S. Mockevičiūtė. Mes visi – palestiniečiai

Atkrikšto malonė

Kad ir kaip norėtųsi vengti religinio leitmotyvo kalbant apie Palestinos ir Izraelio konfliktą, bet, regis, tai taip pat neįmanoma, kaip mėginti rašyti muzikos kūrinį be natų. Šis leitmotyvas jei ne argumentų lygmeniu, tai bent stilistiniu teksto užmoju vis tiek pasirodo dažno autoriaus straipsnyje.

Štai kad ir praeitą savaitę etiketo žinovas, žurnalistas Giedrius Drukteinis savo straipsniu „Mes visi – izraeliečiai“ nutarė lietuvius kolektyviai „atkrikštyti“, tebūnie metaforiškai, į izraeliečius. Sunku pasakyti, ką dėl to mano, tarkim, Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas J. A. Melamedas, kuris lietuvių klausimu visada laikėsi kiek santūresnės nuomonės. Minėtos asociacijos tinklalapyje skelbiamos „holokausto žudynėse dalyvavusių“ lietuvių, tarp kurių kažkaip pakliuvo ir iškilūs Lietuvos valstybės gynėjai partizanai, pavardės su prierašu: „Tegul Dievas nubaudžia tuos bailius. Tegul jų sąjungininkai, bendrininkai ir artimieji, jų atžalos ir palikuonys būna prakeikti amžiams.“

Kad ir kaip ten būtų, reikia pasakyti, šis prakeiksmas Drukteinio pastangomis mums daugiau nebebaisus. Dabar mes atpirkti – antrąsyk nuo eros pradžios! Tvirti kaip dvigubai grūdintas plienas visų prakeiksmų siaustyje.

Drukteinis I prieš Drukteinį II

Misionieriams būdingas patetiškas užsidegimas – ne unikaliausia G. Drukteinio straipsnio dalis. Norint tai suprasti, geriausia nesiremti jokiais papildomais šaltiniais, kurių vien objektyvumo ar subjektyvumo klausimas galėtų išvirsti į šių pamąstymų apimtį kelias dešimtis kartų viršijančią diskusiją. Geriausia, jei G. Drukteinis, straipsnio „Mes visi – izraeliečiai“ autorius (I), akis į akį susitiktų su G. Drukteiniu, prieš beveik dešimtmetį išleistos knygos apie Izraelį sudarytoju (II) (būtent taip santūriai save knygoje įvardija pats autorius). Tas, be abejonės, yra šiek tiek kebloka, turint omenyje, kad Drukteinis I Drukteinį II be didesnių sentimentų sudegino krosnyje kartu su bet kokiais istorijos dokumentais („moralinę problemą galima išspręsti dar lengviau – išmetus visus dokumentus į krosnį“, – Druktenis I). Tačiau kol dar šiam raginimui nebuvo pasiduota masiškai ir Lietuvoje nesuliepsnojo laužai, kol vis dar esama išlikusių sveikų Drukteinio II knygos kopijų, pravartu būtų leisti šiems dviem autoriams viename asmenyje bent teorinėje plotmėje galantiškai suremti faktų špagas.

Kiek Izraelio valstybei metų?

Drukteinio I įsitikinimu, „nei žydų tauta, nei Izraelio valstybė pastaruosius du tūkstančius metų niekada neturėjo diktatoriaus“. Galbūt kam nors pagrįstai gali kilti klausimas, tai kiek gi Izraelio valstybei metų? Drukteinis II sufleruoja, kad Izraelio valstybė buvo įkurta 1948 m. gegužės 14 d. Tel Avivo muziejuje susirinkusiems rabinams, miestų merams, „Hagana“ ir „Palmach“ atstovams sugiedojus „Hatikva“ himną ir Ben Gurionui perskaičius dviejų lapų apimties Nepriklausomybės deklaraciją. Taigi „visą pasaulį ginančiam bastionui“ tėra tik šiek tiek per šešiasdešimt, todėl, matyt, vargu ar net mirtiniausi Izraelio priešai turėjo bent teorinę galimybę jį smerkti „bet kuriame amžiuje“. Bet Drukteinis I čia pat atremia, kad „žinoma, eilinį kartą galima išvardinti keliasdešimt datų ir dokumentų, bet tai jau padaryta ne kartą ir daugumai situacijos Artimuosiuose Rytuose nepadaro aiškesne“. Taigi jokių datų! Geriau pasiremti tiesia paties Ben Guriono laiško istorikui Š. Avineriui fraze – kad „Izraelis yra mesianistinio tikėjimo kūrinys“ – kuria valstybė, sakytum, pakylėjama iki vien tik istoriografiniais parametrais neapibrėžiamo darinio. Gal tai ir bus „2 tūkstančių metų Izraelio valstybės“ metaforos raktas? Kasžin.

1948 m. Izraelio Nepriklausomybės karas: nepailstama „Dovydas prieš Galijotą“ klasika

Abu Drukteiniai vieningai sutaria, kad JAV ir Izraelio meilė nebuvo iš pirmo žvilgsnio. Visapusiško bendradarbiavimo pradžią reikėtų nukelti bent į 1964 m., taigi 1948 m. Nepriklausomybės kare jaunajam Dovydui prieš Galijotą dėl JAV ginklų embargo teko stoti... – nuo šios vietos Drukteinių nuomonės išsiskiria. Iš kuklios Drukteinio I užuominos apie kontrabandiniu būdu įsigytą ginkluotę atrodytų, jog Dovydas mosavo gal tik kažkuo šiek tiek daugiau nei akmeniu rankose, o anot Drukteinio II – buvo apsiginklavęs Stalinui laiminant iš Čekoslovakijos pirkta karinių lėktuvų, sunkiųjų pabūklų ir automatų amunicija (be jau minėtos ginklų kontrabandos iš Vakarų). Be to, nepamirština, jog arabai, nors ir turėdami palyginti gausias pajėgas, vis dėlto buvo patys ką tik išsivadavę iš kolonijinės sistemos gniaužtų, – priduria Drukteinis II. Žvelgiant į šį „dialogą“ iš šalies, sunku pasakyti, kiek iš tiesų arabai panėšėjo į baisųjį karį Galijotą, o kiek labiau į neorganizuotą, pakrikusią minią. Bet tai nesvarbu, – užginčija Drukteinis I, – nes „arabai buvo ginkluoti sovietine technika“. Ir, matyt, jei dar kam nors šis faktas nieko nesako, Drukteinis I patikslina: „tokia buvo kovojama ir prieš mus Lietuvoje“. Ką jau ką, o fizines ar dvasines žaizdas, pradrėkstas sovietiniu ginklu, pažįstančių Lietuvoje juk yra. Supras jie Dovydą! Supras!

Dar kartą apie Izraelio ir SSRS „romaną“ bei „profilaktinę gynybą“

Dėl iš karto nesusiklosčiusių šiltesnių santykių su Izraeliu Vašingtoną galima suprasti. Tik kiek vėliau, 1959 m., Chruščiovas, per vizitą JAV paklaustas, kodėl Sovietų Sąjunga nebepalaiko draugiškų santykių su pačia socialistiškiausia regiono valstybe Izraeliu, ištars savo garsiąją frazę, kad „dar neišrastas toks mikroskopas, pro kurį būtų galima įžiūrėti izraelietišką socializmą“. Tuo tarpu Izraelio valstybės gyvavimo pradžioje spartietiško socializmo dvasia, su kuria ne visada labai derlingose Palestinos žemėse kūrėsi pirmieji žydų imigrantai, ko gero, būtų galėjusi nualpinti net didžiausią Maskvos komunistą.

Vis dėlto atrodo, kad Drukteinis I bet kokias sąsajas su Sovietų Sąjunga nelyginant kritusio asilo uodegą atkakliai pasiryžęs įbrukti į rankas išskirtinai arabams. Jis primygtinai 1967 m. Izraelio karo su arabais pergalėmis mūsų visų vardu džiaugiasi kaip pergale prieš sovietinę galią ir jos sąjungininkus.

Gi Drukteinis II nėra toks lengvabūdiškai greitas surikiuoti Izraelį ir Sovietų Sąjungą į priešingus polius. Iki 1953 m. valstybes siejo ne tik politinis flirtas, mažų mažiausiai tuos santykius, Drukteinio II žodžiais, galima vadinti „romanu“. SSRS pirmoji pripažino Izraelio valstybę de jure, padėjo diplomatinėmis priemonėmis ir karine parama atsilaikyti prieš įpykusius arabus, palaikė ekonominius santykius, kurie jaunai valstybei buvo gyvybinis klausimas.

Dar įdomesnis atrodo Drukteinių nesusikalbėjimas ir dėl pačių 1967 m. Šešių dienų karo agresorių. Drukteinis I iš istorijos, nelyginant loterijos mašinos, išridena du kiekvienam teisę į savigyną monopolizavusiam prosionistiniam žaidėjui laimingus faktų kamuoliukus, bylojančius, jog Izraelio atžvilgiu agresorės buvo Jordanija ir Sirija.

Neazartiškasis Drukteinis II į tai tik numoja ranka – jis žino, kad nors Sirijos, Jordanijos, Egipto ir Libano pajėgos iš tiesų sutraukė savo ginkluotąsias pajėgas prie sienos su Izraeliu, o vėliau Izraelis kontratakavo Jordaniją ir Siriją, tačiau ilgainiui klasikine taktika tapusį „prevencinį“ smūgį įsiveždamas į Egipto teritoriją ir pirmasis tapdamas agresoriumi vis dėlto sudavė Izraelis.

Tąsyk, visai kaip šiandien, bet kokius Izraelio veiksmus determinuojantis, argumentuojantis ir išteisinantis politinio naratyvo leitmotyvas buvo irgi klasikinis „kas būtų, jeigu Izraelis būtų neatakavęs“. Bet Drukteinis II šį leitmotyvą atremia be klasikos. Net ir nepuldami, o vien laikydami savo pajėgas pasienyje ilgesnį laiką arabai galėjo turėti šansą Izraelį įveikti tiesiog ekonomiškai, nes kiekviena diena laukimo, kol arabai galimai puls, atnešdavo milžiniškų nuostolių šalies ekonomikai. Taigi karo neišvengiamybė tuokart buvo galbūt nebūtinai jau tokia neišvengiama. Bet Izraelis pasirinko smogti ir, žinoma, iš to tik išlošė. Apie 18 tūkst. arabų ir 776 izraeliečių gyvybių per 6 dienas nusinešęs karas, be kita ko, leido Izraeliui okupuoti Sinajaus pusiasalį, Golano aukštumas, Rytų Jeruzalę, Gazos ruožą ir Vakarų Krantą.

Patentiniai teroristai

Mindamas ant skaudžių vakariečiams nuospaudų Drukteinis I, regis, yra nusiteikęs musulmonus paversti terorizmo patentininkais. Simptomiška, kad nuo Izraelio ir Palestinos klausimo jis vos vienu grakščiu žingsneliu peršoka prie Afganistano ar Kosovo. Nesunku suprasti, kas yra tas „racionalaus ir kritinio mąstymo“ autoriaus galvoje pagimdytas kintamasis, kuris jam leidžia brėžti tokias paraleles. Tik ar neironiška, kad musulmonus regime kaip veikiančius prieš „racionalų ir kritinį mąstymą“, bet savo „racionalų ir kritinį mąstymą“ mes naudojame tam, kad savo nekritiškumą, niekinantį požiūrį į musulmonus ir cinizmą įvilktume į rafinuotesnę formą, nes šiandien geras tonas ir kaklaraištis po kaklu mus įpareigoja stengtis susilaikyti nuo tiesmukai artikuliuotos klasikinės vakarietiškos eksklamacijos „Mirtis barbarams!“ Pateisinamai taip garsiai „racionaliai mąstyti“ šiandien sau gali leisti nebent tik viename lauke su „racionalaus ir kritinio mąstymo priešais“ susiduriantys izraeliečiai, pvz.: buvęs vidaus reikalų ministras, dabartinis Kneseto narys E. Yishai, kadaise pareiškęs, kad „musulmonai netiki, jog Palestinos žemė priklauso mums, baltiesiems“, arba buvęs Kneseto narys M. Ben Aris, aiškinantis, kad „Gazoje nėra nekaltų, tad šienaukim juos, žudykim be gailesčio“, arba dabartinis Izraelio transporto ministras I. Katzas, pridūręs, kad „Gazą reikia taip bombarduoti, kad gyventojai išsilakstytų į Egiptą“.

Drukteinis II tuosyk visai be vargo suranda terorizmo patentui dalininkų, ir gal net galėtų tuo pačiu metru sueiliuoti: nė vienas arabas 1946 m. nesėdėjo prie 350 tonų sprogmenų į „Karaliaus Dovydo“ viešbutį Jeruzalėje atgabenusio sunkvežimio vairo; nė vienas arabas 1954 m. nesprogdino JAV informacijos agentūros bibliotekos ir kino teatro Aleksandrijoje; nė vienas arabas 1973 m. nedalyvavo numušant keleivinį Libijos lėktuvą virš Sinajaus; nė vienas arabas 1994 m. nešaudė į besimeldžiančius tikinčiuosius Patriarchų oloje Hebrone. Drukteinis II netgi galėtų pasakyti, kad britų valdomoje Palestinoje nuo sionistų teroristinės organizacijos „Irgun“ (su būsimuoju Izraelio ministru pirmininku ir Nobelio taikos laureatu M. Beginu priešakyje) bei „Hagana“ bombų sproginėjo arabiški turgūs, autobusų stotys, keleiviniai traukiniai, britų įstaigos.

Bet kadangi „kritinis mąstymas“ leidžia matyti tik viena kryptimi, diametraliai priešinga nuo savęs, tai nereikėtų stebėti, jog terorizmas Drukteiniui I yra tik tai, kas priverčia dužti Juodkrantės viešbučių, kuriuose jis „ramiai atostogauja“, langus ir griūti sienas. Kuo stambesnis antraščių Vakarų laikraščiuose šriftas, tuo didesnis terorizmas.

Kaip kartą sakė amerikiečių žurnalistas D. Lambas, teroristas, kuris negauna šanso parodyti iš ekrano hologramomis lipančio savo veiksmų rezultato, yra susikirtęs teroristas, taigi gal net visai ne teroristas. Galimybę kiekvieną karą po centimetrą ištyrinėti vos keliais klavišų paspaudimais turime tik pastaruosius keletą metų. Gi iki to ne taip paprasta buvo vakariečiui iš Juodkrantės parodyti „Irgun“ ar „Palmach“ smogiamųjų pajėgų (kurios vėliau prijungtos prie Izraelio ginkluotųjų pajėgų) deginamus, niokojamus ištisus palestiniečių kaimus ir masiškai žudomus jų gyventojus (ne, ne palestiniečių teroristų organizacijas, nes tokių 1948 m. dar nebuvo!).

Ne taip paprasta parodyti milijoną palestiniečių (iš kurių, beje, 10 proc. krikščionys), kelis dešimtmečius ujamų iš vienos pabėgėlių stovyklos į kitą (1947 m. iš Samarijos į Gazą, 1956 m. iš Gazos į Vakarinį Krantą, 1967 m. iš Vakarinio Kranto į Rytinį ir t. t.), arba per oro reidą Izraelio išsprogdinamą „El Baqar“ pradinę mokyklą su mokiniais Egipte, arba artilerijos sviediniais apšaudomą JT Kanos pabėgėlių stovyklą Libane, arba Izraelio ir Libano falangistų vykdomas Sabros ir Šatilos pabėgėlių stovyklos skerdynes, kurios per kelias dienas pareikalauja daugiau kaip 800 civilių gyvybių ir „taikos balandžio“ gynybos ministro A. Šarono posto.

Pavyzdžius galima tęsti iki begalybės. O gal geriau pasinaudoti Drukteinio I patarimu ir numoti ranka į tai, kad „mūsų vertybes ginantis bastionas“ yra tarp rezoliucijų pažeidėjų čempionų, su kuriais palyginti net baisiausiu Vakarų pasaulio nusikaltėliu tituluotas Sadamo Irakas šiuo atžvilgiu atrodo blankiai?

„Už Lietuvos konstituciją kovojantis Izraelis“

Drukteinio I teiginys, kad Izraelis „kovoja už žodžio laisvę“, ko gero, didžiausią pastiprinimą per pastarąsias keletą savaičių įgavo „The Times of Israel“ straipsnio „Kai genocidas yra leistinas“ pavidalu. Aukų skaičiui Gazoje pasiekus 1,5 tūkst., o sužeistųjų – 9 tūkst., straipsnio autorius J. Gordonas leido sau viešai „racionaliai“ pamąstyti: „Jeigu B. Natanjahu visada aiškiai pabrėžė, jog Izraelio tikslas yra užtikrinti savo šalies žmonių saugumą, ir jeigu vienintelis būdas tai padaryti yra genocidas, tai argi jis nėra leistinas?“

Šiandieninio Izraelio su ministru pirmininku B. Natanjahu priešakyje požiūrį į galimą taiką su palestiniečiais bene labiausiai padeda suprasti 1994 m. Jeruzalėje vykę tūkstantiniai Izraelio dešiniųjų protestai, reikalavę tiek tuomečio Izraelio ministro pirmininko J. Rabio, tiek Palestinos išsivadavimo organizacijos lyderio Arafato mirties po to, kai jie 1993 m. pasirašė Oslo taikos susitarimą. Šiuo susitarimu Izraelis pripažino palestiniečių tautą ir jos vadovybę, o palestiniečiai – Izraelio egzistavimą.

Protestuose aktyviai dalyvavęs tuometinės opozicijos partijos „Likud“ lyderis B. Natanjahu J. Rabį apkaltino „aklumu ir Izraelio valstybės destrukcija“. Nei B. Natanjahu veiksmai vėliau tapus ministru pirmininku, nei jo šiandieniniai pasisakymai neliudija, kad Izraelio vadovas būtų pradėjęs auginti taikos balandžius. B. Natanjahu Gazos žudynes mato kitame kontekste nei masiškai pastarosiomis savaitėmis pasaulio miestų gatves užplūdę Izraelio agresiją smerkiantys sąmoningi piliečiai.

Vienareikšmiškai Gazos civilių aukas nurašydamas į „Hamas“ sąskaitą, B. Natanjahu iš tikrųjų nėra labai originalus, jis tik savaip atliepia kadaise G. Meir išsakytą „apgailestavimą“: „Mes niekada neatleisime arabams, kad jie verčia mus žudyti jų vaikus“.

Kol šiandien Izraelio dešinieji jau visai nedviprasmiškai Izraelio kairiesiems, nepritariantiems Gazos žudynėms, siūlo pasimatuoti dujų kameras, Drukteinis I samprotauja, kad Izraelis „kovoja už teisę tuoktis iš meilės, teisę išvažiuoti ir sugrįžti, teisę rengtis taip kaip patinka“. Taip matyti šią situaciją Izraelyje yra unikalus gebėjimas, be kita ko, reikalaujantis užsimerkti ir prieš ne vieną faktą bei tarptautinį dokumentą. Simboliška, kad Ženevos IV konvencija, kuri formaliai įsteigta kriminalizuoti nacių nusikaltimams okupuotoje Europoje, labai abejingai vertinama pačiame Izraelyje. Simboliškas taip pat ir 2000 m. JAV bei Izraelio pasipriešinimas JT ST rezoliucijai siųsti į Izraelį tarptautinius stebėtojus – nes jie akivaizdžiai būtų kliudę Izraelio vykdomai priespaudai ir terorui prieš palestiniečius.

Taigi ar Drukteinis I, išvadindamas lietuvius „izraeliečiais širdyje“, turi galvoje, kad, be kita ko, dešimtmečius blokuojama milijonų palestiniečių pabėgėlių teisė grįžti į savo namus ir gauti kompensacijas dėl prarasto turto (kaip per holokaustą nukentėjusių žydų atveju) viso labo prilygsta ginčams dėl lenkiškų gatvių lentelių Šalčininkų rajone? Panašu, kad perfrazavus „Guardian“ reporterio N. Deiviso žodžius, galima sakyti, jog Drukteinis I okupacinę Izraelio politiką pakylėja į didžiulio moralinio pranašumo aukštumas – taip aukštai, kad mums greit prireiks deguonies kaukės.

Tad galiausiai belieka paklausti, ar laiminantieji agresorių yra tokie tikri, kad jų gyvybės pasaulinėje gyvybių rinkoje įkainotos gerokai daugiau nei tų, kurių gyvybės šiandien gęsta? Ar nuoširdus cinizmas, kuriuo apsiginklavę jie šiandien kalba apie Gazos žudynes, padės jiems ryt netapt palestiniečiais?