Kova dėl Ukrainos: galimi scenarijai

Krymo kontrolę faktiškai perėmus Rusijos kariniams daliniams nuogąstaujama, kad vien šia teritorija, kuri yra istoriškai artima Rusijai, Kremlius neapsiribos, o tai galėtų privesti prie kruvino karo. Todėl konflikto įkarštyje verta išnagrinėti scenarijus bei jas formuojančias prielaidas tolesnei konflikto eigai, o tai pat būdus, kurie galėtų padėti išvengti nepalankiausios baigties.

Esama situacija

Rusija išlieka ištikima imperialistinei ideologijai, kuri yra nuspėjama gerokai lengviau nei demokratinių valstybių veiksmai: apkaltinant politinių pokyčių Ukrainoje iniciatorius „ultranacionalistinėmis“ pažiūromis bei terorizmu, taip pat prisidengiant rusakalbių piliečių apsaugos ir taikos atkūrimo būtinybe, prezidentas Vladimiras Putinas gavo leidimą pasitelkti kariuomenę operacijoms Ukrainos teritorijoje (ne tik Kryme).

Esminį vaidmenį šiame konflikte atlieka tarptautinė bendruomenė, kurios veiksmai V. Putinui yra kur kas įdomesni, nei naujosios politinės Ukrainos valdžios sprendimai. Kai paaiškėjo, kad Rusijos valdžia leido sau panaudoti karines pajėgas, didžiosios Vakarų valstybės apsiribojo švelnaus tono diplomatiniais pareiškimais: „susirūpinimu“, „dialogo skatinimu“, „susilaikymu nuo provokacijų“. Netrukus po to sekę pirmieji bandymai išsiųsti į Krymą užsienio stebėtojus baigėsi fiasko, nes Kremlius paprasčiausiai atsisakė juos įsileisti. Tik praėjus kuriam laikui retorika sugriežtėjo: JAV prezidentas Barackas Obama prabilo apie tai, kad už agresiją teks atsakyti, o valstybės sekretorius Johnas Kerry neatmetė galimybės pašalinti Rusiją iš G-8 – pasaulio galingųjų klubo. Tiesa, Europoje tai buvo sutikta skeptiškai, o pirmuosius politinius vaisius nuraškė Vokietija, į kurios kvietimą kurti kontaktinę grupę dialogui palaikyti Rusija sureagavo teigiamai.

Nepaisant to, kad konfliktas žengė nedidelį žingsnį politinio, o ne karinio sprendimo būdo link, padėtis išlieka nestabili bei sparčiai kintanti. Tikėtina, kad artimiausius sprendimus gali apibrėžti trys plataus pobūdžio konflikto raidos scenarijai.

Tolesni scenarijai

I scenarijus: Krymas virsta įšaldytu konfliktu. Nekontroliuojama ukrainiečių tautos revoliucija, kurią lydėjo kvietimai suartėti su ES ir JAV, Kremliuje sukėlė pasipiktinimą. Ukraina yra natūraliai suvokiama kaip svarbiausios įtakos zonoje esanti valstybė, todėl strateginiai pralaimėjimai būtų žalingi ne tik užsienio, bet ir vidaus politikos požiūriu, nes griautų Maskvos galios įvaizdį.

Tačiau strateginių tikslų Kremlius pastaruoju metu siekia pragmatiškai: V. Putinas nesivėlė į nepamatuotas avantiūras ir racionaliais sprendimais praėjusiais metais nuskynė pergales diplomatinėje kovoje su Vakarais, o ypač JAV, svarstant tokius klausimus kaip Sirija ar Edwardas Snowdenas. Rusija puikiai supranta, kad Europa yra priklausoma nuo Rusijos energetinių žaliavų eksporto, o JAV yra būtina Rusijos logistinė ir kitokio pobūdžio parama ar bent nekliudymas sprendžiant neramumus kituose pasaulio regionuose. Todėl nuosaiki pirmoji Vakarų reakcija į agresiją Kryme galėjo tapti staigmena sovietmetį menančioms Rytų Europos valstybėms, bet ne pačiam Kremliui, kuris puikiai suvokia ne tik šią strateginę dėlionę, bet ir mėgaujasi privilegijomis: pavyzdžiui, net pati Rusija oficialiai deklaruoja, kad 56 milijardai dolerių, kurie 2012 metais buvo išvežti iš šalies, yra susiję su nusikalstama veikla, tačiau jie ramiai kaupiami Europos bankuose ir netampa svarstymų dalimi, o atvirkščiai – apauga Rusijai palankiomis lobistinėmis grupėmis ES valstybių narių viduje.

Toks pragmatinis situacijos vertinimas stumtų Kremlių ne į tolesnį konflikto eskalavimą, o Krymo pavertimą įšaldytu konfliktu. Tokiu atveju pagal Padnestrės analogiją būtų projektuojama faktinė Krymo integracija į Rusijos ekonominę, politinę ir socialinę sistemą (tai iš esmės jau vyksta atvirai dalinant pasus, skatinant prisirišimą prie pensijų sistemos, išlaikant karinę ir politinę regiono kontrolę), bet be teisinės regiono inkorporacijos į Rusijos sudėtį ar tarptautinio pripažinimo.

Toks scenarijus leistų Maskvai uždėti Ukrainai inkarą ir taip kontroliuoti Kijevo geopolitinius sprendimus. Pavyzdžiui, Ukrainos integracija į NATO praktiškai būtų neįmanoma neišsprendus Krymo, kuris formaliai priklausytų Ukrainai, bet realiai būtų kontroliuojamas Rusijos, galvosūkio. Ant svarstyklių atsirastų dilema: valstybės teritorinis vientisumas versus integracija į transatlantinę saugumo sistemą.

II scenarijus: Krymas atplėšiamas nuo Ukrainos, stiprinama įtaka kituose Rytų Ukrainos regionuose. Tai iš esmės būtų pirmojo scenarijaus tąsa: Krymas po netrukus planuojamo referendumo, vyksiančio iš esmės okupacinėmis sąlygomis, virstu nauju „nepriklausomu“ kvazi-valstybiniu dariniu, funkcionuojančiu su Rusijos politine ir karine protekcija. Tai iš esmės pristabdytų dabartinę konflikto eskalaciją, nes Ukrainos daliniai nesiryš veržtis į Krymą, kuris jau supamas kasdien gilėjančiais Rusijos karių apkasais. 

Greta to Kremlius tęstų politiką, kuria akcentuoja prorusišką kitų Ukrainos regionų, ypač Charkovo ir Donecko, tapatybę. Jau dabar kai kurių Rytų Ukrainos sričių tarybos buvo priverstos pareikšti, jog jos nepripažįsta naujosios A. Jaceniuko vyriausybės. Separatizmo tendencijoms kartais netgi nereikia karinės jėgos panaudojimo (tai, be kita ko, taptų sunkiai pakeliama našta pačiai Rusijai, kuris ekonomika balansuoja ant krizės ribos), nes ilgainiui revoliucinė euforija Ukrainoje slūgs, o pirmaisiais smuikais ims griežti ekonominiai argumentai. Šios krizės metu Ukrainos valiutos santykis su JAV doleriu pasiekė istorines žemumas, gąsdinančiai atrodo ir šalies skola, siekianti 40,5 proc. nuo bendrojo vidaus produkto bei pareikalausianti mažiausiai 60 milijardų dolerių išlaidų dar iki šios vasaros. Be to, Rusija jau sustabdė dar Viktorui Janukovyčiui pažadėtų milijardinių paskolų išmokėjimą, o ranka pasiekiamų alternatyvių šaltinių kol kas nėra. 

Tarptautinis valiutos fondas yra pasirengęs pagelbėti Ukrainai, tačiau akivaizdu, kad tiek šios, tiek kitų Vakarų struktūrų pagalba ne tik užtruks, bet ir kels sudėtingas prisitaikymo prie vakarietiškų standartų sąlygas Ukrainos gamintojams ir vartotojams. Paprastai tariant, aukso upių Vakaruose nėra, o Rusijos siūlomi greiti ir efektyvūs, nors teisiškai kur kas mažiau apibrėžti metodai gali ilgainiui pasirodyti labai patrauklūs. Pridėjus tai prie Krymo, kuris neabejotinai sulauks ypatingos Kremliaus globos ir bus paverčiamas „efektyvių“ rusiškų metodų taikymo pavyzdžiu, tikėtina, kad to pakaks prorusiškai nusiteikusių regionų bruzdėjimo palaikymui.

Tikėtina, jog pasiekus tam tikrą įtampos augimo etapą (pavyzdžiui, po referendumo dėl Krymo kaip nepriklausomo politinio darinio), Rusija sutiks sėstis prie neformalaus derybų stalo ir sieks Ukrainos federalizacijos (Rusijai išlaikant Rytų Ukrainos kontrolę), o galbūt netgi ir neutraliteto principo įtvirtinimo Ukrainos konstitucijoje, taip užkertant kelią Ukrainos integracijai į NATO. Tuomet iškiltų ir klausimas dėl kompromisinio Ukrainos lyderio, o tai Rusijai gali būti mažiau sudėtinga užduotis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, mat kol kas tautos balso Euromaidane neįgarsina nei vienas iš opozicionierių. 

Formalus naujasis premjeras Arsenijus Jaceniukas ir prezidento pareigas laikinai einantis parlamento pirmininkas Aleksandras Turčinovas yra tik ledkalnio viršūnė, nes Ukrainos vardu kalba kur kas daugiau veikėjų: vienas Euromaidano variklių „Udar“ partijos vedlys Vitalijus Klyčko, „Svaboda“ pirmininkas Olegas Tiahnibokas, opozicinė grupė „Pravij Sektor“, taip pat iš kalėjimo paleista ekspremjerė Julija Tymoščenko. Tai, kad nėra nei koordinacijos, nei vieningos politinės valios, įrodo vienašališki J.Tymošenko ketinimai artimiausiomis dienomis vykti į Maskvą bei rasti išeitį iš susidariusios krizės. 

Labai tikėtina, jog būtent J. Tymošenko, kuri dar 2009 m. įrodė, jog vienu metu sugeba viena ranka derėtis su „Gazprom“ dėl dujų kainų, o kita – rašyti straipsnius Vakarų spaudoje apie Rusijos imperializmą, vėl iškils kaip vadovaujanti figūra. Akivaizdu, jog tokio scenarijaus atveju Rusija keltų ir savo investicijų Ukrainoje klausimą, dujų transportavimo reikalus. Ukrainos galimybes atsispirti šiam scenarijui ribotų ir labai sudėtinga jos ekonominė situacija, priklausomybė nuo išorinio finansavimo šaltinių. Ukrainoje ir toliau dominuotų oligarchinė sankloda, kuri savaime palaiko šios šalies priklausomybę su „rusiškų“ žaidimo taisyklių.

Tiesa, esminė tiek pirmojo, tiek ir antrojo scenarijaus silpnybė – Rusijos skatinamas separatizmas reikštų, jog Rusija praranda įtaką likusioje Ukrainos dalyje. Galima prognozuoti, jog Vakarų ir centrinėje Ukrainoje būtų peržiūrėtas Rusijos investicijų statusas, Rusijos kapitalo įmonių veikla, „Gazprom“ prarastų net ir teorines galimybes kontroliuoti Ukrainos dujų transportavimo sistemą ir pan. Šiam scenarijui ypatingai priešintųsi ir Rytų Ukrainoje veikiantys Ukrainos oligarchai, kuriems visa tai reikštų „jaunesniojo brolio“ Muitų sąjungoje su Rusijos verslo magnatais statusas.

III scenarijus: Rusija panaudoja karinę jėgą. Kremliaus kariuomenės daliniai Kryme yra kovinės parengties, o esą pavojuje Ukrainoje atsidūrusių Rusijos piliečių apgynimo būtinybės motyvas gali paskatinti peržengti Krymo ribas. Ukraina į tai atsakė paskelbdama visuotinę mobilizaciją, tačiau ją lydėjo ženklai, kad Kijevas nekontroliuoja visų valstybės institucijų ir ypač jėgos struktūrų.
Nors Kremliaus propagandistas Dimitrijus Kiseliovas suskubo teigti, kad Ukraina apskritai neturi karinių pajėgų, sprendimas veržtis gilyn vestų prie kruvino konflikto, pareikalausiančio ne tik gyvybių, bet ir ekonominių resursų. Potencialiai milijoną karių galinti suburti Ukrainos kariuomenė yra gerokai pajėgesnė nei Gruzijos, o mažėjęs jos finansavimas nenustekeno tiek, kad kliudytų efektyviai ginti šalies teritoriją. 

Be to, nors Vakarų reakcija buvo kritikuojama kaip per švelni, karo atveju ukrainiečiai neabejotinai sulauktų pagalbos, o Rusija taptų agresore, nuo kurios būtų apsiribojama visuose tarptautiniuose formatuose. Kadangi Rusija anaiptol negali būti traktuojama kaip ekonomiškai ir net kariniu aspektu nenugalima valstybė, pagrindinė tokio scenarijaus silpnybė yra tai, kad jis neatrodo palankus nei vienai iš pusių.

Kaip turėtų reaguoti Vakarai?

Vakarų geopolitinėje mąstysenoje Rusijos atžvilgiu vyrauja dvi skirtingos prieigos: ypatingai Rusijos ir Vokietijos retorikoje pasireiškianti „sugyvenimo“ politika, kuri ragina pripažinti natūralų Rusijos vaidmenį Europos saugumo sistemoje ir jos interesus posovietinėje erdvėje, bei sulaikymo (atgrasymo) politika, kuri pagrįsta Rusijos interesų erdvės ribojimu, Maskvos galios balansavimu. 2008 m. NATO Viršūnių susitikime Bukarešte, sprendžiant NATO plėtros į Ukrainą ir Gruziją klausimą, nugalėjo sugyvenimo politikos šalininkų logika. Jie siūlė nedidinti įtampos posovietinėje erdvėje ir todėl nesutekti Kijevui ir Tbilisiui narystės NATO veiksmų plano. Tai Rusija įvertino kaip geopolitinio vakuumo Rytų Europoje atsiradimą, kuris buvo užpildytas tų pačių metų rugpjūtį prasidėjusia karine intervencija į Gruziją.

Tuo tarpu viena iš priežasčių, lėmusių Šaltojo karo pabaigą ir SSRS žlugimą – JAV prezidento R. Reigano pradėta totalaus SSRS sulaikymo politika, kuri pakeitė iki tol dominavusią selektyvaus Rusijos blokavimo strategiją. R.Reiganas ėmėsi blokuoti SSRS įtakos plėtra visais tarptautinių santykių klausimais. Kartu su ekonominėmis problemomis ir tautiniais sąjūdžiais tai lėmė SSRS žlugimą. Kokios istorijos pamokos? Jau šiandien didžiųjų Vakarų valstybių retorikoje turi atsirasti žinia apie tai, kad Rusijai tęsiant Ukrainos dalies okupaciją, NATO forsuos narystės Ukrainai veiksmų planą. Tai būtų efektyvesnė priemonė nei NATO – Rusijos tarybos veiklos įšaldymas (taip buvo padaryta po Rusijos karo su Gruzija) ar netgi Rusijos pašalinimas iš G8 grupės. 

Išvados

V. Putinas neabejotinai džiaugiasi, galėdamas parodyti savo užsienio politikos veiksmingumą bei Vakarų silpnumą, tačiau Kremlius puikiai supranta, kad perspausti negalima: bet koks brutalesnis karinės jėgos panaudojimas gali įskelti gaisrą, kuris nebūtinai užges Kremliui to panorėjus. Todėl galima manyti, kad kariniai Kryme manevrai yra pasitelkiami dėl dvejopų tikslų: kaip gąsdinimo priemonė naujajai Ukrainos valdžiai ir Vakarams bei būdas įtikti prorusiškiems ukrainiečiams. Bet peraugimas į ginkluotus reguliarios kariuomenės susidūrimus būtų nenaudingas nei vienai iš pusių.

Rusijai kur kas palankesnis scenarijus būtų išlaikyti dabartinį status quo faktiškai kontroliuojant Krymą bei artimiausiu metu įvyksiančio referendumo metu pasitelkiant įtakos svertus paverčiant šią teritoriją nepriklausoma valstybe. Tai ne tik užtikrintų strateginių karinių objektų išlaikymą, bet ir įgalintų Rusiją didesniems derybiniams svertams. Be to, revoliucinė euforija po truputį slūgs, o ekonominė realybė kurstys konfliktus Ukrainos viduje, ypač Rytinėje šalies dalyje. Išlaukusi reikiamą laiko tarpą Rusija galėtų tikėtis, kad Rytų Ukrainos miestai ar regionai pasiprašytų dar didesnio suartėjimo, ypač jei Kryme pavyktų įrodyti rusiškų sprendimo būdų efektyvumą bei lankstumą lyginant su griežtais vakarietiškais reikalavimais.

Galiausiai šią prizmę tik stiprina trapi Ukrainos politinė situacija: iki šiol pakankamai darniai veikusioje opozicijoje natūraliai stiprėja konkurencija, kuri lems nelengvus artimiausius kelerius metus. Tai leis Rusijai įgyti naujų įtakos svertų, kuriems karas ar didelių Ukrainos teritorijų okupacija yra visiškai nereikalinga. Tą iš esmės atskleidžia pirmasis ir antrasis scenarijai, kuriuos skiria klausimas, ar Krymas taps tarptautiniu mastu nepripažintu politiniu dariniu, į kurį Ukraina de facto bus priversta atsisakyti pretenzijų, ar išliks konflikto zona, keliančia nuolatinę grėsmę regiono stabilumui.