Bene esminiu įvykiu nulemsiančiu tiek susitikimo, tiek pačios iniciatyvos sėkmę laikomas ES sprendimas dėl Asociacijos sutarties su Ukraina pasirašymo. Ukraina yra raktinė ES Rytų partnerystės valstybė ir ES delsimas pasirašyti Asociacijos sutartį, o kartu ir Ukrainos prisijungimą prie Europos laisvosios prekybos erdvės, suteikia daugiau svertų kitam naujai susiformavusiam ekonominiam dariniui regione – Eurazijos ekonominei sąjungai – taip pat siekiančiam pritraukti Ukrainą į savo gretas.
ES išoriniai santykiai: nuoseklumo trūkumas
ES Rytų partnerystė, numatanti šalių partnerių (Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos) įsitraukimą į ES vidaus rinką be formalios narystės, remiasi dviem ramsčiais: a) integracijos į ES vidaus rinką galimybe, ir b) laisvesniu asmenų judėjimu su bevizio režimo perspektyva.
Pirmasis ramstis yra grįstas ES vidaus rinkos kaip ekonominio magneto privalumais. Tačiau ES derybos su šalimis partnerėmis išryškino tai, jog šalių partnerių atsilikimas ir brangiai kainuojantis prisitaikymas prie itin aukštų ES standartų ir reguliacinių normų sukuria kliūtis integruotis be narystės. Be to, ES polinkis į tam tikrų ekonomikos šakų apsaugą, sukuria protekcionistinį barjerą šalių partnerių ekonomikos subjektų įsitraukimui į ES vidaus rinką ir kartu mažina šių subjektų motyvaciją tapti europeizacijos varikliais.
Tuo tarpu antrasis ES Rytų partnerystės ramstis – judėjimas bevizio režimo link – susiduria su kiek kitokiais iššūkiais. Lygindami ES politiką Rusijos ir Ukrainos bei kitų Rytų partnerystės valstybių atžvilgiu, analitikai pastebi, jog ES dažnai yra linkusi be ypatingų įsipareigojimų siūlyti Rusijai tas paskatas, kurias Ukrainai ES pristato kaip motyvaciją reformuotis. Tokį ES santykių su Rusija ir kitomis ES rytinėmis kaimynėmis dėsningumą galima įvardyti kaip principą „Rusija – pirmiausia“.
Nerašytos taisyklės, kai Bendrijos siūlomos iniciatyvos pirmiau įgyvendinamos su Rusija, o tik vėliau su kitomis Rytų kaimynėmis, sudaro sąlygas Rusijai kontroliuoti ES santykių su kitomis Rytų Europos valstybėmis, kurios patenka į Rusijos interesų erdvę, darbotvarkę. Kartu principas
„Rusija – pirmiausia“ yra ir iššūkis ES Rytų partnerystės iniciatyvai. ES būtų sunku įrodinėti Rytų partnerystės iniciatyvos privalumus šalims partnerėms tuo atveju, jeigu Rusija, kuri nedalyvauja Rytų partnerystės programoje, gautų priėjimą prie ES vidaus rinkos, šiuo atveju – įvestų bevizį režimą su ES, anksčiau nei programoje dalyvaujančios šalys. Tai pakirstų ES, kaip traukos centro ir normatyvinės galios sugebančios savo vertybes perteikti kitoms ES nepriklausančioms šalims vaidmenį.
Principas „Rusija – pirmiausia“ dažnai reiškiasi ir dvigubais standartais ES išoriniuose santykiuose. Tarkime, selektyvaus teisingumo apraiškos Ukrainoje – priežastis ES susieti šiuos klausimus su Asociacijos ir laisvos prekybos susitarimo pasirašymu, tuo tarpu Rusijoje stiprėjantis politinės vertikalės principas ir akivaizdi politinių kalinių problema, pavyzdžiui, Michailo Chodorkovskio atvejis, nėra priežastis ES stabdyti energetinio dialogo ar partnerystės dėl modernizacijos.
Eurazijos ekonominė sąjunga – alternatyva ES asociacijos politikai
2010 m. sausio 1 d. pradėjusi veikti Rusijos inicijuota Eurazijos ekonominė sąjunga (EES, šalys narės – Baltarusija, Rusija, Kazachstanas) kokybiškai kitokia nei iki šiol NVS erdvėje pasirodžiusios iniciatyvos. EES pasižymi gilesne integracijos pakopa, nes Sąjunga įtvirtino ne tik laisvosios prekybos zoną, bet ir bendrą importo apmokestinimo struktūrą, bendrą išorinį tarifą, harmonizavo produktų kokybės ir kitus standartus. Taigi, kokia šio naujo projekto geopolitinė reikšmė?
Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad iki šiol posovietinėje erdvėje Rusijos įtakos sklaida rėmėsi efektyviai veikiančiais minkštosios (preferencinė dujų kaina, rusų kalbos pozicijų stiprinimas ir pan.) ir kietosios (karinių bazių dislokavimas separatistinių konfliktų zonose, geopolitinio arbitro funkcija ir pan.) galios instrumentais, bet itin silpnai įpareigojančiais tarptautiniais susitarimais. Todėl svarbiausias EES geopolitinis tikslas – sukurti alternatyvų ES normatyvinei galiai integracinės traukos centrą, kuris posovietinės erdvės valstybėms galėtų pasiūlyti palankesnes prisijungimo ir dalyvavimo sąlygas. Taip EES atsiradimas pavertė valstybes esančias tarp ES ir Rusijos skirtingų institucinių struktūrų „persidengimo“ erdve ir kartu pasiūlė alternatyvą ES siūlomam paskatų šaltiniui.
Svarbu pabrėžti, jog valstybės, tapusios EES narėmis, praranda savarankiškumą išorės prekybos politikoje. Eurazijos ekonominės sąjungos šalys narės turi ne tik susitarti dėl bendro muitų tarifo, bet kartu plėtoti bendrą prekybos režimą su trečiosiomis šalimis. ES Rytų partnerystėje dalyvaujančių valstybių narystė EES reikštų tai, jog Rusija įgyja svertų kontroliuoti kitų EES šalių išorės prekybos politiką bei jų santykius su ES, pavyzdžiui, blokuoti derybas su ES dėl sustiprinto laisvosios prekybos susitarimo.
Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad Ukrainos Rusijai pasiūlyta bendradarbiavimo formulė „3 + 1“, kurioje numatytas standartinis laisvosios prekybos režimas be bendro išorinių muitų tarifo derėsiantis tiek su Ukrainos įsipareigojimais Pasaulio Prekybos Organizacijai (PPO), tiek su sustiprintu laisvosios prekybos susitarimu su ES, buvo atmesta. Akivaizdu, jog Rusija kaimyninėms valstybėms nepalieka jokių alternatyvių bendradarbiavimo modelių.
Siekdama paveikti Rytų Europos valstybių sprendimą dėl narystės EES Rusija nevengia ir ekonominio spaudimo. Pavyzdžiui, mainais į Ukrainos sprendimą prisijungti prie EES, Rusija siūlo sumažinti parduodamų gamtinių dujų kainą. Skaičiuojama, kad priėmusi pasiūlymą Ukraina kasmet sutaupytų nuo 6 iki 9 mlrd. JAV dolerių. Kita vertus, mažesnė dujų kaina nėra tiesiogiai susijusi su naryste EES. Tai tik papildoma Rusijos siūloma paskata, kuri bet kada gali būti pakeista.
Kitas savotiškas Rytų Europos šalių narystės EES stabdis yra tai, kad ne visos Eurazijos ekonominės sąjungos valstybės narės yra PPO narės. Ši situacija gali reikšti didelius kaštus toms Rytų Europos šalims, kurios jau priklauso PPO. Pavyzdžiui, Ukraina, prisijungdama prie EES, turėtų peržiūrėti derybose su PPO sutartus tarifų įsipareigojimus, suderinti juos su tais, kurie atsiras likusioms EES narėms (Baltarusijai ir Kazachstanui) suderėjus dėl stojimo į PPO. Taip dėl įsipareigojimų PPO koregavimo Ukrainai teks kompensuoti nuostolius kitoms PPO narėms.
Vis dėlto nors Ukrainai gali tekti patirti prisitaikymo prie europinių standartų kaštus, Kijeve nėra abejojama ilgalaike prisijungimo prie europinės rinkos nauda. Pastebėtina, kad EES reguliacinės normos ir standartai gali atverti kelią tik į labai ribotą ir ne itin aukštą perkamąją galią turinčią rinką. Tuo tarpu dalyvavimas 500 milijonų vartotojų turinčioje ES rinkoje sudaro galimybes patekti ir į ES taisykles perėmusias rinkas. Ekonominių skaičiavimų duomenimis, Ukrainai dalyvaujant Europos laisvosios prekybos erdvėje, šalies socialinė gerovė ilguoju periodu išaugtų tarp 4 ir 11 procentų.
ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje gali tapti lemtingu
Šiuo metu ES sprendimas dėl Asociacijos sutarties su Ukraina pasirašymo remiasi vertybinės politikos principais. Ukraina sėkmingai išpildė ES techninius reikalavimus ir yra pasirengusi integruotis į Europos laisvąją rinką. Vis dėlto politinių reformų stoka, kai neužkertamas kelias rinkimų pažeidimams ar toliau taikomas selektyvus teisingumas opozicijos atstovų atžvilgiu, verčia abejoti ar ES sutiks Asociacijos sutartį, kaip anksčiau planuota, pasirašyti viršūnių susitikimo Vilniuje metu.
Remiantis tuo, kad derybose dėl sustiprinto laisvos prekybos susitarimo Ukraina patyrė beveik tokį patį prisitaikymo prie europinių taisyklių krūvį kaip ir valstybės, esančios kandidatėmis į ES, siūloma svarstyti galimybę atskirti politinį Asociacijos susitarimą nuo laisvos prekybos dalies ir pasirašyti su Ukraina būtent laisvos prekybos susitarimą. Toks atskyrimas leistų išsaugoti ES vertybinės politikos veidą, bet kartu išspręstų Ukrainos balansavimo tarp dviejų integracinių erdvių galvosūkį – įsigaliojus sustiprintam laisvos prekybos susitarimui su ES, Ukraina jau nebegalėtų tapti Rusijos kontroliuojamos EES nare. Taip Ukraina būtų pririšta prie europietiškų normų ir būtų sumažinta jos priklausomybė nuo rusiškų žaidimo taisyklių.
Anot analitikų, ES išoriniuose santykiuose dažnai patenka į savo vertybinės politikos spąstus, todėl verta svarstyti galimybę peržiūrėti Rytų partnerystėje įtvirtintą principą, numatantį demokratinių ir konstitucinių reformų plėtrą šalyse partnerėse, kaip išankstinę bendradarbiavimo su ES sąlygą. Galbūt ES reikėtų šiek tiek apriboti itin aukštus demokratizacijos lūkesčius ir susitelkti ties pragmatiniais ekonominiais interesais? Nors būtent laisvos prekybos erdvė savyje kaupia daug didesnę šalių partnerių vidaus transformacijos galią nei politiniai Asociacijos susitarimai.
Vis dėlto, turint omenyje Lietuvos atsakomybę surengti ES Rytų partnerystės viršūnių vadovų susitikimą, strateginiu Lietuvos užsienio politikos tikslu ir toliau privalo likti visaapimantis Asociacijos susitarimas, numatantis ne tik laisvos prekybos režimo įsigaliojimą, bet ir politinę partnerystę, įtvirtinančią ir Ukrainos įsipareigojimus žmogaus teisėms ir įstatymo viršenybės principui. Bet koks kitas scenarijus paliktų Ukrainą geriausiu atveju „persidengimo erdvėje“ tarp ES ir Rusijos institucinių struktūrų.
Likusių Rytų Partnerystės šalių – Moldovos, Gruzijos, kurios taip pat kandidatuoja parafuoti Asociacijos sutartį Vilniuje, Baltarusijos, Azerbaidžano ir Armėnijos – atžvilgiu yra svarbu nubrėžti tolimesnes asociacijos perspektyvas. Įvedus kiek galima daugiau tarpinių stotelių ir etapų būtų galima aiškiai, išvengiant kaltinimų dėl dvigubų bei kiekvienai šaliai individualiai taikomų standartų, nuspręsti apie šalies partnerės pasirengimą pasirašyti ES Asociacijos sutartį.
Nėra abejonės, Vilniaus viršūnių susitikimas apibrėš tolimesnę ES Rytų Partnerystės iniciatyvos raidą. Pasirašius Asociacijos sutartį su Ukraina, ar bent parafavus sutartį su Moldova, o gal ir Gruzija, Vilniaus susitikimas išsiskirtų savo sėkme ir galėtų būti lyginamas su tokiais susitikimais kaip 2002 m. NATO Prahos ar 1993 m. ES Kopenhagos viršūnių susitikimai, kurie savo metu atvėrė naujos kokybės Rytų Europos valstybių ir ES santykių etapą.
Pritrūkus politinio ryžto ir atsisakius eiti į kompromisus, Vilniaus susitikimas gali pranykti žymių vaisių nedavusių susitikimų žemėlapyje arba būti lyginamas su 2008 m. NATO Bukarešto viršūnių susitikimu, kurio metu nebuvo pasiūlytas narystės NATO veiksmų planas Gruzijai ir Ukrainai ir taip praleista galimybė perlaužti geopolitinių įvykių Rytų Europoje eigą kita linkme.
