Č. Iškauskas. Kaip gyvenome ir gyvensime šalia Rusijos?

Neidealizuojant 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytos sovietų Rusijos ir Lietuvos taikos sutarties (apie ją DELFI rašiau per jos 90-ąsias metines), galima tvirtinti, kad tai buvo pavyzdys, kaip reikia konstruoti santykius tarp valstybių ne tik tais sudėtingais karų ir revoliucijų laikais, bet ir šiandien. Tiesa, daugeliui istorikų toks vertinimas atrodys pernelyg tiesmukas, neatsižvelgiant į sudėtingas to meto geopolitines aplinkybes, bolševikinės Rusijos interesus, eksportuojant revoliuciją į Vakarus, ir tautiškai bei agresyviai nusiteikusios Lenkijos užmačias, kurios netrukus minėtą sutartį pavertė popieriaus gniužulu.

Bet vis dėlto. Verta pacituoti, kad šia sutartimi Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“. Taigi, Vladimiro Uljanovo-Lenino valdžia pripažino Lietuvos nepriklausomybę, visišką jos atsiskyrimą nuo Rusijos su sostine Vilniumi ir rytinėmis etninėmis žemėmis, į kurias įeina ir Gardinas.

Derybos nebuvo lengvos. 1919 m. Lietuvos kariuomenė nustūmė Raudonąją armiją už Dauguvos, o Rusijai reikėjo, kad per Lietuvos teritoriją nesibrautų nei Lenkija, nei Vokietija. Padėtį pajūryje komplikavo įsiliepsnoję lietuvių ir latvių ginčai dėl Klaipėdos, Palangos ir kitų Baltijos jūros vietovių. Tik 1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją bei atitinkamas instrukcijas, ir per įvykusius taikius mainus Lietuvai buvo perduota Palanga, Latvijai – Aknysta, o abi šalys atsisakė pretenzijų į kitus viena kitos plotus.

Tuomet Vilnius išnaudojo palankią situaciją ir sovietų Rusiją privertė sutikti, kad Lietuvos sienoms nustatyti ji taikys etnografinį principą, tai yra, pripažins Vilnių ir Gardiną Lietuvai. Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisaras Georgijus Čičerinas (beje, 1923 m. jis lankėsi Kaune, vykdamas į Vakarus gydytis, o 1926 m. pasirašė nepuolimo sutartį su Lietuva) notose nuolat pabrėždavo, kad sovietų Rusija ištikima tautų apsisprendimo principui.

Beje, prie vieno 1926 m. sutarties straipsnio buvo pridėta vadinamoji „Čičerino nota“, kurioje sovietinė vyriausybė pareiškė, kad „faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė jos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų Taikos sutarties su Rusija antrame straipsnyje ir jo priede“. Tai buvo kirtis lenkų agresoriams, kurie 1920-ųjų rudenį okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Lietuvos ir sovietų Rusijos taikos derybos truko daugiau kaip du mėnesius – nuo gegužės 7 d. Per trumpą laiką reikėjo sureguliuoti daug painių turtinių, finansinių, piliečių teisių, sienų ir kitų klausimų.

Derybų metu buvo sudaryta speciali komisija, kuri visus Rusijos valdžios I pasaulinio karo metu padarytus nuostolius Lietuvai įvertino 1 224 mln. litų. Lietuvos delegacija reikalavo proporcingos jos teritorijai Rusijos aukso dalies, prekybos ir karo laivyno, atitinkamo skaičiaus geležinkelio vagonų ir garvežių, taip pat sugrąžinti iš Lietuvos išvežtą turtą – Rusijos bankuose esančius Lietuvos piliečių indėlius (13 mln. aukso rublių), išpirkti Lietuvos gyventojų turimus rublius ir apginkluoti vieną armijos korpusą.

Maskva pripažino, kad nuo 1914 m. rugpjūčio 1 d. išvežtas turtas, archyvai, Lietuvos Metrika, brangenybės ir kita priklauso Lietuvos valstybei ir įsipareigojo tuos turtus sugrąžinti. Sovietų Rusija atpalaidavo Lietuvą nuo Rusijos imperijos valstybinių skolų, o karo nuostoliams atlyginti paskyrė 100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rublių. Antra sutarties dalimi buvo numatyta, kad konkrečios Lietuvos ir Lenkijos sienos demarkacija − tik jų abiejų reikalas. Kitaip sakant, Maskva diplomatiškai apėjo labai opų Lietuvos santykių su Lenkija klausimą, nors tą vasarą buvo karšta Rusijos ir Lenkijos fronte (rugpjūčio 14 – 15 d. vyko Varšuvos mūšis, kurio metu lenkai Raudonąją armiją atbloškė atgal).

Bet prieš tai, Raudonajai armija sėkmingai puolant vakarų fronte, V. Leninas liepos 10 d. gavo delegacijos nario, vokiško ir lenkiško kraujo turinčio Juliano Marchlewskio, 1919 m. rudenį vadovavusio deryboms su generolu Juzefu Pilsudskiu, pranešimą, kad taikos sutartis su Lietuva jau prarado prasmę. Tačiau V. Leninas tos minties nepalaikė, ir liepos 12 d. sutartis buvo pasirašyta.

Pagal jos sąlygas po dviejų dienų Raudonoji armija užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi. Rugpjūčio 6 d. Lietuvos ir sovietų Rusijos atstovai pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Vilnius iki rugsėjo 1 d. turėjo būti perduotas Lietuvai. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko sovietų Rusijos pasiuntinys Tovija Akselrodas (stalininės „troikos“ buvo apkaltintas terorizmu ir sušaudytas 1938 m.) ir įteikė Lietuvos vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius. Šį žingsnį paskatino pralaimėtas Raudonosios armijos mūšis prie Vyslos, po kurio Lenkijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą. Tad ir sovietų Rusijai nebeliko nieko kito kaip vykdyti rugpjūčio 6 d. susitarimą. Raudosios armijos daliniai iš Vilniaus pasitraukė tik 1920 m. rugsėjo 26 dieną. Deja, jau po dviejų savaičių, spalio 9 d., Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenės daliniai.

Praėjus trims dienoms po taikos sutarties pasirašymo, liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė įžygiavo į Vilnių, kurį eilinį kartą buvo apleidusi ten įsibrovus lenkų kariuomenei. Rusija, beje, vykdė Antantės valstybių sprendimą iki liepos 10 d. grąžinti Vilnių ir rytines žemes Lietuvai, atsitraukiant už vadinamosios Kerzono linijos. Mūsų daliniai Vilniuje rado Raudonąją armiją, kuri, pasikeitus jėgų pusiausvyrai, vijosi lenkus. Diplomatiniais kanalais buvo susitarta, kad Raudonoji armija trimis etapais perleis Vilniaus kraštą Lietuvai.

Šis istorinis etapas išsamiai aprašytas visiems prieinamuose žinynuose ir rodo, kad tuometinė bolševikinė Rusija, spaudžiama sudėtingos situacijos Vakarų fronte, Lietuvai nedemonstravo imperinių ambicijų, vykdė beveik visus įsipareigojimus ir tuo patraukė daugelio kairuoliškai ir antilenkiškai nusiteikusių lietuvių simpatijas. Žinoma, V. Uljanovo-Lenino iniciatyva tartis su Lietuva dėl taikos buvo ne kas kita, kaip bolševikų mėginimas bent trumpam atsikvėpti po I pasaulinio karo, vidaus suirutės ir atgauti ekonomines bei karines jėgas.

Gi II Reichas po pralaimėto karo ir 1919 m. pasirašytos Versalio taikos sutarties buvo toks nusilpęs, kad iki pat Adolfo Hitlerio pasirodymo politinėje Vokietijos arenoje buvo ieškoma bet kokių išgyvenimo ir tautinio išdidumo išsaugojimo kelių. Lenkija vadavosi iš carinės imperijos, bet tas tautinis lenkų pakilimas, inspiruotas garbėtroškų generolų, atsigręžė ir prieš buvusius sąjungininkus LDK lietuvius.

2010 m. paskelbtame straipsnyje klausėme: kaip tuomet turėjo elgtis Vilnius (teisingiau tarpukario Kaunas)? Atmesti taikos sutarties idėją? Pripažinti nugalėtosios Vokietijos, bolševikinės Rusijos ar agresyvios Lenkijos dominavimą? Kreiptis realios pagalbos į tarptautinę bendriją, kuri labiau vykdė didžiųjų valstybių užgaidas, bet nekreipė dėmesio į mažųjų šalių prašymus?

Istorikas A. Jakubčionis, analizavęs 1939 m. Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutarties aplinkybes, daro išvadą, kad iki tol buvusios sutartys, nors ir grubiai sulaužytos, savo laiku atliko regioninį saugumą užtikrinantį vaidmenį. Tiek 1920-ųjų metų taikos sutartis, tiek 1926 m. nepuolimo sutartis, kurioje įsipareigota gerbti viena kitos suverenitetą ir susilaikyti nuo bet kokių agresijos veiksmų, tiek 1933 m. sutartyje užfiksuota agresoriaus sąvoka leido Lietuvai įkvėpti gaivaus oro prieš didžiuosius XX a. kataklizmus.

1920-ųjų metų sutartį su visais ją lydėjusiais dokumentais galima lyginti nebent su 1991 m. liepos 29 d. „Sutartimi tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“, kuria Lietuva ir Rusija pripažino viena kitą suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą. Lietuva ir Rusija diplomatinius santykius užmezgė 1991 m. spalio 9 d. 1991 m. pabaigoje nustojus egzistuoti SSRS, Rusijos valstybė pasiskelbė visų jos teisių ir pareigų tęsėja. Pareiga pašalinti Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekmes perėjo Rusijai. Prasidėjo naujas derybų etapas dėl buvusiosios SSRS kariuomenės, priklaususios Rusijos jurisdikcijai, išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Rusija įvykdė šiuos savo įsipareigojimus, ir 1993 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos valstybės sieną kirto paskutinis buvusiosios SSRS kariuomenės ešelonas.

Kodėl cituoju šiuos visiems žinomus, bet labai iškalbingus Užsienio reikalų ministerijos svetainėje išdėstytus faktus? Užtat, kad jie tikru disonansu skamba šiandienos tikrovei, kai vėl atsirado nepasitikėjimas, įtarumas, kai griebiamasi grubaus spaudimo veiksmų, nuodijančių ne tik dabartį, bet ir dviejų kaimynių ateitį. Kas kaltas?

Kartu su šiuo neatsakytu klausimu užverčiu latvių spalio 10 d. verslo laikraštį „Dienas bizness“, kuriame tik ką perskaičiau straipsnį iškalbingu pavadinimu „Reikia mokytis gyventi šalia didžiosios imperijos, rezgančios politekonomines intrigas“.