Pačios teisingiausios rinkimų sistemos paieškos

Ne visai taip. Rinkimų sistemos apima kelis svarbius aspektus - pirma, tai taisyklės, kuriomis nustatoma, kaip rinkėjų balsai skaičiuojami ir "išverčiami" į vietas parlamente. Antra, tai technologijos, įstatymai, piliečių įsitikinimai ir įpročiai, kurie nustato, kiek žmonių ir už ką iš tikrųjų balsuos. Pagaliau, reikia neužmiršti, kad rinkimų sistema yra tampriai susijusi su politine šalies sistema, ir kad jos gali daryti viena kitai įtaką.

Mažuma gali pavirsti dauguma

Kalbant apie rinkimų sistemas, dažniausiais turimas omenyje pirmasis, taisyklių ir skaičiavimo aspektas, nes jo įtaka politikai didžiausia. Balsų skaičiavimo taisyklių svarbą pirmasis nurodė politikos sociologas M. (vardas) Duvergeris, parodęs, kad daugumos balsavimo sistemos turi tendenciją palaikyti dvipartinę sistemą, o proporcinis atstovavimas - daugiapartinę.

Daugumos, arba mažoritarinės, rinkimų sistemos taisyklės yra paprastos - kiekvienas žmogus turi vieną balsą, o vietą laimi kandidatas, surinkęs daugiausiai balsų. Tokios rinkimų taisyklės, rodytųsi, yra pats atstovaujamosios demokratijos įsikūnijimas - šie principai galioja Jungtinėje Karalystėje, JAV ir Kanadoje. Tačiau imkime pavyzdį - jei rinkimuose į atstovo vietą dalyvauja devyni kandidatai ir aštuoni iš jų surenka po 10 proc. visų rinkėjų balsų, o devintasis - 20 proc., tai šis Devintasis tą vietą ir laimi. Tai reiškia, kad 80 proc. rinkėjų nuomonė pamirštama, nori jie Devintojo ar ne.

Tai turi įtakos tiek rinkėjams, tiek politinei sistemai. Jei Devintojo dauguma rinkėjų visgi nenori, tai kituose rinkimuose jie balsuos ne už tą kandidatą, kurio nuostatos jiems artimiausios, o už tą kandidatą, kuris turi daugiau šansų nugalėti Devintajį. Svarbiausia tampa ne balsuoti už patinkantį, o balsuoti prieš nepatinkantį. Balsavimas ne pagal savo nuostatas siekiant geresnių rezultatų rinkimuose vadinamas taktiniu balsavimu, ir jis susilpnina vieną iš rinkimų jų funkcijų - aiškiai pranešti politikams, kas piliečiams svarbu.

Kadangi niekas už juos nebebalsuotų (o jei balsuotų, tai nebūtų atstovaujami, ir, reikia manyti, iki kitų rinkimų pasimokytų) mažiausiai populiarūs kandidatai po kiekvienų rinkimų atsisijotų - jų rėmėjai kiekvienąkart balsuotų už didesnį šansą laimėti turinčius kandidatus. Taip iš devynių pozicijų po kurio laiko teliktų pora, ir kartu atrodytų, kad abi šios pusės turi milžinišką, artimą 50 proc., piliečių palaikymą, nors didžiumai rinkėjų kuri nors pusė tebūtų mažesnis blogis. Taigi, rengiant rinkimus pagal tokias taisykles – vadinamas daugumos atstovavimu - kad ir kaip būtų keista, beveik neišvengiamai laimėtų ir valdytų mažuma. Paprastos balsų skaičiavimo taisyklės gali turėti sudėtingas pasekmes.

Daug geriau piliečių norus išreiškia vadinamosios proporcinės rinkimų sistemos, veikiančios, pavyzdžiui, Danijoje ar Izraelyje. Tokios rinkimų sistemos užtikrina, kad būtų išrenkamos tos partijos, už kurias rinkėjai ir balsuoja, tokiu santykiu, kokiu rinkėjai ir balsuoja. Kai kuriose šalyse netgi specialiai užtikrinama, kad būtų atstovaujama ne tik skaitinė dauguma, bet ir įvairios etninės ar kitokios grupės. Tokia rinkimų sistema garantuoja, kad įvairios rinkėjų grupės parlamente bus atstovaujamos proporcingai. Tačiau ar tikrai rinkėjų atstovavimas yra pagrindinis rinkimų sistemos tikslas?

Atstovavimas ar valdymas?

Kaip matome, daugumos atstovavimo sistema turi atstovavimo rinkėjams problemų, tai yra, per mažai jų atstovauja. Tačiau JAV ir Jungtinė Karalystė, kuriose tokios rinkimų sistemos veikia, yra priskiriamos prie sėkmingai veikiančių demokratijų. Kaip teigia italų politikos mokslininkas G. Sartori, jų sėkmė bent dalinai kyla būtent iš to, ką jos pasieka prastai atstovaudamos rinkėjus - dideles daugumas parlamente ir stabilią paramą sudarytoms vyriausybėms.

Paprasčiausiose proporcinio atstovavimo rinkimų sistemose partijos į parlamentą patekti gali beveik be apribojimų. Kartu tai reiškia, kad tokioje rinkimų sistemoje susikūrusių partijų kiekis neturi ribų, kad prieš kiekvienus rinkimus jų atsiranda vis naujų, ir kad partijos gali sėkmingai patekti į parlamentą net ir būdamos kraštutinių pažiūrų. Visa tai sudaro sunkumų parlamentui jau ne kaip atstovaujamajam, bet labiau kaip valdymo organui - kuo daugiau partijų, tuo sudėtingiau tarpusavyje sudaryti rišlią koaliciją ir viso kadencijos metu išlaikyti stabilią vyriausybę ir jos politiką.

Demokratinė valstybė ne tik demokratinė, bet ir valstybė - atstovai renkami tam, kad sudarytų vyriausybę ir valdytų šalį. Tam, kad galėtų sudaryti vyriausybę ir valdyti šalį, partijai arba kelių partijų koalicijai patartina turėti daugumą. Kai vyriausybė neremiama parlamentinės daugumos, vykdyti nuoseklią politiką jai tampa beveik neįmanoma.

Daugumos atstovavimo sistema partijoms padeda įgauti vieną būdą išvengti nesusikalbėjimo - padaryti, kad nebūtų su kuo nesusikalbėti. Kai kurios proporcinio atstovavimo šalys, vėlgi siekdamos sumažinti bendrą partijų skaičių, įsiveda rinkimų slenksčius, tai yra nurodo populiarumo lygį, kurį partija turi pasiekti, kad balsus už ją galimą būtų skaičiuoti.

Ar yra būdų išvengti abiejų sistemų bėdų ir įsivesti idealią rinkimų sistemą? Ir taip, ir ne. Čia aprašytos rinkimų sistemos, griežtai tariant, nėra vieninteliai įmanomi pasirinkimai, ir politikos mokslininkai yra įdėję daug darbo kurdami joms alternatyvas, kaip galima labiau apribojančias rinkimų sistemų problemas.

Tačiau, kaip remiantis ekonomisto K. Arrow darbais kartu nustatė filosofas A. Gibbard ir ekonomistas M. Satterthwaite, skirtingų rinkėjų norų neįmanoma suvesti į vieną bendrą surikiuotą norų eilę kartu nepažeidžiant vieno iš trijų svarbių rinkimų principų. Rinkimai neišvengiamai arba turi diktatorių, tai yra asmenį, kuris vienas gali pasirinkti rinkimų laimėtoją, arba yra koks nors kandidatas, kuris iš anksto negalės laimėti, arba rinkimai bus galimi paveikti taktiniu balsavimu - tai yra, žinant rinkimų taisykles ir kitų rinkėjų elgesį, bus įmanoma gauti daugiau atstovų balsuojant ne už patinkančius kandidatus.

Dėl šios priežasties geriausios rinkimų sistemos nėra - tėra mažiausiai prasta. Kadangi rinkimams svarbiau neturėti "diktatorių" ir iš anksto negalinčiųjų laimėti, daugumą rinkimų sistemų įmanoma paveikti taktiniu balsavimu.

Kas nustato taisykles?

Įprasta sakyti, kad balsuodami mes renkame sau valdžią. Tai tiesa, bet taisyklės, pagal kurias ją renkame, jau prieš balsavimą gerokai lemia tai, kas ir po kiek bus išrinktas. Šios taisyklės retai keičiasi - todėl, kad daugeliui šalių jos yra iš istorijos paveldėta tradicija. Taip pat ir todėl, kad tie, kurie gali taisykles keisti, paprastai patys pagal jas išrinkti. Pokyčiams dažnai trūksta arba noro, arba daugumos.

Taisyklių pokyčius rinkimų sistemoje paprastai gali inicijuoti tik partijos, ir joms juos įvesti protinga tik tada, kai tai žada padidinti už juos balsuojančių rinkėjų kiekį. Kadangi politinė sistema ir rinkimų sistema ilgainiui viena kitą stabilizuoja, pokyčiai rinkėjų sudėtyje dažniausiai atsiranda ne iš rinkimų kaip skaičiavimo taisyklių pokyčių, o iš įstatymų, nuostatų, populiacijos ir technologijų pokyčių.

Dėl šiais laikas visose demokratinė šalyse priimtos visuotinė rinkimų teisės naujiems rinkėjams atsirasti nėra iš kur. Tačiau kartais nauja yra tai gerai užmiršta sena. Daugelis galimų Lietuvos rinkėjų nebalsuoja, o dalis - balsuoja, bet kojomis. Jeigu pastarieji piliečiai norėtų balsą pareikšti ir įprastiniu būdu, o jiems tam būtų suteiktos geresnės galimybės, pavyzdžiui, internetiniu balsavimu, Lietuvos politikoje galėtų atsirasti nauja rinkėjų grupė, dėl kurios politinėms partijoms reikėtų konkuruoti. Didesnio politinio svorio suteikimas, turint omenyje emigracijos mastus, tikrai galėtų Lietuvos politikos padangėje įvesti įdomių pokyčių.

Reikia turėti omenyje, kad bet kokie pokyčiai turės praeiti pro jau veikiančios sistemos filtrą - norint įvesti naują rinkimų technologiją reikia gauti palaikymą iš valdžioje esančių išrinktųjų, o šie ją palaikys tada, kai ji padidins jų galimybes būti vėl išrinktais.