B.Matelis. Rusiška laimė dar ne vienam kaimynui įstrigs gerklėje

Lageryje komisaras puola mušti kriminalinių nusikaltėlių gaują iš Ukrainos, kurie, anot komisaro, yra daug kartų blogesni net ir už fašistus.

Jei kuris kalinių ir išduoda, tarkime, dabar jau fašistų koncentracijos stovykloje sėdinčius raudonarmiečius, tai tas išdavikas būtinai bus ukrainietis, lietuvis, latvis arba estas. Beje, vieno tokio neva išdaviko pavardė buvo Donelaitis.

Rusijos mokyklose vaikai irgi mokomi suprasti, kad Krymo aneksija tėra taikdarių misija, nes Ukrainos fašistų chunta puolė naikinti vietos rusus. Sibiro mieste Irkutske pirmokai abėcėlės mokomi pagal tokį pavyzdį: A- antimaidanas, B – Berkutas, S – Stalinas, P – Putinas ir panašiai, kiekvieną žodį pirmokėliams išaiškinant taip, kad tai patiktų Kremliaus ideologams.

Kokius vaisius tai brandina ir ar nevirs tai masine Rusijos piliečių neapykanta kaimynams? Pasaulio matymas, kai kiekvienas rusas privalo būti ištikimas sistemai ir vardan jos neatsisakyti net ir niekšybių, karo ir kitų tautų niekinimo, dabar vyrauja ir Vladimiro Putino politikoje.

Rusijoje net 82 proc. gyventojų nuosekliai remia prezidento V. Putino agresiją Ukrainoje, o paklausti, ar jie jaučiasi laimingi gyvendami toje šalyje, net 78 proc. jų atsakė teigiamai. Tarp jaunų, 18-24 metų Rusijos piliečių, laimingųjų yra dar daugiau – net 92 procentai.

Apklausą atlikęs Rusijos visuomenės nuomonių tyrimo centras pažymėjo, kad išsilavinimas, pajamos, amžius ar socialinė padėtis nėra labiau būdingi laimingiesiems ar nelaimingiesiems. Tarp laimingųjų yra įvairių žmonių, net ir vargšų.

Kai tik apie 20 proc. abejingi arba nepritaria V. Putinui ir tiek pat jaučiasi mažiau laimingi arba nelaimingi – su tokia visuomene gali daryti ką tik nori, ramia sąžine būtų galima paskelbi naują „liaudies priešų“ medžioklę, remontuoti jau apgriuvusius lagerius Sibire ir didžioji dalis Rusijos gyventojų tam tik pritartų.

Gal tai leidžia daryti išvadą, kad radikali nuotaikų kaita ir agresijos garbinimas jau apėmė visą Rusiją, o jos sukeltos kančios kaimynams nuo šiol kartosis nuolat? Toks aukštas Rusijos gyventojų laimės indeksas nebuvo fiksuotas jau 25 metus, karo su Gruzija metu rusai buvo daug laimingesni, bet dar ne tiek, kiek per karą su Ukraina.

Neseniai Lietuvoje viešėjęs aršus Kremliaus kritikas buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas sakė, kad po maždaug 5 mėnesių rusai atsitokės ir apklausos liudys jau kitokias nuotaikas, tačiau garsus šachmatininkas gali ir klysti.

Bala nematė tų rusų, kurie remia agresiją kaimyninėje valstybėje – gal tiesiog suveikė gyvuliškas instinktas, kad Krymas priklausė Rusijai, ta teritorija perduota palyginti neseniai, todėl Ukraina lyg ir neturėtų purkštauti – gavo dovanų, pasidžiaugė ir tegul grąžina atgal.

Bet kaip ir kodėl rusų asmeninė laimė siejasi su tuo, kas dabar vyksta Ukrainoje? Galima džiaugtis, kad valstybė pasiėmė daugiau teritorijų, bet negali asmeniškai būti laimingas dėl to, kad ten žūsta žmonės, kad pačios Rusijos ekonomika strimgalviais ritasi žemyn ir greit gali paliesti visus gyventojų sluoksnius: vaikų studijas, muzikinį ir kitokį jų lavinimą, atlyginimus ir darbo vietą, pagaliau socialines pašalpas ir pensijas.

Bandyčiau bent krašteliu tas Rusijos gyventojų nuotaikas palyginti su lietuvių nuotaikomis per ekonominę krizę.

Daugelis lietuvių dabar tikriausiai džiaugiasi, kad nereikėjo devalvuoti lito, kad neįsisuko didžiulė infliacija, kad gyventojai palyginti ramiai, negriaudami valstybės finansų pamatų, tai iškentė ir dabar galės įsivesti eurą.

Bet asmeniškai tikriausiai niekas nebuvo laimingas, kai tuometė valdžia per naktį drastiškai pakėlė mokesčius, o ant viršaus užrideno dar ir didžiulį nedarbą, problemas su bankais dėl paskolų, depresiją ir nusivylimą pačia valstybe. Todėl ir dužo Seimo langai.

Nors savo tautą mes linkę vadinti amžinais niurzgaliais, o Europoje pasižymime kaip nelaimingų žmonių šalis, nieko blogo aš čia nematau. Tai tik parodo, kad mūsų visuomenė yra teisingame brandos kelyje. Mūsų žmonės, kitaip nei Rusijos, savo asmeninės laimės nebesieja su savo valstybės užsienio politika, naudą valstybei davusia Andriaus Kubiliaus mokesčių reforma, antilenkiškomis ar antirusiškomis nuotaikomis.

Tai – geras ženklas. Vadinasi, valdžia dabar turi dar labiau stengtis, kad imtų gerėti visų piliečių gyvenimas, kad kada nors jie pagaliau pasakytų, jog dabar jaučiasi laimingi.

Tuo tarpu V. Putinui stengtis dėl savo žmonių nebereikia. Jam užtenka pradėti karą ir Rusijos visuomenė be jokių išlygų staiga tampa pačia laimingiausia pasaulyje.

Vakarų kultūroje įprasta, kad kiekvienas valstybės individas visų pirma konkuruoja ir kovoja už savo teisę mokytis geriausiame universitete, gyventi geriau, o kai dauguma piliečių įgyvendins bent dalį savo svajonių, tada tos visuomenės dauguma ir jausis laiminga. Kai bus laiminga visuomenė, bus stipri ir pati valstybė.

Tačiau konfliktas Ukrainoje atskleidė tai, kad Rusijos visuomenės mąstymas yra priešingas vakarietiškajam. Net ir rizikuodamas, kad šeima ir vaikai turės gyventi skurde, rusas gali jaustis laimingas, jeigu jo valstybė sukelia karą ir kančių savo kaimynams.

Tarkime, kai Jungtinės Valstijos praktiškai be didelės priežasties pasiuntė savo karius į Iraką, JAV piliečiai laimingesni dėl to tikrai nepasidarė, o tuomečio prezidento George W. Busho populiarumas netgi smuko. Net ir karas Afganistane, nors ir buvo ramstomas asmeniškai amerikiečių išgyventu skausmu bei būtinybe pagauti teroristą Osamą bin Ladeną, Vakarų valstybių gyventojams ypatingos laimės nesuteikė. Tačiau tų valstybių lyderių populiarumas tikrai smuko.

Kitaip tariant, Vakarų valstybių gyventojai niekada asmeninės laimės sampratos nesiejo ir nesies su sėkminga savo valstybės užsienio politika ar karu, net jeigu pavyktų užkariauti svetimas teritorijas. Vakarų demokratijos išauklėtam piliečiui laimė prasideda ir baigiasi jo kieme ir jo šeimoje. Valdžia tėra tarnas siekiant tos asmeninės laimės.

Kas atsitiko, kad Rusijos piliečiai, atrodytų, gali vaikščioti basi ir alkani, gali susitaikyti ir su dar blogesniu gyvenimu, sutinka laidoti kare žuvusius savo vaikus, tačiau nuo to jausis tik dar laimingesni?

Maskvoje dirbanti psichologė Olga Machovskaja teigia, kad per ilgus šimtmečius rusu mentalitetas
buvo žalojamas tiek sunkaus gyvenimo, tiek įvairių nelaimių, todėl ši tauta tiesiog išmoko gyventi pagal tokias garsias sąvokas, kaip „savo priešo pykčiui būsiu laimingas“, „kančia ir yra gyvenimo prasmė“, „mes esame tie, kurie prisiima visos žmonijos kančias“ ar tiesiog „ iš nevilties juokiuosi be jokios priežasties“. Tas amžinai kenčiančio ir nelaimingo ruso nuotaikas esą nesunku aptikti ir garsių praeities Rusijos rašytojų Levo Tolstojaus bei Fiodoro Dostojevskio kūriniuose.

Kokias išvadas būtų galima daryti iš trumpų ir neapibendrintų psichologės O. Machovskajos pastebėjimų?

Iš tos sau įteigtos kančios tikriausiai ir kyla neva teisėta rusų pretenzija paskelbti pasauliui, kad rusai, dideliam savo priešo pykčiui, gali būti laimingesni net ir už amerikiečius. Tai savotiška konkurencija su priešu, kurio nugalėti nei karu, nei technologijomis negali, o pykčio suvaldyti irgi nesi pajėgus. Išeitų, kad, kuo daugiau kenčiu už visą pasaulį (rusai taip supranta), tuo didesnio laimės atlygio nusipelnau.

Jeigu man tos laimės niekas neduos, tai tada pats ją ginklu pasiimsiu ir paskelbsiu pasauliui, kad štai dabar man jau atlyginta, dabar aš jau esu labai laimingas. Iškreiptas laimės suvokimas? Galbūt.

Juk pasižiūrėkime, kokios nuotaikos šiuo metu vyrauja Rusijoje, net ir tarp intelektualų. Iš Sibiro grįžęs vienas lietuvis režisierius pasakojo, kad prie alaus bokalo visi tik ir kalba apie tai, kokie jie yra laimingi, nes pagaliau kalė kumščiu į nosį iš karto ir JAV, ir NATO, ir Europos Sąjungai. Pusiau rimtai kalba, kad net Aliaską iš JAV galėtų atsiimti. Ir nebandyk ginčytis, nes akimirksniu gausi nuo to intelektualo iš bokalo per galvą. Štai kada jie tampa patys laimingiausi pasaulyje!

Rusijos visuomenės nuotaikų tyrinėtojai pastebi ir tai, kad prezidento Boriso Jelcino laikais Rusijos gyventojai buvo pradėję mokytis gyventi taip, kaip gyvena Vakarų pasaulis. Visas rusų gyvenimas prasidėdavo ir baigdavosi darbu, triūsdavo jie keliose vietose, tačiau toks gyvenimo būdas, nori to ar ne, padaro žmogų vienišesnį, nes nebelieka laiko šeimai, draugams ir atsipalaidavimui prie anksčiau taip mėgto degtinėlės butelio. Padaugėjo skyrybų ir kartais žiaurių kovų dėl turto.

Rusija niekada negyveno aštrios konkurencijos gyvenimo, todėl nieko keisto, kad gyventojai staiga pasijuto ne tik vieniši, bet ir socialiai nervingi, todėl lengvai pažeidžiami. Naujo prezidento Vladimiro Putino ideologija išvadavo žmogų ir stumtelėjo jį į minią, kuri už nieką nėra atsakinga, tereikia pritarti tai miniai ir tapsi jos dalimi. O. Machovskaja teigia, kad tokia visuomenės judėjimo kryptis liudija ne jos proto galią, o socialinį prisitaikymą, siekiant išgyventi nestabilioje konkurencinėje aplinkoje.

Kiti politologai tokią situaciją vadina rusiškojo identiteto paieška, tačiau aš nemanau, kad individo stūmimas į mažiau atsakingą nišą, kurioje nebelieka vietos konkurencijai ir atsakomybei, yra tikro identiteto paieška. Bent jau šiuo atveju žodis „identitetas“ labiau tinkamas naujai diktatūrai pridengti, įteisinti ir pateisinti. Bet jeigu tai tikrai liudija naują rusišką tapatybę, tai tada tos tautos tikrai laukia tragiška ateitis.

Šiuo metu Rusijos visuomenė elgiasi kaip įsiutę sirgaliai futbolo rungtynėse, kur yra tik priešas ir savas, o teisėjas, jeigu švilpia ne tavo komandos naudai, automatiškai tampa priešu. Ir jokių kompromisų, jokių pilkų zonų! Tokioje situacijoje kas nors iš fanų minios gali sviesti butelį į aikštelę, sumušti kitos stovyklos faną ir už tai niekas neatsakys.

Kai kas sako, jog Vakarų kultūra auklėjo žmogų patirti laimės jausmą per materialius dalykus, o štai atvira Rusijos žmonių siela esą kupina dvasingumo. Būtent tai dabar ir aukština Kremliaus propaganda, pritaria tam ir radikalūs lietuviai, kurie kartoja Maskvoje sukurtą pasakėlę apie tai, kad Europos Sąjunga dėl materialinių dalykų atsisako dvasingumo ir naikina tautų vertybes. Apie tai, kas ir ką naikina, būtų galima pakalbėti ir plačiau, bet taip nuklystume nuo temos.

Mintis apie galingą Euraziją, kurios centras būtų Maskvoje, – ne naujiena. Tikriausiai ne vienas esame gavę po internetą klaidžiojančių mistinių filmukų su įvairių „garsių“ ekstrasensų teiginiais, kad supuvęs Vakarų pasaulis pasmerktas žūti, kad netrukus, dabar jau kitokio Rusijos mąstymo ir naujų idėjų pagrindu, bus sukurta labai galinga civilizacija.

Naivuoliai tegul tiki tais Kremliaus kliedesiais. Net nematau reikalo tokių nesąmonių komentuoti. Tiesiog sunku protu suvokti tai, kad Rusijoje, kurioje kas mėnesį nuo alkoholizmo miršta tūkstančiai žmonių, kurioje viskas paskęsta korupcijos bei oligarchų siautėjimo liūne, o apie 140 milijonų gyventojų sotūs tik todėl, kad dar pavyksta parduoti išgaunamus energijos išteklius, gali rastis kažkokia įspūdinga civilizacija.

Tik visiškas kvailys galėtų prasigėrusioje ir stipriai korumpuotoje visuomenėje įžvelgti naujos civilizacijos dvasingumo daigelius.

Reikia pripažinti, kad Rusijos visuomenė, kaip ir tie futbolo chuliganai, kompromisų tikriausiai jau nepripažįsta, ji skelbiasi esanti labai laiminga ir jau yra pasirengusi ta savo laime pasidalinti net ir su tais, kurie jos nenori. Reikės labai stipraus stuburo ir daug išminties atsispirti tiems kliedesiams ir būtent tokiai laimės formulei.

Pagaliau, galime juk tikėti ir G. Kasparovo žodžiais, kad tas košmaras iki šių metų pabaigos baigsis, o Rusijos piliečiai svetimose teritorijose sau ir savo vaikams laimės nebeieškos. Norisi ir man tuo tikėti.