Valdovų rūmai kvietė lankytojus į ekspozicijas, edukacinius žaidimus ir kūrybines dirbtuvėles. Taip pat buvo siūloma ir pažiūrėti filmą „Žinomas nežinomas Žalgiris“, susipažinti su viduramžių ginkluote ir šarvais. Šventę vainikavo iškilmingas Žalgirio mūšio pergalės minėjimas, kuriame dalyvavo Garbės sargybos kuopa, senoviniu pabūklu šaudė Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono salvės grupė, teatralizuotą Lietuvos kario ir kryžiuočio kovą atliko brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ kovotojai. Tačiau šiose veiklose vilniečiai dalyvavo labai vangiai.
Pasak istoriko Rimvydo Petrausko, dėl to gali būti kaltas netinkamas šventimui pasirinktas laikas ir istorinių įvykių paminėjimų gausa, tačiau režisierius Jonas Ohmanas ir etiketo specialistas Giedrius Drukteinis pastebi, kad valstybinės reikšmės renginius tiesiog ignoruojame, nes nemokame didžiuotis savo šalimi ir tautos pasiekimais.
Vietoje mūšio siūlo pagerbti visą epochą
„Mūšiui vasaros vidurys buvo palankus laikas, tačiau šios dienos minėjimui tai tikrai ne pats patogiausias metas, - šyptelėjo R. Petrauskas, – daug kas atostogauja, geras oras. Maža to, liepą yra minima daug svarbių datų, tarp kurių ir liepos 6 diena. Mindaugo karūnavimo diena taip pat susijusi su ankstyvuoju Lietuvos valstybingumu, tad dabartinėje savimonėje ši diena teisėtai užgožia Žalgirio mūšį.“
Pasak istoriko, nors Žalgirio mūšio datos minėjimas eina teisingu keliu, vertėtų pagalvoti apie tai, kad dėmesys būtų skiriamas ne konkrečiam mūšiui, o visam to meto laikotarpiui, kuomet praktiškai ir susiformavo Lietuvos valstybė.
„Norint sudominti lietuvius istoriniais renginiais, svarbu rasti įdomių to meto kampų. Pavyzdžiui, kuo konkretus įvykis buvo toks išskirtinis, kad mes apie jų kalbame dar ir praėjus 600 metų, kad jis sukelia diskusijas ne tik lietuvių, bet ir lenkų, vokiečių, baltarusių visuomenėse, koks buvo to meto lietuvių gyvenimas?“, - provokavo R. Petrauskas ir pridūrė, kad įdomias diskusija galėtų iššaukti ir istorikai.
Karaliauja klišės ir trafaretai
Tuo tarpu švedų kilmės režisierius Jonas Ohmanas dėl visuomenės abejingumo valstybinėms šventėms linkęs kaltinti ne istorikus, o Lietuvos valdžią, kuri nemoka valdyti viešosios erdvės ir „neduoda visuomenei šilumos“.
Jis įsitikinęs, kad kol švenčių organizatoriai vadovausis klišėmis bei trafaretais rengdami scenarijų, tol visuomenė visus paminėjimus ir toliau sėkmingai ignoruos.
„Lietuvai nesiseka su švenčių šventimu. Aš asmeniškai nekreipiu daug dėmesio į viešus renginius ar pasirodymus, nes nematau tame substancijos, turinio ar esmės. Valstybinėse ceremonijose ir renginiuose yra daug trafaretų, šablonų, klišinių pasisakymų ir pasirodymų. Pavyzdžiui, karaliaus sargybos pakeitimas Stokholme man yra gerokai didesnė šventė nei istoriniai paminėjimai Lietuvoje ir taip yra ne dėl to, kad aš esu švedas. Ten yra valstybė, kuri žino, kur eina.
Dabartinė situacija visuomenėje yra labai rimta, Rusija mums meta milžinišką iššūkį ir galima būtų tikėtis, kad Ukrainos kontekste žmonės sueis į vieną erdvę ir parodys savo ryžtą turėti savą valstybę. Tuo labiau, kad Ukrainai Lietuva yra pavyzdys.
Tačiau Europos Sąjunga kiša galvą į smėlį, todėl Lietuva atsiduria tam tikroje kryžkelėje. Visuomenė jaučiasi pasimetusi tarp skirtingų institucijų, o valdžia nerodo jiems krypties, kur link eiti. Todėl ir atsiranda nepasitikėjimas vieni kitais, nesugebame išreikšti savęs kaip valstybės, jaučiamės pasimetę. Žmonės yra per daug užsiėmę savo asmeninėmis problemomis ir likimu bei išlikimu, todėl nenuostabu, kad neranda laiko viešiems renginiams“, - pastebi J. Ohmanas.
Siūlo pabrėžti lietuvių tolerantiškumą
Pasak jo, per XX a. lietuvių tapatybė ir valstybingumas nukentėjo taip stipriai, kad 20 metų yra per mažas laikotarpis, per kurį būtų galima šias savybes susigrąžinti, tačiau pradėti tai daryti galima iš naujo suvokus save pasauliniame kontekste.
„Mes turime suprasti, kad Lietuva šiandien nėra tik Marijos žemės plotelis. Ji žymiai platesnė, didesnė, virtualesnė. Pavyzdžiui, aš esu žmogus iš užsienio, istoriniame kontekste, iš kitos planetos, tačiau dabar aš taip pat esu Lietuvos dalis. Turime suprasti, kad šiame globaliame pasaulyje turi pasikeisti ir Lietuvos vaidmuo. Mums reikia sukurti sąsajas su ta Lietuvos dalimi, kurios nėra Lietuvoje. Užsienyje yra labai daug veiklių žmonių, bet jie negali prieiti prie Lietuvos valstybingumo problemos, negali nieko keisti. Dabar aš matau labai uždarą šimto valdžios žmonių varikliuką, kuris į savo tarpą neįleidžia svetimų“, - pasakojo režisierius.
Jis pastebi, kad lietuvių tauta yra kamuojama nepilnavertiškumo komplekso. Laikomės įsikibę istorijos ir save įvardijame kaip vargšelius arba įsivaizduojame save kaip pasaulio bambą ir džiaugiamės jei kas ką nors gero apie mus pasako. Tačiau, pasak jo, turime suprasti, kad iš tiesų turime kuo didžiuotis. Pavyzdžiui, istoriškai lietuviai – labai tolerantiška tauta. Tai jis pastebi kalbėdamas ir apie vidines šalies ypatybes, pavyzdžiui, žemaičiai puikiai sutaria su aukštaičiais ir visi save vadina lietuviais, ir tarptautiniame lygmenyje.
„Aš daug keliauju, todėl vis atrandu įdomias detales. Lietuviai ir dabar yra gana tolerantiški. Žinoma, šioks toks įtarumas ir tas vidinis kaimiečio mentalitetas yra, tačiau lietuviai nėra piktybiški ar turintis kažkokias išankstines neigiamas nuostatas. Turiu daug pažįstamų užsieniečių ir visi jie pastebi lietuvių svetingumą, sugebėjimą priimti kitataučius į savo būrį. Tad tikrai būtų galima giliau pažvelgti į šią savybę, pabrėžti įvairius regioninius aspektus, o tai padėtų suformuoti ir Lietuvai būdingą ypatybę“, - patarė J. Ohmanas.
Situacija gerėja
Tačiau etiketo specialistas Giedrius Drukteinis pastebi, kad situacija valstybinių švenčių šventime – gerokai keičiasi. Anot jo, prieš 10 metų jos tikrai būdavo labai niūrios, orientuotos į susikaupimą ir susimąstymą, tačiau dabar bendra nuotaika linksmėja.
„Tačiau naivu iš žmonių reikalauti būti piliečiais, kai nėra pilietinės visuomenės. Mes norime, kad žmonės švęstų šventes, kai jie nesijaučia visaverčiai valstybės piliečiai. Sakoma, kad valstybės didingumą nusako kiekvieno jos piliečio orumas ir pasididžiavimas sava tauta, o ne mikro ar makro ekonominiai rodikliai, kuriais taip mėgsta operuoti mūsų politikai. Visų valstybinių švenčių esmė yra pademonstruoti vienybės jausmą, kurį prieš tai reikia viduje įžiebti“, - pastebi G. Drukteinis.
Pasak jo, tai padaryti galėtų ir tam tikrų tautinių simbolių atsiradimas, kuriuos visi galėtų nešioti arba kitos masinės iniciatyvos, kurios parodytų, kad nesame vieni ar vieninteliai.