bandymas tais metais buvusiu politiku iš Čečėnijos atsikratyti.

Ataskaita, kurios autentiškumą TIME patvirtino teisingumo ministerijos pareigūnas, kurio vardas minimas ir dokumente, skelbia, kad Prancūzijos policijos pareigūnai išsiaiškino ir užkirto kelią sumanymui šalyje nužudyti kelis politinius pabėgėlius. Manoma, kad nusikaltimą užsakiusių asmenų pėdos veda į pačią Rusiją.

Remiantis minėtąja ataskaita, kuri buvo parengta pareigūnų iš Turkijos, renkančių informaciją apie įtariamąjį, prašymu, Prancūzijos tyrėjai buvo įsitikinę, kad iš Rusijos per Baltarusiją į Europos Sąjungą galėjo atvykti grupelė žudikų, kuriems skirta užduotis Prancūzijoje „nužudyti S. Ibrahimovą“ ir dar kelis Rusijos valdančiojo režimo oponentus.

Dokumente taip pat pažymima, kad tų pačių metų kovą Paryžiaus prokuratūros kovos su terorizmu skyriaus pareigūnai pradėjo preliminarų tyrimą dėl pasikėsinimo į S. Ibrahimovą. Bandyta išsiaiškinti žudikų tapatybę ir nustatyti, kas jiems galėjo talkinti Prancūzijoje (tyrimo išvadų Prancūzijos pareigūnai komentuoti nepanoro).

2009 metais pasikėsinimas planuotas kaip tik tada, kai S. Ibrahimovas prisipažino ėmęs ieškoti galimybių V.Putinui pateikti kaltinimus Tarptautiniame baudžiamajame teisme. Netrukus ši veikla tapo pagrindiniu buvusio politiko užsiėmimu ir aistra. Tarptautinis baudžiamasis teismas, veikiantis Nyderlandų Hagos mieste, Rusijos karo Čečėnijoje, vykusio 1999-2000 metais, aukoms galėjo žadėti jeigu ne teisingumą, tai bent kompensacijų.

Po karo Maskva į savo rankas perėmė visą separatistinės respublikos kontrolę, jis pasitarnavo kaip V. Putino politinės karjeros tramplinas, tačiau konflikto metu nuo Rusijos bombų žuvo tūkstančiai nekaltų žmonių, tarp kurių buvo nemažai S. Ibrahimovo giminaičių ir bičiulių. Būtent dėl karo tėvynę palikti buvo priverstas ir pats S. Ibrahimovas.

Penkerius metu jis gyveno ir dirbo mažyčiame „viengungio“, kaip pats vadina, būste Strasbūro Ostvaldo rajone. Pragyvenimui pakakę išmokos, kurią jam kaip politinį prieglobstį gavusiam asmeniui mokėjo valstybė.

Visą savo laiką ir jėgas jis skyrė vienam vieninteliam tikslui – apkaltinti V. Putiną nusikaltimais žmonijai ir genocidu. Daugiausia laiko užėmė įrodymų rinkimas iš atvirų šaltinių ir visų susijusių sutarčių bei teisinių precedentų, galinčių pasitarnauti bylai, analizė.

Buvęs politikas labai greitai suprato, kad šis sumanymas greičiausiai neduos jokios naudos. Kaip Jungtinės Valstijos ir dar mažiausiai dvi dešimtys pasaulio valstybių, Rusija nepripažįsta Tarptautinio baudžiamojo teismo nutarčių šalies piliečiams, nes nėra ratifikavusi teismo steigimą reglamentuojančios sutarties, geriau žinomos kaip Romos statutas. Nepaisydamas kelyje pasitaikiusių trukdžių, S.Ibrahimovas nesustojo.

Aleksandro Litvinenkos atvaizdas
Aleksandro Litvinenkos atvaizdas
© AFP/Scanpix

„Hagos teismas yra aukščiausios instancijos žmogaus teisių teismas. Noriu sulaukti jų galutinio sprendimo Čečėnijos klausimu, sulaukti, kada bus padėtas taškas. Nepaisant to, ar V. Putinui gali būti pateikti kaltinimai karo nusikalimais, ar ne“, – per interviu rugpjūtį sakė S.Ibrahimovas.

Liepos pradžioje galiausiai baigęs rengti kaltinimų projektą, S. Ibrahimovas turėjo sukaupęs 98 puslapius įrodymų. Čečėnas teigia vieną kopiją išsiuntęs Kremliui, o kitą – Tarptautinio baudžiamojo teismo vyriausiajai kaltintojai Fatou Bensoudai. Keturias savaites S. Ibrahimovas bergždžiai laukė atsakymo. Sulaukė tik grasinimų. Telefonu jam skambino nepažįstami žmonės ir draugiškai patarė „liautis darius nesąmones“. Prieš nutrūkstant paslaptingiems pokalbiams, savitvardą atgavę rusakalbiai ramiu balsu konstatuodavę, kad priešingu atveju „gali nutikti kas nors blogo“.

S. Ibrahimovo tokie grasinimai nė kiek nenustebino ir neišgąsdino. Eidamas Čečėnijos susisiekimo ministro pareigas, paskutinį XX amžiaus dešimtmetį jis susidūrė dar ne su tokiomis grėsmėmis: buvo pasikėsinta į jo gyvybę, o kiek kartų jam grasinta, net suskaičiuoti sunku. 1996 metais politikas paramos Čečėnijos valstybei ieškojo Turkijoje. Prie jo nuomoto buto Stambule vieną dieną pasirodė trys nepažįstami vyrai, politikui jie septynis kartus dūrė peiliu. Sveikimo procesas užtruko kelis mėnesius.

Rugpjūčio pradžioje (Tarptautinis baudžiamasis teismas jau mėnesį tylėjo) S. Ibrahimovas pradėjo naują bado streiką – žadėjo nesiliausiantis tol, kol nesulauksiantis teismo atsakymo. Ši žinia sulaukė nemenko atgarsio Čečėnijos internetinėje žiniasklaidoje. Tada ir įvyko incidentas prie upės, vos už kelių žingsnių nuo vietos, kur prancūzų šeimos vedžioja šunis ir važinėja dviračiais.

Kaip vėliau pasakojo ir Prancūzijos policijos pareigūnams, pagrobėjai jam užrišo akis, mušė ir kankino. Buvęs politikas puikiai prisimena, kaip vienas iš pagrobėjų reikalavo atsisakyti aktyvisto vaidmens, nes priešingu atveju atsidursiąs buvusioje KGB būstinėje Maskvoje, kur šiuo metu glaudžiasi Federalinė saugumo tarnyba. „Jie nė karto nepaminėjo V. Putino. Tik sakė, kad šmeižiu Prezidentą“, – prisimena S.Ibrahimovas.

Čečėnas pasipriešino, todėl netrukus buvo surakintas antrankiais. Prasidėjo kankinimai, bandyta jį priversti pasirašyti kažkokį popierių. Taip pat nėra abejonių, kad pagrobėjai neturėjo tikslo aktyvistą nužudyti. Jis prisimena, ką vienas pagrobėjas sakęs kitam: „Neliesk kairios pusės (S. Ibrahimovo krūtinės). Jo silpna širdis“.

Kankynė baigėsi rugpjūčio 10 dieną. Kaip teigia pats pagrobtasis, jis pabudo miškelyje Strasbūro pakraštyje. Jam pavyko nusigauti iki netoliese esančio kelio, drabužiai buvo permirkę krauju. Sulaukęs pagalbos vietos ligoninėje, S. Ibrahimovas kreipėsi į Strasbūro policijos pareigūnus, kurie pradėjo tyrimą dėl pagrobimo ir kankinimų (Strasbūro policijos atstovas patvirtino, kad byla tiriama, tačiau nepanoro komentuoti tyrimo rezultatų).

Pasakoja, kaip tardo ir kankina V. Putino žmonės
© Reuters/Scanpix

Labiausiai S. Ibrahimovą dėl prancūzų atsako neramina tai, kad pareigūnai jam nepasiūlė jokios apsaugos. Lygiai taip pat pasielgę ir sužinoję apie rengiamą pasikėsinimą. 2009 metais prie bylos dirbę pareigūnai su žurnalistais bendrauti nepanoro. Vieninteliai įtakingi asmenys, sutikę atsakyti į TIME klausimus, buvo buvę ir dabartiniai Europos Parlamento nariai.

Vienas iš jų, kuris prisistatyti nepanoro, teigia jau seniai pažįstantis S. Ibrahimovą, puikiai žinąs jo veiklą Strasbūre. Esą ži nia apie pastarąjį incidentą ji pritrenkusi. „Jis visada buvo rimtas ir
patikimas ponas, labai užsispyręs ir ryžtingas, tačiau tikrai nepiktybinis“, – tvirtina įstatymų leidėjas.

Toks vertinimas atrodo teisingas. Pranešime TIME Tarptautinio baudžiamojo teismo atstovė Nicola Fletcher teigia, kad S. Ibrahimovo pateikti kaltinimai bus neabejotinai peržiūrėti. „Kai tik priimsime sprendimą, informuosime siuntėją ir pagrįsime savo sprendimą“. Bėda ta, kad ir pats palankiausias teismo sprendimas neduos naudos, nes, remiantis Tarptautinio baudžiamojo teismo veiklos principais, jis gali bausti tik už nusikaltimus, įvykdytus po 2002 metų, kai įsigaliojo teismo steigimo sutartis.

Karas Čečėnijoje baigėsi dar prieš dvejus metus, todėl bandymai jėga priversti S. Ibrahimovą atsiimti dokumentus lyg ir neturi jokios prasmės – vienintelis argumentas gali būti nebent noras nutildyti teisybės ieškančius. S. Ibrahimovas numano ir dar vieną galimą motyvą. „Jie nori parodyti galį viską, parklupdyti kiekvieną. Niekas negali jų sustabdyti“, – teigia S. Ibrahimovas. Net ir pačioje Europos širdyje.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Tomas Janonis | D+

Skandalingiausios Vilniaus statybos pavirto tikra piktžaizde: žmonės, kurie padėjo aukso vertės parašus (5)

Viena gražiausių Vilniaus vietų turėjo tapti ramybės oaze gamtos pasiilgusiems vilniečiams,...

Prognozuoja NT nuomos verslo žlugimą: ar išlošė investavusieji per pandemiją? (26)

Per pastaruosius metus nekilnojamojo turto (NT) pardavimo kainos Lietuvoje augo sparčiausiai...

Mokslininkai jau žino, kas ateityje laukia žmonijos, kai baigsis COVID-19 pandemija (22)

Šiuo metu esame atsidūrę ribotoje erdvėje tarp COVID-19 pradžios ir pabaigos. Nors pandemijos...

Voras.online | D+

Kremlius grimzta į nostalgiją, tačiau tai nepadeda: 3 posovietinės valstybės beldžiasi į ES

Vokiečių leidinys „Funke Mediengruppe“ birželio 6-ąją citavo Europos parlamento prezidentą...

Netikėtas pokalbis su teisėju ir sprogusios emocijos stadione: ar mes galime abu gauti auksą? (5)

Ši akimirka ir jį lydėjusios emocijos geriausių epizodų rinkiniuose suksis ir pasibaigus Tokijo...

Turkija atnaujina verslą, pavertusį ją pagrindine Europos šiukšlių perdirbimo vieta (1)

Turkija atšaukia trumpai besitęsusį kai kurių plastiko atliekų importo draudimą, paskatindama...

Ekscentriškasis japonų milijardierius: nuo skrydžių į Mėnulį iki įspūdingo superautomobilio (1)

Yusaku Maezawa – milijardierius , kurio turtai įspūdingi. Jis planuoja dalį savo turimų...

Mitybos būdas, galintis apsaugoti nuo kai kurių rūšių vėžio ir padėti sulieknėti, bet yra tam tikrų rizikų (4)

Veganiška mityba – tai maitinimasis, vartojant vien augalinį maistą, todėl ji, savaime...

Būsimiems studentams ir jų tėvams verta paskaičiuoti: dalinasi studentiško gyvenimo kaštais trijuose Lietuvos didmiesčiuose

Artėjant naujiems mokslo metams, daugelio tėvų ir jaunuolių, kurie išsikelia iš savo viso...

Manekenė Julija Steponavičiūtė atvirai: kiekvienas modelis jaučia spaudimą atrodyti tobulai (2)

Vienas sėkmingiausių Lietuvos modelių 27-erių Julija Steponavičiūtė , patenkanti į...