L. Kasčiūnas, L. Kojala. Kodėl Rusijos tankų Lietuvoje nebus

Rusija nuolat spekuliuoja 1997 m. pasirašytu NATO – Rusijos Pagrindų aktui, pagal kurį ir Vakarų šalys, ir Rusija įsipareigojo nedislokuoti nepriklausomybę atkūrusiose Rytų Europos šalyse pajėgų arba ginkluotės, kuri galėtų būti laikoma keliančia grėsmę.

Tokia nuostata pirmiausiai skirta pacifizmu ir nusiginklavimu įtikėjusių Vakarų Europos valstybių politikams ir šių šalių visuomenėms. Rusija siekė primesti logiką, kad NATO plėtra į Rytus sumažintų Aljanso patikimumą bei sukeltų saugumo dilemas, o susilaikymas, priešingai, užtikrintų taikaus „sugyvenimo“ receptą. Be abejo, už šių fasadinių teiginių visada slypėjo Kremliaus noras užkirsti kelią transatlantinių institucijų plėtrai į posovietinę geopolitinę erdvę. 

Karinės intervencijos į Ukrainos teritoriją akivaizdoje Baltijos šalių informacinėje erdvėje atsirado naujas mitas – neva NATO neturės politinės valios ir nebus pajėgi ginti Baltijos šalių nuo tiesioginės ar hibridinės Rusijos agresijos. Imtos kelti abejonės, jog Europos saugumo sistemos kertinis akmuo – kolektyvinę gynybą garantuojantis NATO V–asis straipsnis – praktikoje nebūtų patikimai realizuojamas. 

Tiesa, reikia pripažinti, jog tokiems samprotavimams pagrindo galėjo suteikti ir nuo Šaltojo karo pabaigos tebesitęsiančios diskusijos dėl Aljanso ateities. „Mums buvo penkiolika metų kartojama: nesijaudinkite dėl Rusijos ir paverskite savo kariuomenes tinkamomis ekspedicinėms misijoms, nes karas Europoje – neįmanomas“, – taip vakarų europiečiai nuolat įtikinėjo Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Nenuostabu, kad dėl to neskubėta rengiant konkrečius gynybos planus Baltijos šalims, be kurių kolektyvinė gynyba praktiškai neįmanoma: jie tapo realybe tik praėjus penkeriems metams po įstojimo. Nenuostabu ir tai, kad 2013 metų pabaigoje aljansas buvo susikoncentravęs į misijos Afganistane pabaigą ir tyliai ieškojo naujo raison d‘être, kuris turėtų nutildyti skeptikus, teigiančius, kad gynybinis aljansas apskritai tėra bereikalingas Šaltojo karo reliktas.

Tačiau Rusijos agresija Ukrainoje iš pamatų sudrebino tikėjimą, kad NATO narėms po Sovietų Sąjungos žlugimo nebekyla grėsmių iš Rytų ir priminė Aljanso sukūrimo ištakas. Kai 1949 metais įsteigta organizacija tapo ką tik prasidėjusio Šaltojo karo veikėja, jos pirmasis generalinis sekretorius britas Hastingsas Ismay‘us skambiai pareiškė, kad organizacijai Europoje keliami trys tikslai: išstumti rusus, išlaikyti amerikiečius bei numalšinti vokiečius. Nors pastarasis tikslas įgyvendintas su kaupu – Vokietija tapo integralia, demokratiška ir taikia saugumo sistemos dalimi – kiti du teiginiai tebėra aktualūs. 

Rusija pademonstravo, jog XXI a. tarptautinės teisės normos tebėra lengvai sutrypiamos, suverenios Europos valstybės teritorijos dalis gali būti jėga atplėšta bei prijungta prie kitos valstybės, o tankai bei kita karinė technika judėti iš vienos šalies į kitą be didesnių trikdžių. Tokiame kontekste neblėsta ypač Rytų Europos šalių nerimas dėl Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politikos strateginių krypčių perbraižymų: akivaizdu, kad jau kurį laiką prioritetas teikiamas stulbinančius ekonominius augimo rodiklius demonstruojančiai Azijai bei vis dar stabilumo stokojantiems Vidurio Rytams, o ne praėjusio amžiaus tarpusavio karų pamokas išmokusiai senutei Europai. Ir būtų naivu tikėtis, kad situacija iš esmės keisis net ir po įvykių Ukrainoje.

Vis dėlto nors esama padėtis tarsi ir primena NATO ištakas, kuomet jį sudarančios valstybės sudarė vieningą kumštį prieš aiškiai apibrėžtą saugumo grėsmę – Sovietų Sąjungą, dabarties agresijų perspektyvoje bendro aljanso tikslo formavimas dėl išsiskiriančių valstybių interesų netapo paprastesnis. Juk Lenkijos ir Baltijos šalių bei Ispanijos ar Portugalijos grėsmių suvokimas skiriasi iš esmės. 

Pirmoji šalių grupė akcentuoja augantį Rusijos agresyvumą bei kviečia rinktis Kremliaus sulaikymo strategiją, kurios esmė turėtų būti rytinių aljanso valstybių saugumo stiprinimas dislokuojant karius bei karinę techniką, rengiant bendras pratybas bei tobulinant gynybos planus.

Antrajai grupei tuo tarpu kur kas aktualesni neramumai Šiaurės Afrikoje ar Vidurio Rytuose. „Tiesą sakant, situacija Ukrainoje mums nėra labai svarbi, nes tai tiesiog per toli – Rusijos nematome kaip grėsmės“,– „Carnegie“ cituoja ispanų diplomatą. Tokioms valstybėms, o taip pat ir Vokietijai, Rusijos sulaikymas ar izoliavimas neatrodo tinkama išeitis: esą reikia ieškoti bendradarbiavimo galimybių, kurios sumažintų ateities konfliktų galimybę. Tiesa, bandymų „tiesti tiltus“ su Rusija buvo ne vienas, bet visi jie nesėkmingi: dar 2002 metais buvo sukurta NATO–Rusijos Taryba, o JAV Barracko Obamos iniciatyva iniciavo santykių „perkrovimo“ politiką, tačiau praktikoje NATO prieš kelis mėnesius sustabdė visą bendradarbiavimą su Rusija, o dvišaliai Vašingtono santykiai su Maskva laikomi blogiausiais nuo Šaltojo karo pabaigos. 

Nors kai kurie gynybos analitikai teigia, jog nepaisant Aljanso vadovų ir JAV pasiūlytų konkrečių saugumą stiprinančių priemonių – į Lenkiją bei Baltijos šalis buvo atsiųsti papildomi naikintuvai oro policijos misijai, taip pat laikinai dislokuoti nedideli kariuomenės daliniai, surengtos tarptautinės pratybos, Rytų Europa išlieka neproporcingai mažai apsaugota teritorija lyginant su kitais NATO regionais. Ir situacija iš esmės veikiausiai nesikeis, nes nuolatinių pajėgų ar karinių bazių čia steigti neketinama ne tik dėl politinių priežasčių, bet ir dėl visuomenių nusistatymo: tam nepritartų trys ketvirtadaliai vokiečių, o daugiau nei pusė amerikiečių neseniai buvo įsitikinę, kad šios šalies karių Europoje apskritai nebeturėtų būti. Nenuostabu, kad tokiame kontekste pati Rusija nevengia pašiepti Vakarų teigdama, kad NATO ekspansija į Rytus išlieka „dirbtinė“ bei „kontraproduktyvi“.
Vis dėlto, nepaisant vykstančių diskusijų dėl NATO ateities, saugumo dilemų bei išsiskiriančio valstybių požiūrio, visa tai negalioja esminiam įsipareigojimui – kolektyvinei gynybai, kurią įtvirtina Šiaurės Atlanto sutarties V– asis straipsnis. Kitaip tariant, esamos Aljanso narės gali būti ramios, kad net ir esant tokiam dideliam politiniam disonansui bus apginamos. Tą lemia kelios priežastys.

Visų pirma, nors NATO narėmis yra 28 šalys, net 70 proc. karinių išlaidų tenka vienintelei valstybei JAV. Kitaip tariant, ir nominaliai (40 proc. viso pasaulio gynybos išlaidų), ir santykinai (daugiau nei 4 proc. nuo BVP kasmet, lyginant su 1,6 proc. nuo BVP Europos vidurkiu) JAV yra galingiausia pasaulio karinė valstybė. Vidiniuose NATO dokumentuose net pažymima, kad Aljansas yra „pernelyg priklausomas“ nuo amerikiečių sprendžiant net sąlyginai nedidelio masto konfliktus.

Todėl būtent JAV įsipareigojimas ginti Rytų Europos valstybes, dar kartą pakartotas B. Obamai atvykus į Varšuvą („Latvija niekada nebus viena. Lietuva niekada nebus viena. Rumunija niekada nebus viena. Ir tai nėra tik žodžiai“), yra esminis saugumo garantas. Perfrazuojant Winstonui Churchiliui priskiriamus žodžius, Europa saugiausia tada, kai čia yra bent vienas amerikiečių karys, ir pageidautina žuvęs nuo priešo kulkos, nes tai garantuoja JAV įsitraukimą į kovą. Jei amerikiečiai nesiryžtų ginti savo partnerių, tai reikštų ne tik didžiulį šios valstybės globalios galios sumažėjimą, bet ir prarastą patikimumą, kuris šiandien būtinas ne tik europiečiams, bet ir, pavyzdžiui, vis dažniau į ginčus su Kinija dėl tam tikrų teritorijų įsiveliančiai Japonija. Būtent todėl Baltijos šalyse rotacijos pagrindu dislokuoti kad ir nedideli JAV kariuomenės daliniai turi ypatingą strateginę ir simbolinę reikšmę.

Tiesa, šis JAV įsipareigojimas galioja su sąlyga, kad tiek Europa apskritai, tiek garsiausiai apie grėsmes kalbančios Rytų Europos valstybės ir pačios rūpinsis savo saugumu. Per dešimtmetį nuo Rugsėjo 11–osios Europos gynybos išlaidos susitraukė 15 proc., o Lietuva ir Latvija tarp NATO narių gynybai skiria daugiau tik už nykštukinį Liuksemburgą. Šios aplinkybės tampa koziriu teigiantiems, kad amerikiečiai turi mažinti įsitraukimą į Europos saugumo reikalus, jei patys europiečiai neskiria tam jokio dėmesio ir tik reikalauja lopyti paliktas spragas.

Antra, leidus Rusijai šeimininkauti savo formaliai apibrėžtoje teritorijoje pradėtų byrėti visa NATO ir gerokai susilpnėtų Europa. Jei Kremliui nebūtų užkertamas kelias pakartoti panašų į ukrainietišką scenarijų, kuomet intervencija prasideda provokuojant esą vidaus pilietinius nesutarimus rusų tautinių mažumų gyvenamose teritorijose, ilgainiui susidariusios situacijos nesaugumo situacijos sprendimas pareikalautų dar didesnių kaštų bei radikalesnių politinių sprendimų. Žinoma, daugelis viliasi, kad gintis apskritai nereikėtų, nes ekonomiškai trapios Rusijos galia išlieka ribota, o sėkmė Ukrainoje didele dalimi buvo nulemta specifinių Krymo bei rytinių regionų socioekonominių aplinkybių. Bet nei JAV, nei Europos šalys, nepaisant nuomonių skirtumų, neignoruos įsipareigojimo ginti tas valstybes, kurios jau tapo Aljanso narėmis – tai paprasčiausiai yra pigesnė bei mažiau neparanki alternatyva nei iki galo subyrėjusi saugumo sistema.

Be to, nereikėtų pervertinti ir Rusijos galimybių. Analitikų teigimu, nepaisant modernizacijos, dabartinės Rusijos ginkluotųjų pajėgų galimybės įvykdyti pilnavertę karinę operaciją Vakarų kryptimi, tolstant nuo savo teritorijos, yra labai ribotos. Rusija pajėgtų vykdyti operaciją prieš atskiras šalis, bet ne prieš visą Aljansą. Akivaizdu, jog nepaisant bandymų, Kremliaus karinio potencialo atsilikimas nuo NATO ir JAV yra didelis ir jo panaikinti per artimiausią dešimtmetį nepavyks.

Greta to, žinoma, seks niūresni svarstymai, ar NATO plėtra į Rytus apskritai buvo teisinga: bendradarbiavimo su Rusija šalininkai tvirtina, kad tai tik suerzino Kremlių bei destabilizavo regioną, ypač kai buvo prabilta apie Gruzijos ir kelių kitų posovietinių valstybių galimą įstojimą. Todėl NATO gins savo nares ir rudenį vyksiančiame viršūnių susitikime Velse veikiausiai peržiūrės gynybos planus, tačiau bent jau artimiausiu metu užvers duris Lietuvos advokataujamai tolesnei plėtrai į posovietinę erdvę. Aljanso generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas prieš kelias savaites jau patvirtino, kad Gruzijai rugsėjį nebus suteiktas ilgai lauktas Narystės veiksmų planas (MAP) – šis žingsnis atidėtas neribotam laikotarpiui. Todėl Lietuvai teks susitaikyti su konsensusu: galbūt Rusijai ir pavyks pristabdyti NATO plėtros perspektyvas panaudojant karinę jėgą bei tokiu būdu tampant „neformalia veto žaidėja“ aljanso sprendimų priėmimo procese, bet tai kartu nubrėš „raudonąsias linijas“, t.y. neginčijamą įsipareigojimą ginti esamas NATO ribas.