R. Navickaitė. Istorija kartojasi Gazoje?

Šią vasarą nemažai važinėjome su šeima po Lietuvą ir, be įprastinių turistinių objektų, aplankėme ir vieną iš kelių šimtų Lietuvoje esančių Holokausto atminimo vietų. Netoli mano gimtųjų Šiaulių, Kužių miške, 1941-ųjų metų vasarą buvo sušaudyta daugiau kaip 8000 žmonių. Ramiame miškelyje, apsuptame idiliškų rugių laukų, vienas netoli nuo kito – daugiau nei 10 masinių kapų.

Šioje vietoje skerdynes vykdė nacių kariai. Visai netoliese, už keliasdešimties kilometrų esama ir kitų vietų, kuriose tūkstančius apylinkėse gyvenusių niekuo nenusidėjusių žydų sušaudė jau baltaraiščiai, lietuviai. Turbūt nereikia priminti, kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta daugiau nei 96 procentai žydų, tai yra apie 190 tūkst. žmonių. 

Šita istorija – juodžiausias, baisiausias Lietuvos istorijos etapas, taip mažai suprastas ir apgalvotas. Apskritai Holokaustas – tai neišmokta lietuvių (o gal ir visos Europos) istorijos pamoka.
Kaip tai susiję su tuo, kas šiuo metu vyksta Gazoje? 

„Viena iš svarbiausių pamokų, kurias išmokau Aušvice – tai, kad jeigu dominuojanti grupė nori nužmoginti kitus, taip, kaip naciai norėjo nužmoginti mane, tam tikra prasme jie turi patys nužmogėti, sumažinti savo galimybę jausti svetimą skausmą, padedami propagandos ir indoktrinacijos. Tas pats galioja ir šiandieninei Izraelio propagandai ir nužmoginimui“, sako Hajo Meyer‘is, Aušvico koncentracijos stovyklos baisumus išgyvenęs žydų politinis aktyvistas, priklausantis Olandijos žydų organizacijai „Kitas žydų balsas“.

Hajo Meyer‘is kritiškai pasisako prieš Izraelio smurtą okupuotose teritorijose, kaip ir daugybė žydų (ir ne žydų) įvairiose pasaulio šalyse: JAV, Australijoje, Nyderlanduose, galiausiai ir pačiame Izraelyje, net tarp Izraelio karių, netgi nepaisant valstybinės propagandos ir socialinio spaudimo. Apie Palestinos istoriją ir dabartį, apie Izraelio okupaciją ir „Hamas“ yra prirašyta išsamių žurnalistinių ir mokslinių straipsnių, kurių čia nekartosiu. 

Faktai yra faktai – Izraelis šioje situacijoje yra žymiai stipresnis agresorius ir okupantas, kurio rankose yra galimybė taikai ir apartheido nutraukimui. „Hamas“ yra organizacija, kurios teroristiniai veiksmai (nuolatinis, dažniausiai nesėkmingas bandymas atakuoti Izraelio civilius) yra nepateisinami net ir ilgais palestiniečių okupacijos metais. Tačiau kova su „Hamas“ nėra pretekstas nužmoginti ir masiškai žudyti niekuo dėtus palestiniečius. 

O masiniai žudymai vyksta. Nuo liepos 8-osios, kuomet Izraelis pradėjo ataką, žuvo jau daugiau nei 1950 žmonių, iš kurių daugiau nei 400 – vaikai. Dar apie 10 000 buvo sužeisti. Beveidžiams skaičiams, vadinamiesiems „karo nuostoliams“, vardus, amžių ir lytį suteikia „Al Jazeera“ paskelbtas mirusiųjų sąrašas.

 Pažvelgus į jį, kyla klausimai, kurių jokia Izraelio propagandos mašina patenkinamai neatsakys. Kaip galėjo, tarkime, keturių metų amžiaus mergaitė Rahaf nusikalsti Izraelio valstybei ar kelti grėsmę Izraelio piliečių saugumui? Kokiu įmanomu būdu galėjo dviejų metukų Mohamedas dalyvauti nusikalstamuose teroristiniuose aktuose, į kuriuos atsakydami atakavo Izraelio kariai?

Atsakymas vienas – niekaip. Izraelio kariuomenė šaltakraujiškai šaudo į civilius objektus ir netgi tiesiai į civilius gyventojus, šitaip vykdydama masinę baudžiamąją akciją prieš okupuotų palestiniečių nepaklusnumą, tiksliau, prieš „Hamas“ atakas. Tai, ką Gazoje gyvenantiems žmonėms daro Izraelis, yra nusikaltimas žmogiškai moralei, kaip pareiškė Jungtinių Tautų lyderis Ban Ki-moonas ir, kas be ko, šiurkštus nusižengimas tarptautinės teisės normoms, nepateisinamas jokiais karo su teroristais motyvais. 

Nepaprastai gaila žuvusių Izraelio kareivių ir trijų civilių jaunuolių, kurių nužudymas ir tapo dingstimi bombardavimui pradėti. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pačiame Izraelyje civiliai yra gerai apsaugoti nuo „Hamas“ teroristų leidžiamų raketų ir gyvena, nors ir patirdami stresą, tačiau praktiškai saugūs. Tuo tarpu vos 360 kvadratinių kilometrų pločio Gazos teritorija virsta griuvėsių krūva, kurioje nuo pražūties besislapstantys pabėgėliai gali nukeliauti tik į kitą savo kalėjimo kampą, kaip taikliai pastebėjo K. Girnius.

Šiame konflikte negalima rinktis pusių, nes čia neegzistuoja jokios lygios dvi pusės. Čia negalima klausti, tarsi futbolo rungtynėse „tu už Izraelį ar už „Hamas“?“. Nes vienintelė morali pozicija šiuo atveju – pozicija už smurto nutraukimą ir taiką.

O vis dėlto Lietuvoje, kaip ir užsienyje, kai kurie tragedijos komentatoriai įsivaizduoja, tarsi tos dvi lygiavertės konflikto pusės egzistuoja, ir „narsiai“ stoja Izraelio pusėn. Tuo tarpu visi tie, kurie solidarizuojasi su žuvusiaisiais ir jų artimaisiais (o žuvusiųjų nepalyginamai daugiau Palestinos pusėje), yra padedami į vieną krūvą su „Hamas“ palaikytojais.

Nežinia, kodėl taip yra. Galbūt Lietuvoje nemadinga užjausti silpnąją pusę? Gal čia tai laikoma naivumu ir jausmingumu, niekaip nesusijusiu su tariamai logiška ir objektyvia analize? Galbūt nuo karo žurnalistikos tobulybės ilgainiui atbunkama ir mirusių vaikų veidai lieka tik dar vienu ekrane mirgančiu vaizdu?

O gal Lietuvoje tiesiog vertinamas cinizmas. Tad kai kurie komentatoriai ir analizuoja Gazos tragediją ne solidarizuodamiesi su aukomis ir bjaurėdamiesi smurtu, bet traukdami iš stalčiaus įvairias nuvalkiotas „civilizacijos karų“ paradigmas, Europos vertybinio pranašumo teorijas ir, žinoma, islamofobiją. Ir kaip stulbinančiai šis cinizmas panašus į tą patį buką antisemitizmą, kuriuo dar ne vienas Lietuvoje švaistosi kiekviena proga.

Štai pačiame šviežiausiame studento Viliaus Šimanskio komentare DELFI Nuomonių ringe teigiama, kad „tai, su kuo susiduriame, yra civilizacijų priešprieša – krikščionybės kultūra susiduria su islamo kultūra”. O kad vertybinis skirtumas būtų visiems aiškus, dar priduriama, kad islamo fundamentalistai „gavę progą išskerstų visus homoseksualus, moteris išprievartautų ir uždarytų namie, o liberalias pažiūras sukištų ten, kur šviesa nešviečia”. 

Pasaulis šiame komentare suskirstytas į juodąją ir baltąją puses. Kraujo ištroškusi islamo civilizacija esą kovoja su taiką, toleranciją ir progresą nešančia krikščioniškąja civilizacija. Ir kaip ironiška, kad dar visai neseniai didžiausiu tariamu Europos krikščioniškosios kultūros priešu buvę žydai (kalbame vos apie 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos), šioje pasaulio interpretacijoje tampa „mūsiškės“, krikščioniškosios civilizacijos dalimi ir jos tariamai herojiškos istorijos dalyviais. Bet tik tam, ir tik tol, kol tai padeda demonizuoti naują simbolinį priešą – islamą. O demonizavus ir viską suvedus į juodą-baltą pasaulio interpretaciją, galime tarsi ir nustoti gedėti žuvusiųjų palestiniečių, nes jie tampa tik „natūralia“ vadinamojo civilizacinio karo auka. 

Panašia argumentacija pasižymi ir kitas komentaras – Giedrius Drukteinis rašo, kad „Izraelis kariauja už žodžio laisvę ir galimybę skaityti tas knygas, kurias norisi skaityti. Izraelis kovoja už moterų balso teisę (iš visų šešių pasaulio valstybių, kuriose moterys neturi balsavimo teisės, penkios, kaip tyčia, yra Izraelio pašonėje). Izraelis kovoja už teisę tuoktis iš meilės, teisę išvažiuoti ir sugrįžti, teisę rengtis taip kaip patinka ir reikšti savo mintis taip kaip patinka.” Puiku, kad G. Drukteinis visą tai – žodžio laisvę, lyčių lygybę ir t.t. – laiko Vakarų civilizacijos pergalėmis ir jas akivaizdžiai labai vertina (iškraipydamas faktus, beje). Gerai ir tai, kad jis žydus vadina mūsiškiais – šito Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, vis dar labai trūksta.

Vis dėlto sunku nepastebėti, kad pagyros Izraeliui (lygiai kaip ir Vakarų idealizavimas) prasilenkia su tikrove – juk palestiniečiai jau nuo 1967-ųjų neturi galimybės mėgautis teise „išvažiuoti ir grįžti“, nes gyvena Izraelio okupuotose ir izoliuotose teritorijose, iš jų atimta teisė į orų gyvenimą ir pasirinkimo teisę. Nebent nelaikytume musulmonų žmonėmis, ar bent jau žmonėmis, vertais tokio pat elgesio kaip ir „mes“. O būtent tai šiuose ir panašiuose komentaruose atsitinka – islamas ir musulmonai tampa simboliniais „mūsų“, krikščionių ir žydų, priešais. Tokiais, dėl kurių mirties galima visiškai nesijaudinti. Nes „jie“ – tai ne „mes“.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius irgi stoja į Izraelio pusę įsivaizduojamame dviejų lygiaverčių pusių konflikte. Teroristai, teigia R. Sadauskas-Kvietkevičius, visame pasaulyje naudojasi žmogaus teisėmis, tačiau patys negerbia pagrindinės kitų teisės – teisės gyventi. Absurdas, kad komentatorius šiais žodžiais kaltina palestiniečius, kai būtent palestiniečiai yra Izraelio karo mašinos nepagarbos žmogaus gyvybei aukos. Skirtumas tarp „sėdėjimo ant parako statinės“ (izraeliečių situacija) ir tos statinės susprogdinimo (palestiniečių situacija) vis dėlto akivaizdus. Bet juk palestiniečiai – tai savo vaikų esą nemylintys arabai, kaip teigia jo cituojama Golda Meir, tad gal jų ir nėra ko gailėtis? 

Šiame juodame-baltame pasaulio vaizdinyje neįmanoma būti kritiškam Izraelio valstybės veiksmams ir užjausti žuvusiuosius, kad ir kokios tautybės ar religijos jie būtų. Tai nurašoma naivumui ir dar apkaltinama, kad tai esą „solidarizavimasis su teroristais“. 

Ir vis dėlto, kodėl atsiranda tokių komentatorių, kurie be jokių išlygų, besąlygiškai stoja Izraelio pusėn? Kai tuo tarpu stačiai neįsivaizduojama, kad kas nors taip pat besąlygiškai palaikytų „Hamas“ teroro aktus? 

Paradoksalu, bet panašu, kad priežastis – tai europiečių, tarp jų ir lietuvių, antisemitizmo istorija. Šios istorijos kulminacija, Holokaustas, iki šiol guli kaip akmuo ant daugelio tautų sąžinės. Kas blogiau – šita kaltė nėra nei įsisąmoninta, nei pripažinta, nei pakankamai atgailauta. Ji velkasi iš paskos, pasireikšdama tai antisemitiniais šūkiais nacionalistų paraduose, tai kasdieniu žydų niekinimu ir keikimu, tai sąmokslo teorijomis. Kaip atsvara šiam užsilikusiam antisemitizmui egzistuoja ir nekritiškas Izraelio romantizavimas.

Man turbūt dar niekada neteko matyti šitiek komentarų Lietuvos viešojoje erdvėje, ir per šitokį trumpą laiką, kurie pripažintų žydų tautos įnašą į Europos, į Lietuvos kultūrą ir šaipytųsi iš antisemitinių sąmokslo teorijų, kaip per pastarąsias kelias savaites. Tam tikra prasme (juk didelė visuomenės dalis vis dar pilna neapykantos žydams), Lietuvoje tai – pažanga. 

Tačiau kokia šitos pažangos kaina? Negi tikrai būtina rasti kitą, didesnį įsivaizduojamą priešą „Vakarų civilizacijai“ tam, kad būtų galima pripažinti žydus esant mūsų tautos ir kultūros dalimi ir pagaliau atsikratyti jiems priskiriamų stereotipų? Negi kaltė dėl Holokausto ir antisemitizmo išperkama tik Izraelio idealizavimu ir neapykanta naujiems priešams?

Liūdniausia tai, kad šiandieninė islamofobija Europoje – lyg istorinio antisemitizmo veidrodinis atspindys. Panašiai kaip XIX-ojo amžiaus antisemitinė retorika, nukreipta prieš žydus, šiandieną lyg ant mielių auganti islamofobija kaltina musulmonus, esą jie yra atsilikę, fanatiški ir jų gyvenimo būdas nedera su europietišku gyvenimo būdu. Ši rasizmo forma pateikiama tarsi objektyvus kultūrinių skirtumų diagnozavimas ir tampa beveik normalia politine pozicija. Kaip žydai XIX-ajame amžiuje, taip šiandien musulmonai yra tie Europos „kiti“, tie mažiau žmonės, kalti dėl moralinių, ekonominių ir visų kitų Europos bėdų. 

Istorija kartojasi? Mūsų aplankytoje Holokausto atminimo vietoje Kužių miške, apie kurią užsiminiau straipsnio pradžioje, prie įvažiavimo į miškelį stovi užrašas: „Neleisime pasikartoti IX forto, Panerių, Pirčiupio tragedijai“. Ką reiškia šie žodžiai? Negi jie negalioja tam, kas vyksta Gazos ruože?

Juk šiandien Gazoje vykstantis palestiniečių skerdimas po savęs taip pat paliks masinius kapus mūsų vaikams lankyti ir stebėtis žmogaus nužmogėjimu.

Autorė yra Centrinės Europos Universiteto doktorantė, feministinio žurnalo „Dilgėlė“ redaktorė.