V. Laučius. Vakarų saulėlydis Ukrainoje

Nors Rusija Kijeve patyrė didelę nesėkmę, Vakarai toli gražu nelaimėjo. Negali laimėti tas, kuris nekovoja ir tūno krūmuose, plonu balsu reikšdamas „didelį susirūpinimą“. Ir negali laimėti tas, kuris neigia priešo buvimą.

Europos Sąjungai Vladimiro Putino Rusija seniai nėra nei politinis, nei moralinis priešas. Rusijos oligarchinio elito pinigai saugiai guli Europos bankuose. ES jau antrą dešimtmetį atleidžia V. Putinui viską – nuo žmogaus teisių pažeidimų iki Gruzijos teritorijos okupacijos. Jokių sankcijų jam ir jo sėbrams: nei sąskaitų įšaldymo, nei įtraukimo į ES nepageidaujamų asmenų sąrašą, išvis – nieko: taika ir draugystė.

Visas tuntas ES valstybių – Portugalija, Ispanija, Italija, Graikija, Austrija, Suomija – stumdosi prie Kremliaus valdovo rankos, grumdamosi dėl pirmenybės ją pabučiuoti. Rusams parsidavusio buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio gėdos niekas net nesistengia pridengti kokiu nors figos lapu: ji švyti visu gražumu kaip ES politinės motyvacijos simbolis.

JAV politologas, knygos apie Rusijos bandymus šokdinti Vakarus (Dismantling the West: Russia's Atlantic Agenda; 2009) autorius Januszas Bugajskis praėjusį dešimtmetį įspėjo dėl galimo Jaltą primenančio Vakarų sutikimo palikti posovietines valstybes Kremliaus įtakos sferai. Prieš dvejus metus, duodamas interviu DELFI, J. Bugajskis įvardijo tas ES sostines, kurios atiduotų ir Ukrainą Maskvos malonei:

„Manau, Berlynas, Paryžius ir Roma ypač stengiasi prisitaikyti prie Rusijos reikalavimų. Kitaip tariant, idėjai, kad Ukraina, Baltarusija, Kaukazo ir Vidurinės Azijos valstybės kažin kaip patenka į Rusijos sferą yra pritariama jei ne atviru tekstu, tai bent jau ją patvirtinančiais veiksmais.“

Šiomis aplinkybėmis neturėtų stebinti vangi ir stebėtinai neadekvati ES reakciją į beginklių žmonių žudymą Maidane ir prasidėjusią Krymo okupaciją. Galime raminti save tikėdami, kad ES yra būtent tai, kuo skelbiasi esanti. Bet, kad ir kaip ji gražiai kalbėtų apie žmogaus teises, laisvę, demokratiją ir taiką visame pasaulyje, po Čečėnijos ir Gruzijos įvykių ES tapo Rusijos bendrininke.

Kas yra V. Putino Rusija? Tarptautinės teisės niekintoja, okupantė, čečėnų žudikė, žmogaus teisių pažeidėja, žodžio laisvės naikintoja ir melo skleidėja, diktatūrų rėmėja, nenumaldomai panašėjanti į Hitlerio Vokietiją. Kaip Europa nusileido iki tokių draugų lygio? Juk V. Putino oligarchinis režimas yra visiška ES vertybinių pamatų priešybė – tai, su kuo europiečiai turėtų principingai kovoti.

Matyt, blogoji priešybė per artimą sąveiką užvaldė gerąją, europinę. Kaip sakė Friedrichas Nietzsche: „Jei ilgai žiūri į bedugnę, tai ir ji ima žiūrėti į tave“.

V. Putino režimas egzistuoja remdamasis didelės visuomenės dalies tikėjimu, kad politikoje teisingumo nėra – yra tik grupiniai interesai. Šį tikėjimą Kremlius visokeriopai skatina. Net politikos mokslas V. Putino Rusijoje yra visiškai praradęs normatyvųjį dėmenį ir susiveda į „politines technologijas“ – galios žaidimų, dvaro intrigų, viešųjų ryšių, manipuliavimo masėmis dalykus.

Už laisvę ir demokratiją nekovojančioje, nuolankioje visuomenėje žmogus tiesiog numoja ranka: „Ką darysi, politika visada nešvari, teisingumo tikėtis neverta, todėl jokio skirtumo, kas bus valdžioje. Tebūnie V. Putinas.“

Autoritariniai režimai, tokie, kaip V. Putino, pabrėžtinai atskiria politiką nuo moralės. Teisingumo principas, savo ruožtu, būna gyvybingas tik ten, kur politika ir moralė yra išvien.

Europa, glaudžiai bendradarbiaudama su V. Putino režimu nepaisydama jo ciniškos, teisingumą niekinančios esmės, ir pati netiesiogiai pamina teisingumo principą. Šv. Augustinas apie valstybę, nepaisančią teisingumo, sakė, kad ji niekuo nesiskiria nuo plėšikų gaujos. O kaip vadinsime valstybę ar valstybių sąjungą, kuri lyg ir paiso teisingumo, bet glaudžiai bendradarbiauja su plėšikų gauja ir atleidžia tai gaujai visus jos nusikaltimus?

Mažų mažiausiai šitokiai valstybių sąjungai reiktų prikišti veidmainystę ir vadovavimąsi dvigubais standartais. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: antai ES juk užteko politinės valios įtraukti nieko neokupavusį Aleksandrą Lukašenką į nepageidaujamų asmenų sąrašą, o V. Putinas su savo bendrais kažkodėl tebėra pageidaujami. Net ir po Čečėnijos karo; net ir po agresijos pieš Gruziją; net ir po įsiveržimo į Krymą.

Kad ir kokie būtų ES santykiai su Maskva, kad ir kiek, žiūrėdamas į rusų bedugnę, Europos elitas jaustų atsakomąjį bedugnės žvilgsnį, daugelis dabartinės Europos problemų vis dėlto kyla ne iš išorės santykių, o iš jos pačios.

ES steigėsi kaip moralinis įsipareigojimas taikai, kaip pažadas, kad karo daugiau nebus. Norint statyti Bendriją ant taikos pamatų, reikėjo užkirsti kelią du pasaulinius karus sukėlusios nesantaikos priežastims.

Pokario Europa, spręsdama santykio su praeitimi problemą, mėgino atsisakyti savo politinės prigimties kaip galimų nesutarimų ir konfliktų šaltinio. Ji kūrėsi kaip moralinis siekinys ištrūkti iš „nuodėmingo“ politinio kūno apvalko. Kitaip tariant, ES projektas buvo bėgimas nuo karus sukeliančios politikos į „nekaltesnę“ ekonomiką ir moralę.

Ekonomika tapo Europos politinio kūno pakaitalu: bendri materialinės gerovės tikslai, bendra rinka, bendra valiuta ir Briuselio Komisijos vykdomas reguliavimas. Tuo metu moralės srityje ES pasijuto turinti idealistinę misiją: skleisti pasaulyje taiką ir humanizmą.

Kaip sako Robertas Kaganas, ES savo misiją suvokia kaip kantiškosios amžinosios taikos viešpatijos kūrimą. Ji tarsi nori paneigti galios politikos dėsnius ir todėl atsisako į juos orientuoto mąstymo. „Kad ir kokie buvo jos architektų ketinimai, paaiškėjo, jog Europos integracija yra Europos karinės galios ir netgi bent kiek reikšmingesnio globalinio Europos vaidmens priešas („Apie rojų ir galią. Amerika ir Europa naujoje pasaulio tvarkoje“; 2004).

Nieko keista, kad galios ir geopolitikos vaidmenį neigianti Europa nesugeba pasipriešinti Rusijos imperializmui. Mat V. Putino Rusija kaip tik įkūnija visa tai, ką Europa yra liepusi sau pamiršti, lyg visa tai nebeegzistuotų ar būtų tik blogas sapnas.

Juokinga tikėtis rimtų veiksmų iš valstybių sąjungos, kurios narė sugebėjo apmėtyti Libiją žaislinėmis bombomis. Gerai, kad ne iš žaislinių lėktuvų. Blogai, kad Maskva šią padėtį puikiai suvokia ir įvertina, priimdama drastiškus sprendimus, dėl kurių, kaip ji žino, Europa nepajėgs žengti atsakomųjų žingsnių.

Turėdama pašonėje geopolitiškai neįgalią Europą, Rusijos puolama Ukraina gali tikėtis realios paramos nebent iš Jungtinių Valstijų. Tačiau Baracko Obamos administracijos vykdoma politika leidžia matyti, kaip Europos saulėlydis pamažu virsta ir Vakarų kaip pasaulinės galios saulėlydžiu.

Rusų politologas Andrejus Piontkovskis šiuo atžvilgiu nevynioja į vatą: „B. Obama – bene ryškiausias pataikavimo visiems diktatoriams pavyzdys. Tą pataikavimą lemia net ne kompetencijos stoka, o ideologiniai įsitikinimai. B. Obamos auklėtojai – ir jo mama, ir dvasinis vadovas (juodaodis rasistas pastorius Jeremiah Wrightas) – buvo visiški kairieji. 

Konservatorių prezidentą geriausiu atveju išrinks po trejų metų. O tuos trejus metus teks tverti tokį prezidentą, kuris su motinos pienu – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – įsisavino mintį, kad imperialistinė Amerika turi jausti kaltę prieš patyrusias priespaudą pasaulio tautas <...> Obama gėdingai nusileido V. Putinui Sirijoje. Apskritai, manau, kol B. Obama yra valdžioje, jokių ryžtingų permainų JAV politikoje nebus. Taigi ES neturi net stimulo – JAV spaudimo – savo bestuburei politikai keisti.“

Buvusio JAV pasiuntinio Jungtinėse Tautose Johno Boltono teigimu, B. Obamos užsienio politika dvelkia prieškario izoliacionizmu, nieko gera nežadančiu Amerikai ir jos sąjungininkams. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad B. Obama penkerius metus neskyrė dėmesio Ukrainai ir galiausiai sulaukė krizės, į kurią net nesugeba adekvačiai reaguoti.

„Prezidento Obamos nesidomėjimo Amerikos nacionaliniu saugumu padariniai yra ypač akivaizdus per Ukrainos krizę“, – rašo J. Boltonas. Jis lygina prezidento B. Obamos raginimą Viktorui Janukovyčiui ir Maidano protestuotojams elgtis santūriai su kandidato B. Obamos „fantazijos polėkiu“ 2008-aisias, kai rusams įsiveržus į Gruziją jis irgi viso labo paragino abi puses elgtis santūriai. „Tai buvo silpnas, bejėgis atsakas, ką Kremlius, be abejo, gerai įsidėmėjo“.

J. Boltonas primena, jog europiečiai 2008-aisias atmetė Vašingtono siūlymą suteikti Gruzijai ir Ukrainai aiškią narystės NATO perspektyvą. Praėjus keturiems mėnesiams, Rusijos kariuomenė įžengė į Gruziją, o Ukrainoje Kremlius suaktyvino pastangas keisti esamą valdžią. J. Boltonas ragina JAV vyriausybę primygtinai kelti Ukrainos narystės NATO klausimą: „Tai labai nedaug, bet tai – vienintelis kelias suteikti viltį ukrainiečiams, besistengiantiems, kad jų neįtrauktų atgal į Maskvos orbitą“.

Ekspertas Rusijos klausimais Leonas Aronas, kuris, kaip ir J. Boltonas, yra American Enterprise Institute bendradarbis, kalba apie neišnaudotas Vakarų ekonomines ir diplomatines galimybes stabdyti Rusiją Ukrainoje. Jo požiūriu, NATO ir ES turėtų vienu balsu įspėti Rusiją dėl ją laukiančiu padarinių ir pagrasinti jai ekonomine, politine bei kultūrine izoliacija. Tarp taikytinų spaudimo priemonių – Rusijos pašalinimas iš G-8, Rusijos elito santaupų Vakaruose įšaldymas bei draudimas jo atstovams ir jų šeimoms vykti vizito ar studijuoti į JAV bei ES.

L. Arono ir J. Boltono siūlymai, jei būtų įgyvendinti, galėtų suteikti Kremliaus strategams peno niūriems apmąstymams. Tačiau efektyvus Vakarų veikimas neatrodo labai tikėtinas.

ES valstybės tampa stebėtinai bestuburės, kai turi reikalų su Maskva, tačiau mėgsta rodyti ožius, kai sulaukia iniciatyvų iš Vašingtono – ypač tų, kurios kenktų draugiškiems santykiams su V. Putino režimu. Sunku patikėti, kad Rusiją baustų šalys, pačios save apraizgiusios jos ekonominiais čiuptuvėliais ir spjaunančios į veidą visai ES, kad paslaugiai gražintų Kremliui kokį nors Michailą Golovatovą.

Maža to, ligšiolinė B. Obamos laikysena neteikia pagrindo didelėms viltims, jog Amerika imsis aktyvesnės politikos Rytų Europoje. Drastiškai sumažinti JAV kariuomenę nuo 570 tūkst. iki 440 tūkst.? „Yes, We Can“, kaip byloja B. Obamos šūkis (beje, argumentai beveik tie patys, kaip ir kadaise NATO bei „Williams“ priešininkų Lietuvoje: kad būtų pinigų mokykloms ir vaikų darželiams). Susimauti Sirijoje? Visada prašom. Bet ginti Ukrainą? Pyktis su V. Putinu?

Ne, tik ne tai. Juk vargu ar šitai sudomins afroamerikiečių ir meksikiečių elektoratą. Vargu ar patiks Holivudui su jo kairiųjų pažiūrų pacifistais ir narkomanais, didžiais B. Obamos gerbėjais priešakyje – George‘u Clooney, Susana Sarandon ir Uma Thurman.

Ukrainos drama šiomis dienomis atskleidžia labai neįkvėpiantį Vakarų vaizdą. V. Putinui ir Gruzijoje, ir Sirijoje, ir dabar Ukrainoje pavyko sukurti įspūdį, kad karalius – nuogas: didžiausia demokratinio pasaulio galia, NATO lyderė – akivaizdžiai sutrikusi. Iš ES jau seniai niekas nieko rimto nesitikėjo, bet Amerika iki šiol atrodė kaip saugumo ir stabilumo garantas.

Rusijai nevaržomai siaučiant posovietinėje erdvėje, o JAV atitraukiant pajėgas iš Europos, užuot jas stiprinus ir kūrus bazes ES rytinėje dalyje, kyla natūralus klausimas dėl įtakos sferų pasidalijimo ir NATO 5-ojo straipsnio. Nors ir sakoma, kad šio straipsnio bus šventai laikomasi, procesai regione byloja apie stiprėjančią bei agresyvėjančią Rusiją ir nykstančią Amerikos galią.

Jei prireiks vadovautis 5-uoju straipsniu ir ginti Baltijos valstybes, ar nepaaiškės paskutiniu momentu, kad nėra kam ir kaip to imtis? Ar nepaaiškės, kad, nepaisant Baltijos valstybių narystės ES ir NATO, bus nutarta, užuot panaudojus jėgą – kurios paprasčiausiai neliks – išreikšti didelį susirūpinimą?

Tuo metu kai kurie žymūs JAV politikos strategai gyvena, regis, visai kitame pasaulyje – keistų pasakų karalystėje, kurioje Kremlius yra Vakarų dalis. Zbigniewas Brzezinskis užpernai paskelbtoje knygoje „Strateginės įžvalgos“ svarsto: „Palankiai klostantis įvykiams, po gerų dvidešimties metų Rusija turėtų būti pasiruošusi jau formaliai, per abi puses įpareigojančias sutartis prisijungti prie Vakarų bendrijos. Optimaliai prisijungimas galėtų reikšti Rusijos narystę ES ir NATO.“
Be komentarų.