I. Melianas. Kuo gali baigtis Škotijos referendumas

Didelė dalis lietuvių sveikintų škotų (lygiai taip pat ir katalonų) nepriklausomybės paskelbimą, matydami tame analogiją su pačios Lietuvos atsiskyrimu nuo Sovietijos (t.y. nuo Rusijos). Ne visi supranta, kad priklausymas vienai arba kitai jungtinei valstybei nėra savaime nei gėris, nei blogis, ir kad negalima net lyginti tokių atvirų ir pažangių visuomenių, kokios jos yra Ispanijoje ir, juolab, Jungtinėje Karalystėje, su tuo Eurazijos žmogėdrų valdomu kalėjimu, iš kurio mums tada pavyko (jau antrą kartą) ištrūkti.

Taigi spręs, kaip jau minėjau, patys škotai, tačiau šio apsisprendimo pasekmės palies anaiptol ne vien tik juos. Pabandykime įsivaizduoti, kokią grandininė reakcija gali prasidėti Jungtinėje Karalystėje tuo atveju, jei Škotija vis dėl to pasirinktų nepriklausomybę.

Kaip žinoma, Jungtinę Karalystę sudaro keturios istorinės dalys, trys iš kurių – Škotijos bei Šiaurės Airijos karalystės ir Valijos (Velso) kunigaikštija – naudojasi skirtingo laipsnio autonomijos teisėmis. Labiausiai „nuskriausta“ yra didžiausia Jungtinės Karalystės dalis – Anglija, kuri neturi atskiro parlamento. Ta prasme Jungtinė Karalystė nėra federacija; tai unitarinė valstybė, kurią sudaro pagrindinė dalis (Anglijos karalystė) ir, kaip žiauriai tai beskambėtų, trys autonomijos (Škotija, Šiaurės Airija ir Valija), tik jos yra laikomos ne Anglijos, o Jungtinės Karalystės autonomijomis. Be to, yra trys Karūnos valdos, kurios nesiskaito Jungtinės Karalystės dalimis – Mėnas (Menas), Gernsis ir Džersis, ir 14 užjūrio teritorijų (buv. kolonijų).

Atsiskyrus Škotijai, aktualus taptų ir Šiaurės Airijos nepriklausomybės klausimas. Reikalas tas, kad didžiausia Šiaurės Airijos etninė grupė yra škotai (apie 40 proc. visų gyventojų), maždaug tiek pat yra airių ir perpus mažiau – anglų. Airiai, kurių nuošimtis dėl aukštesnio gimstamumo nuolat didėja, tikisi tapti ateityje dominuojančia etnine grupe ir pasiekti, kad Šiaurės Airija susijungtų su Airijos Respublika. Škotai ir anglai priešingai – visada pasisakydavo už Šiaurės Airijos išlikimą Jungtinės Karalystės sudėtyje; oponavimas airių nacionalistams vertė juos laikytis išvien. 

Nežiūrint to, dalis Šiaurės Airijos škotų jau seniau siekė šio krašto nepriklausomybės, įsivaizduodami jį kaip dar vieną škotišką valstybę. Natūralu, kad Škotijos atsiskyrimo atveju jų pozicijos sustiprėtų dar labiau. Gali susidaryti tokia situacija, kai Šiaurės Airijos airiai orientuosis (kaip tai buvo ir iki šiol) į Dubliną, škotai – į Edinburgą, o anglai – į Londoną. Kitaip sakant, vietinių škotų ir anglų vienybės išardymas sukurs Šiaurės Airijos žmonėms naują darbotvarkę, kai nenorėdamos nusileisti viena kitai, visos trys etninės grupės bus priverstos apsistoti ties kompromisiniu sprendimu – nepriklausomybe.

Nežinia, kaip tai galės paveikti Mėno salos gyventojus – mėniečius, kurie etniškai yra artimi airiams ir škotams kalniečiams. Kita vertus, pagal tikėjimą mėniečiai, kaip ir anglai, yra anglikonai. Airijos faktorius šiuo atveju būtų mažai reikšmingas, tačiau rinkimasis tarp priklausymo Londono arba Edinburgo įtakai gali baigtis taip pat, kaip prognozuota Šiaurės Airijai – nepriklausomybės paskelbimu.

Savo ruožtų tai gali paskatinti ir kitų Karūnos valdų – šalia Prancūzijos krantų esančių Gernsio ir Džersio nepriklausomybines aspiracijas, ypač turint omenyje, kad gernsiečiai bei džersiečiai yra artimi prancūzams ir etniškai, ir kalbiškai. Gali būti, kad abi šios teritorijos susijungs į kokią nors federaciją. Visais išvardintais atvejais kažkoks simbolinis ryšys su Anglų karūna greičiausiai išliks, bet tai bus jau visiškai kita kokybė.

Panašu, kad tik Valija, kurioje irgi yra nepriklausomybės šalininkų, nebandys atsiskirti bent jau šiuo (arba artimiausiu) metu, nes ji yra visom prasmėm labiausiai susijusi su Anglija ir niekad anksčiau nėra buvusi nepriklausoma valstybe. Bet ir su ja Anglija jau nebebus nei Jungtine Karalyste, nei Didžiąja Britanija... Be to, galima numatyti, kad tuomet nepriklausomybę paskelbtų ir didesnė pusė britiškųjų užjūrio teritorijų, įskaitant Europoje esantį Gibraltarą. Kaip ir aukščiau minėtos Karūnos valdos, pastarasis taptų kažkuo per vidurį tarp Maltos ir Kipro Viduržemio jūroje (iš vienos pusės) bei tokių pat, kaip jis, nykštukinių Andoros, Monako, Lichtenšteino ir Sanmarino valstybių (iš kitos pusės).

Nekartosiu to, ką jau yra parašę kiti – apie panašių scenarijų pritaikymą Ispanijai ir Belgijai (kurios tokiu atveju visai neliktų kaip valstybės), gal ir kitoms Europos valstybėms, taip pat Kanadai. Didžiausias mano nerimas – kaip visa tai atsilieps Europos Sąjungai ir NATO, taip pat ir šių organizacijų narei Lietuvai ir jos saugumui? Manau, kad pastarojo pusmečio Rusijos veiksmų kontekste toks klausimas neturėtų atrodyti retoriškas. O visiems britams – anglams, škotams ir valams – noriu palinkėti išminties ir vienybės.