M.A.Pavilionienė. Kaip siejasi Motinos diena ir Šiaulių Motinos ir vaiko klinika

Motinos diena Lietuvoje pažymima gražiai ir iškiliai, tačiau moteriai didžiausia pagarbos raiška, didžiausia parama yra valstybės rūpestis motinos gyvybe, jos sveikatos priežiūra, kūdikių išsaugojimas po gimdymo traumų, apsigimimų operacijų, vaikų pagijimas po patirtų traumų gydymo.

Motinos dienos minėjimo ir Šiaulių Motinos ir vaiko klinikos statybos ir atidarymo istorijos sąsajos akivaizdžios – jei Lietuvoje egzistuotų reprodukcinės ir lytinės sveikatos valstybinė strategija, jei Lietuva vykdytų savo tarptautinius įsipareigojimus šioje srityje, Motinos ir vaiko klinika seniai būtų atvėrusi duris Šiaulių apskrities žmonėms. Tačiau šiandien ši klinika tapo valstybės ir vietos valdžios administravimo gebėjimų stygiaus, aplaidaus požiūrio į žmogaus sveikatą bei valstybės lėšų švaistymo įrodymu.

Klinikos epopėja prasidėjo 1992 m., kai Šiaulių miesto savivaldybė palaimino vaikų chirurgijos skyriaus statybą, nes vaikams chirurgijos ir reanimacijos paslaugos buvo, ir iki šiol yra teikiamos korpuse, kuris yra 5 km atstumu nuo Vaikų ligų klinikos. Šis gražus sumanymas nevirto tikrove, nes, Šiaulių miesto klinikai tapus Šiaulių apskrities ligonine, naujojo pastato statybos planai buvo kelis kartus taisomi, plečiami, kol klinika kaip moderni gydymo įstaiga atitiko Europos Sąjungos keliamus reikalavimus.

Motinos ir vaiko klinika šiandien – gražus, šiuolaikinis pastatas, pritaikytas gimdyvių ir vaikų sveikatos priežiūrai, sudarantis sąlygas efektyviam gydytojų darbui, maloniai nuteikiantis šeimos narius, artimuosius laukiant, prižiūrint ir pasitinkant naująją gyvybę.

Tačiau klinikos pastatas iki šiol stovi be gyvybės, yra tuščias. Jame nesukurta jauki namų aplinka, neveikia moderni įranga, oro kondicionavimo sistema, turinti apsaugoti gimdyves, kūdikius, gydytojų personalą nuo galimų infekcijų. Po tuščią pastatą kartais klaidžioja politikai, vyriausybės veikėjai, užsienio svečiai, kurie stebisi tuo, kad Lietuva kasdien praranda pastatytos, tačiau neveikiančios ligoninės saugos ir išlaikymo lėšas.

Tam, kad Motinos ir vaiko klinika imtų veikti, reikalingi 25 mln. litų: 5,6 mln. statybos užbaigimui ir 19,4 mln. kreditoriniam įsiskolinimui padengti. Taip būtų atsiskaityta su bankais už šiuolaikinę įrangą, instaliuotą vėdinimo sistemą, įrengtą jaukią aplinką motinoms ir mažiesiems pacientams bei vaikams, patyrusiems įvairias traumas.

Šiandien Šiaulių apskrities vaikų reanimacijos tarnybos veikia 3 pastatuose. Sutelkus vaikų reanimacijos paslaugas viename, naujajame pastate, valstybė sutaupytų 1 210 000 Lt per metus. Sutelkus į naują pastatą ligonius ir gydytojus, ligonių ir konsultantų pervežimo paslaugos sumažėtų 281 000 Lt per metus. O taupant ligoninės administravimo, ūkio, pagalbinių diagnostinių kabinetų, išbarstytų skirtingose vietose, priežiūros išlaidas, valstybė gautų 3 981 000 Lt ekonominį efektą per metus.

Jei ministras pirmininkas, neseniai aplankęs Motinos ir vaiko kliniką, ras lėšų ligoninei reanimuoti ir nauja moderni įstaiga atvers duris žmonėms, taip realiai, nors iš dalies, bus pradėta įgyvendinti konservatorių išliaupsinta šeimos politika, ir Šiauliai galės tęsti sveikatos apsaugos pertvarkos programą. Iš senosios ligoninės chirurgijos korpuso į naująją iškėlus vaikų chirurgijos skyrių, senojoje ligoninėje bus įmanoma įrengti išplėstą suaugusiųjų reanimacijos ir chirurgijos skyrių. Tačiau tam reikia, kad „valdžia tarnautų žmonėms“.

Tam reikia politinės valios ir vyriausybės narių humaniško požiūrio į motiną ir vaiką, politikų suvokimo, kad Lietuvos šeimų ir valstybės ateitis priklauso ir nuo kokybiškos motinos ir vaiko sveikatos priežiūros. Tam reikia, kad valstybės investicijų programoje Šiaulių Motinos ir vaiko klinikai planuotos lėšos būtų kuo greičiau skiriamos ligoninės atidarymui. Gal tuomet Motinos dieną moterys Lietuvos valstybėje jausis realiai ir dėmesingai pagerbtos.