Č.Iškauskas. Kaip naciai sovietams atominę bombą padovanojo...

Labiausiai nerimą kėlė branduolinis ginklavimasis, o SSRS propaganda nuolat kartojo siaubingus Hirosimos ir Nagasakio bombardavimo vaizdus, kurie turėjo įrodyti, koks nežmoniškas ir baisus tas imperializmas, tas galvažudys H. Trumanas ir kokia kilni Raudonosios armijos misija – išvaduoti Europą nuo fašizmo hidros.

O šios kovos užkulisiuose JAV ir SSRS vyko intensyvios atominės bombos kūrimo varžybos. Čia iniciatyva priklausė JAV, į kurias ar bėgdami nuo nacių (daugiausia tai buvo žydai), ar šiaip emigravę atsikraustė daug gabių fizikų iš Europos.

Vienas iš jų –Vengrijos žydų kilmės fizikas iš Austro-Vengrijos Leó Szilárdas, kuriam mintis sukurti atominę bombą kilo 1933 m., kai į valdžią Vokietijoje atėjo A. Hitleris.

Po metų išvykęs į Londoną jis jau užpatentavo grandininės branduolinės reakcijos aprašymą. Ledai atominės fizikos srityje pajudėjo, kai vengras Amerikoje susitiko su garsiuoju Albertu Einsteinu, 1933 m. taip pat emigravusiam į JAV iš Berlyno, dar 1921 m. gavusiam Nobelio premiją už reliatyvumo teoriją, žymiąją energijos lygtį, kurioje energija E lygi m (masei), padaugintai iš šviesos greičio (c) kvadrato.

Ši lygtis rodo, koks didžiulis energijos kiekis gali išsiskirti suskaldžius atomo branduolį. Ji ir buvo pritaikyta kuriant atominę bombą. Nuo 1946 m. A. Einsteinas, kaip, beje, vėliau ir Sovietų Sąjungos bombos kūrėjas A. Sacharovas, priešinosi atominių ginklų kūrimui kaip nehumaniškam fizikos mokslo iškrypimui.

Šių neeilinių žydų imigrantų iniciatyva 1939 m. gimė „Manheteno projekto“ („Manhatten Project“) idėja. 1942 m. rugsėjo mėn. JAV kariškiai perėmė vadovavimą projektui ir subūrė mokslininkų iš JAV, Anglijos ir Kanados grupę, kurios tikslas buvo sukurti atominę bombą. Pagal šį projektą buvo pagamintos trys atominės bombos: „Trinity“ („Šventoji Trejybė“), susprogdinta per pirmąjį atominės bombos bandymą 1945 07 16 netoli Alamogordo (Naujosios Meksikos valstija), urano užtaisas „Mažylis“ („Little Boy“), numestas ant Hirosimos 1945 08 06, ir plutonio užtaisas „Dručkis“ arba „Storulis“ („Fat Man“), numestas ant Nagasakio 1945 08 09.

1939 m. vasarą A. Einsteinas perdavė prezidentui F. Rooseveltui du laiškus, kurių viename buvo perspėjimas, kad Vokietijoje „labai išaugo susidomėjimas urano problemomis“, o kitame vystoma idėja sukurti specialią vyriausybinę organizaciją, kuri savarankiškai spręstų visus klausimus, susijusius su atominės bombos kūrimo programa. Taip „Manheteno projektas“ išsirito iš kokono, nors oficialų statusą gavo tik po trejų metų.

Tuo tarpu Sovietų Sąjunga pirmąjį branduolinį sprogdinimą atliko tik po ketverių metų – 1949-ųjų rugpjūčio 29 d. Visą tą laiką ir dar anksčiau – prieškariu, II pasaulinio karo ir pokario metais – J. Stalinas buvo informuojamas apie JAV ir Vokietijos atliekamus branduolinės fizikos tyrimus ir bandymus.

Kai H. Trumanas 1945 m. liepos viduryje išplaukė į Potsdamo konferenciją, o liepos 16 d. joje gavo slaptą telegramą apie „Trinity“ sėkmingą bandymą ir apie tai 20 val. už „apskrito stalo“ užuolankom užsiminė J.Stalinui, šis neparodė nustebimo, tik palinkėjo branduolinę bombą sėkmingai panaudoti prieš japonus, kurie dar nebuvo kapituliavę.

Kaip rašė istorikai, J. Stalinas, užsiėmęs karo menu ir savo mokslininkų represijomis, paprasčiausiai pramiegojo radikalią revoliuciją pasaulio moksle - termobranduolinio ginklo atsiradimą. NKVD nesusiprato jam paaiškinti, kokį svarbų vaidmenį naujas ginklas vaidins tarptautiniuose santykiuose. Tai galėjo padaryti didelė SSRS mokslininkų grupė, tokie kaip A. Joffe, P. Kapica, I. Kurčiatovas. J.Stalinas atsitokėjo tik po Japonijos miestų bombardavimo.

Skubiai vežėsi vokiečių mokslininkus

Bet sovietų agentai puikiai žinojo apie vokiečių laimėjimus masinio naikinimo ginklų kūrimo srityje. Jau karo metais sklido kalbos apie paslaptingą nacių balistinę raketą „Fau-2“ („V-2“, „Vergeltungswaffe-2“, tai yra „Atpildo ginklas“), kuri turėjo atnešti esminį persilaužimą kare. „Fau-2“ buvo vienos pakopos skystąjį kurą naudojanti raketa, skirta priešo objektams naikinti iki 320 km. spinduliu.

Vertikaliai paleidžiamos raketos maksimalus greitis skrydžio metu siekdavo 1,7 km/s. Raketos kovinėje galvutėje buvo įrengtas 800 kg amotolo (amonito, trotilo) sprogstamasis užtaisas.

„Fau-2“ raketos II pasauliniame kare buvo pradėtos naudoti 1944 m., daugiausiai prieš Didžiosios Britanijos miestus. Iš viso nacistinė Vokietija paleido daugiau nei 3200 „Fau-2“ raketų. Ją kūręs vokiečių mokslininkas Wernheris von Braunas vėliau tapo NASA pilotuojamos kosminės programos „tėvu“. Pernai eidamas 96 m. JAV mirė ir vienas iš „Fau-2“ kūrimo programos vadovų, pirmosios NASA kosminės ekspedicijos į Mėnulį „Apollo-11“ programos dalyvis Walteris Haeussermanas.

Taigi, 1945 m. į SSRS buvo skubiai vežami vokiečių mokslininkai, daugiausiai fizikai (manoma, kad jų atvežta keli šimtai ), kuriems saulėtame Suchumyje pastatyti du slapti mokslo centrai.

Vienam vadovauti paskirtas garsus fizikas Manfredas von Ardene, kuris, vos sulaukęs 15 metų, jau gavo patentą už elektroninio vamzdelio, naudojamo televizijoje, sukūrimą, antram – dar labiau žinomas Nobelio premijos laureatas, sukūręs ir „Fau-3“ Gustavas Ludvigas Hertzas, kurio dėdė Heinrichas Rudolfas Hertzas 1888 m. bandymų būdu gavo elektromagnetines bangas, ir tai lėmė bevielio telegrafo bei radijo atsiradimą.

Buvo kalbama, kad šio mokslininko atsivežimas į SSRS buvo prilyginamas visam iš nugalėtos Vokietijos atsigabentam turtui, įskaitant ir užimtą Rytų Prūsiją. Sovietų Sąjungoje jis užsiėmė vadinamojo „sunkiojo vandens“ tyrimais ir gamyba.

Karo istorikas Borisas Kočnevas savo prisiminimuose rašo apie tėvą Anatolijų Kočnevą, 20 metų dirbusį atominėje pramonėje ir mirusį nuo spindulinės ligos. Iš tėvo pasakojimų istorikas prisimena, kad karo pabaigoje iš Vokietijos į SSRS buvo gabenami ne tik branduolinės fizikos specialistai, bet ir karinė technika – reaktyviniai varikliai, lėktuvai, pirmosios zenitinės raketos, infraraudonieji tankų taikikliai, giroskopiniai stabilizatoriai, radijo trukdžių selekcinės stotys, pelengatoriai, balistinių raketų schemos, povandeninių laivų navigacijos įrengimai, sparnuotosios ir balistinės raketos ir t.t.

Visa tai sukūrė vokiečiai ir žydai, kai tuo tarpu stalininėje Rusijoje, pasak B.Kočnevo, „didžiulę pergalę prieš fašizmą švenčiantys žmonės svajojo apie gabalą dešros, duonos be pjuvenų riekę, vaistus mirštančiam kūdikiui... Šimtai puikių mokslininkų puvo Sibire, kankinosi Lubiankoje, o tuose nacių vadovaujamuose institutuose prie Juodosios jūros būriai jaunų žmonių medvilniniais chalatais nuogomis rankomis žarstė izotopus, radioaktyvias atliekas kibirais pylė į artimiausią upę ir mažai kas išgyveno iki 30-40 metų...“

Bet atmeskime emocijas. M. von Ardene kažkada buvo fiurerio numylėtinis. Jis turėjo asmeninę laboratoriją prie Berlyno, kurią finansavo Reicho pašto ministerija pagal slaptą programą „Uran-projekt“ („Kervaffenprojekt“). Būtent šis mokslininkas parengė urano izotopų išvalymo dujų difuziniu būdu ir urano 235 izotopų dalijimo centrifugoje metodus.

Kartu su šių metodų dokumentacija sovietai iš Berlyno parsivežė 15 tonų išvalyto urano, o fizikui ir jo žmonai leido atsivežti asmeninio fiurerio dailininko tapytą paveikslą, kuriame pavaizduotas mokslininkas su esesininko uniforma, o šalia – pats A. Hitleris, įteikiantis fizikui Riterio Kryžių ir Ąžuolo lapus prie jo...

Pamaskvėje, Spalio lauko rajone, atsirado ištisa internuotųjų vokiečių mokslininkų stovykla, užšifruota mokslo tyrimo instituto „Maskvos tiltų statyba nr. 9“ pavadinimu, žmonių vadintu „devintuku“. Dabar ten I.Kurčiatovo institutas. Būtent čia pagal vokiečių parengtas schemas buvo atliekami branduoliniai tyrimai iš Vokietijos atgabentais atomo skaldymo reaktoriais. Rezultatas – Baltijos jūroje, Riugeno saloje, susprogdinta pirma mažo galingumo atominė bomba, Pomeranijoje – antra. Bandymų metu, pasak B.Kočnevo, žuvo apie 700 sovietų kariškių...

Bet didžiausia kada nors susprogdinta atominė bomba buvo 1961 10 30 išbandytas užtaisas, pavadintas „Ivan“ arba Car-bomba“. Jos gamybą liepos 10 d. inicijavęs N. Chruščiovas reikalavo, kad ji būtų išbandyta spalio pabaigoje, kai posėdžiaus SSKP XXII suvažiavimas.

Paskui atėjo branduolinių galvučių gamybos ir urano valymo metas. Už nacių mokslininkų darbus SSRS M. von Ardene gavo dvi Stalino premijas, jam 1955 m. buvo leista grįžti į Rytų Vokietiją. Jis mirė Drezdene 1989 m.

Gi G.L.Hertzas 1951 m. taip pat gavo Stalino premiją ir Lenino ordiną, tais pačiais metais kaip ir jo kolega grįžo į Leipcigą ir mirė 1975-aisiais.

Štai kaip SSRS įsigijo atominę bombą. Išnaikinęs savo profesūrą ir geriausius mokslininkus, J.Stalinas pasikliovė gyvais trofėjais – buvusiais nacių atominės energijos specialistais, jų protais ir jų pasiekimais. Kitaip sakant, tai juk prieškario bičiulis A. Hilteris savo bičiuliui J. Stalinui padovanojo branduolinę bombą...