aA
Slaptųjų protokolų ir susitarimų (apie vieną baisiausių mūsų istorijoje rašėme ankstesniame straipsnyje) būna visokių. Vieni klastingi, dažnai lemia ištiso regiono tautų likimą, kiti – grynai vietinio ekonominio ar konjunktūrinio pobūdžio, treti – simboliniai, gal net šypseną ar pasigailėjimą keliantys...
Č.Iškauskas. Maišiagalos memorandumas – tarp „slaptųjų protokolų“
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Nežinau, kuriai kategorijai priskirti vadinamąjį Maišiagalos memorandumą, pasirašytą Lietuvos ir Latvijos prezidentų 1995 m. gegužės 20-21 d., suprask – naktį, po šaunios elitinės medžioklės girios namelyje siurbčiojant samanę.

Tąkart Maišiagaloje tikrai stigo blaivios galvos. Tuometiniai Lietuvos ir Latvijos prezidentai Algirdas Brazauskas bei Guntis Ulmanis, premjerai Adolfas Šleževičius ir Maris Gailis nedvejodami, aiškiai paveikti ugninio gėrimo brūkštelėjo parašus po vienu iš slapčiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje dokumentų. Esą visi džiaugėsi, kad dviejų mažųjų Baltijos kaimynių santykiai klostosi kylančia kreive...

Bet taip jau atsitiko, kad po pusantrų metų prablaivėjus susitarimą teko atšaukti. Jį savo dekretu 1996 m. lapkričio 13 d. netiesiogiai panaikino pats A.Brazauskas, pripažinęs, kad tuomet klydo, pakištą dokumentą pasirašęs net gerai į jį neįsigilinęs. Per tą laiką šalies vadovą žiniasklaida gerokai išskalbė, girią prie Maišiagalos ėmė vadinti „Brazauskyne“, o patį prezidentą – „Maišiagalos kunigaikščiu“.

Tarp kitko, Vilniaus rajono Maišiagalos apylinkės nuo seno garsėjo Lietuvos kunigaikščių medžioklės plotais. Kažkada čia žvėris vaikėsi net Didysis kunigaikštis Algirdas. Likimo ironija ar tik sutapimas, kad memorandumo priėmimo metinių proga 1996 m. gegužės 10 d. lietuviškajai Maišiagalos mokyklai, įsikūrusiai Hauvaltų giminės statytų dvaro rūmų pastate, suteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo vardas. Šio Lietuvos valdovo vardu mokykla pavadinta neatsitiktinai, nes ji yra greta kunigaikščio Algirdo piliakalnio.

Po pusantrų metų prablaivėjus susitarimą teko atšaukti. Jį savo dekretu 1996 m. lapkričio 13 d. netiesiogiai panaikino pats A.Brazauskas, pripažinęs, kad tuomet klydo, pakištą dokumentą pasirašęs net gerai į jį neįsigilinęs. Per tą laiką šalies vadovą žiniasklaida gerokai išskalbė, girią prie Maišiagalos ėmė vadinti „Brazauskyne“, o patį prezidentą – „Maišiagalos kunigaikščiu“.
Česlovas Iškauskas

Bet grįžkime prie skandalingo dokumento. Derybos su Latvija dėl valstybinės sausumos sienos buvo trumpos ir nesudėtingos: 1993 06 29 pasirašyta atitinkama sutartis, pagal kurią sieną atstatyti numatyta 1940 06 15 sutarties ir 1930 06 30 deklaracijos dėl galutinės sienos nustatymo pagrindu. 8 sutarties punktas bylojo, kad jūros siena bus nustatoma atskiru susitarimu. Derybose dėl jos tarptautinės teisės prasme buvo remiamasi 1958 m. Ženevos ir 1982 m. atnaujinta Jamaikos Jūrų teisės konvencijomis, kurios numatė jūrų sienų delimitavimo principus. Jau antrajame dalykiškame Mišrios komisijos posėdyje 1993 11 03 Rygoje buvo nagrinėjami valstybinės sienos jūroje projektai. Gi kitame, kuris vyko lapkričio 29 d. Mažeikiuose, latviai lietuvius informavo, kad jų komisijos nariai neturi įgaliojimų spręsti jūros sienos klausimus.

Kilo įtarimų, kad Ryga galėjo imtis separatinių derybų su trečiąja šalimi, ką sutartys draudė.

Pasirodo, Latvijos vyriausybė, kaip gerokai vėliau rašė „Verslo žinios“, pagal licencinę sutartį JAV ir Švedijos kompanijoms „Amoco“ ir OPAB suteikė teisę žvalgyti naftos išteklius ginčytinoje ir nedelimituotoje Lietuvos ir Latvijos ekonominėje zonoje. Tuometiniais duomenimis 2675 kv. km jūros teritorijoje galėjo būti nuo 8 iki 50 mln. tonų naftos atsargų. Kilus triukšmui „Amoco“, 1998 m. susijungusi su „British Petroleum“, atsisakė gręžimo ir gavybos licencijos, o 1999 m. spalį Seime (bet ne Saeimoje) ratifikuota dvišalė Lietuvos ir Latvijos sutartis dėl teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos (IEZ) ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje galutinai „įšaldė“ šį konfliktą. Bet tai reiškia, kad ginčas dėl to, kurios šalies teritoriniuose vandenyse turi būti plotai su maždaug vieno kilometro gylyje esančiu naftos sluoksniu, nėra pasibaigę...

Tiesa, reikalai nestovi vietoje. 2002 m. balandį Latvija paskelbė išduosianti Norvegijos naftos ir dujų geologijos kompanijai „TGS Nopec“ naują licenciją Latvijos kontinentinio šelfo seisminiams duomenims parengti ir naftai žvalgyti 65-uose jūros sektoriuose, bet neišspręstas ginčas su Lietuva pristabdė ir šiuos planus. 2009 m. Latvijos spauda pranešė, kad licenciją Latvijos vandenyse išgauti naftą įsigijo bendra Lenkijos „PKN Orlen“ ir Kuveito „Kuwait Energy Co“ kompanija „Balin Energy“. Ją buvo planuojama perdirbti „PKN Orlen“ gamyklose Lietuvoje ir Lenkijoje. Tačiau iki šiol naftos siurbimas Latvijos teritoriniuose vandenyse nepradėtas vykdyti. Preliminariais skaičiavimais, Baltijos jūros Lietuvos ir Latvijos pasienyje yra apie 100 mln. tonų naftos, kurios rinkos vertė per 73 milijardus JAV dolerių.

Taigi, 1995-aisiais broliai latviai ekonominės jūros zonos liniją brėžė žemiau vadinamos naftos telkinio E-24, netaikydami derybose naudojamos ir protokolu suderintos WGS-84 koordinačių sistemos. Pernai kovą žurnale „Kelias“ diplomatas Zenonas Kumetaitis, vienas pagrindinių Lietuvos valstybės sienos atkūrimo architektų ir leidinio „Lietuvos sienos: tūkstantmečio istorija“ vienas iš autorių, rašė: „Latviai jūros sieną traktavo kaip sausumos linijos tęsinį, nes prieškarinėje sutartyje buvo pasakyta, kad siena link jūros eina pirmųjų dviejų ženklų, esančių prie kranto, tęsiniu, iki jūros kranto ir toliau. O ką reiškia „toliau“ – nepasakyta. Tai latviai, vesdami šitą liniją toliau, vedė į Lenkijos ekonominę zoną ir įrodinėjo, kad Lenkija yra priešais Latvijos krantą esanti valstybė...“

Derybos tarsi sustojo. Ir čia savo galingo ir viską pasiekiančio lyderio „karma“ pasinaudojo A.Brazauskas, netikėtai lengvai brūkštelėjęs parašą po įslaptintu nuo visuomenės akių Maišiagalos memorandumu. Tai, kad jo parašas reiškė Lietuvos pralaimėjimą, atsikvošėta tik kur kas vėliau, kai Lietuvos žiniasklaida nuplėšė paslapties skraistę.

Žurnalistas Vykintas Pugačiauskas, nagrinėjęs žiniasklaidos vaidmenį Lietuvos ir Latvijos santykiuose, pastebėjo, kad Latvijoje derybų eiga nebuvo taip slepiama nuo visuomenės kaip Lietuvoje. Matyt, buvo ką slėpti...

Iš tiesų, tie 1995-ieji Lietuvos vadovui buvo kažkokie nevykę. Štai 1995 m. kovą per vizitą Izraelyje Kneseto narių akivaizdoje jis visos tautos vardu atsiprašė už “tuos lietuvius, kurie negailestingai žudė žydus, juos šaudė, trėmė ir plėšė”. Jo pareiškimas Knesete buvo sutiktas ovacijomis, tačiau paliko daug nepatenkintų Lietuvoje.

Vėliau – kiti „liapsusai“: jo kaip premjero pasisakymas Seime, kai buvo svarstoma rezoliucija dėl paramos Ukrainai, kad „neverta kištis į kitos valstybės reikalus“, jo pagyros Darbo partijai, spaudimas prezidentui, kad šis nedelsdamas patvirtintų 13-ąją Vyriausybę ir t.t.

Bet vis dėl to girios namelyje pasirašyti „slaptieji protokolai“ buvo 22 metų – nuo 1988-ųjų birželio iki pernykščio birželio, kai prezidento netekome, - svaiginančios karjeros vilkduobės. Žinoma, niekas nesiruošia skaičiuoti klaidų arba jomis atsverti tuos gerus darbus, kuriuos velionis darė Lietuvai. Juo labiau, kad jis dažnai jas pripažindavo ir, sako, gailėdavosi.

Bet iš istorijos konteksto nieko neišplėši. „Maišiagalos kunigaikštis“ , tiesią sakant, šiuo dokumentu jis aitria spalva įsipaišė į daugybę tikrų ir netikrų Lietuvos valdovų – pradedant Didžiuoju kunigaikščiu Algirdu ir baigiant Rusijos kunigaikštiene tituluojama K.Prunskiene arba dabar sostinės Senamiesčio gatvelėse šūkčiojančiu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vilgaudu (Stasiu Urniežiumi)...

Spalvinga draugija.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Pirkėjai sako matantys, kas vyksta – kai kurios maisto prekės brangiausios per dešimtmetį (1)

Kai kurių maisto produktų kainos jau yra pakilusios į aukščiausią lygį per dešimtmetį –...

Anksčiau nemėgusi sušių, Tauragėje atidarė savo kavinę: nebespėja maitinti vietinių, o iššūkį kelia darbuotojų paieškos

Verslininkė Justina Visockienė Tauragėje yra įkūrusi sušinę, kuri, iš pirmo žvilgsnio...

Ekspertė: dėl „Sputnik V“ vakcinos Baltarusijoje – įdomi tendencija (157)

Baltarusijoje nuo COVID-19 paskiepytų žmonių yra gerokai mažiau nei vakcinų , kuriomis,...

Virusas, kuriuo bent kartą gyvenime užsikrečia dauguma moterų: vienos nepastebi, kitoms gali sukelti ir vėžį (30)

Kada kreiptis į gydytojus ginekologus ir į kokius ginekologinius simptomus reikia reaguoti kuo...

Detektyvo verta lietuvius pasaulyje išgarsinusi kovido istorija – kaip Anykščiuose radome kamerūnietišką atmainą (113)

Centrinėje Afrikoje paplitusią koronaviruso atmainą pirmiau nei Europos ar Afrikos mokslininkai...

SAM atstovas: išpilamų vakcinų nuo koronaviruso kiekiai Lietuvoje išaugo tris, keturis kartus (271)

Per savaitę išpilamų vakcinų nuo koronaviruso kiekiai pastaruoju metu išaugo tris ar keturis...

Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje – neeilinis eksponatas: keturiasdešimt metų pragulėjo užkastas po bijūno krūmu (1)

Besiruošdamas trėmimų pradžios 80-ųjų metinių minėjimui, Lietuvos nacionalinis muziejus ( LNM...

Princas Charlesas – itin priekabus jam gaminamo maisto atžvilgiu: turi griežtą kasdienę taisyklę (8)

Karališkosios šeimos asmeninio gyvenimo paslaptys – Britanijos gyventojams įdomios iki...

Edita Rouge | D+

Energijos protrūkis gali perspėti apie rimtą psichikos ligą: žmonės net neįtaria, kas su jais iš tiesų vyksta (1)

Jau rašiau apie Mantą, kuriam nustatytas bipolinis sutrikimas . Dažnai žmonės neįvertina šios...

Dirbančiųjų dabar daugiau nei 2019 metais: tai gali būti tik ramybės iliuzija (10)

Vyriausybės vis dar tęsiamas karantinas iš tikrųjų virto tik savo paties šešėliu. Tokios...