Nusigręžimas nuo NATO?

"Lietuvoje narystė NATO, regis, nebėra svarbiausias užsienio ir saugumo politikos tikslas. Po parlamento rinkimų spalio 8 d. pergalę šventusių partijų politikai, nors ir deklaravo politikos tęstinumą, tačiau tuo pat metu dėl ekonominių priežasčių suabejojo, ar brangūs NATO ginklavimosi planai turi prasmės. Aljansas pareikalautų skirti gynybai 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto per metus, kuriuos kiekvienas narys turi skirti gynybos biudžetui, tačiau Lietuva šiuo metu tokių lėšų negalėtų sukrapštyti. Tad Lietuvai lenktynėse į NATO gresia atsilikimas nuo Estijos ir Latvijos.

Atgavus nepriklausomybę 1991 m. nuo Sovietų Sąjungos trys mažosios valstybės dėl neprognozuojamo kaimyno reikalavo greito įstojimo į NATO. Nors Maskva šį siekį kategoriškai atmeta, Rusijos santykiai su Lietuva akivaizdžiai pagerėjo. Tam pasitarnavo greitas pilietybės suteikimas rusų mažumai.

Tuo metu, kai Estijos ir Latvijos valstybės vadovai ir toliau laukia oficialaus susitikimo su Vladimiru Putinu, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus jau vėlyvą rudenį nori priimti kvietimą apsilankyti Kremliuje. Kaip tik Vilnius yra suinteresuotas gerais santykiais su Maskva, kad neduotų preteksto ginkluotis rusų karinei įgulai Kaliningrado anklave (buvusiame Kionigsberge).

Tuo pat metu daugėja vilčių, kad Kaliningradas vis labiau atsivers ekonomiškai: jame dabar 75 proc. visų užsienio investicijų - iš Lietuvos".

Prioritetai

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus Raimundo Lopatos manymu, straipsnio autorius "blankiai įsivaizduoja" Lietuvos užsienio politiką.

"Kalbant apie Lietuvos užsienio politikos prioritetus, kiek jie formaliai deklaruojami ir kaip praktiškai bandoma juos vystyti, tie, kurie "šviežiai" stengiasi tuos prioritetus įgyvendinti, pirmiausia įsivaizduoja juos kaip instrumentus, keliančius šalies piliečių gerovę", - teigia R.Lopata.

Pasak jo, Lietuvos užsienio politikos dienotvarkėje figūruoja ir NATO, ir ES perspektyvos, nukreiptos į šalies modernizavimą.