Č.Iškauskas. Kas, kada ir kaip atlygins okupacijų padarytą žalą?

„Pati Rusija buvo totalitarinio režimo auka ir patyrė ne mažiau žalos nei kitos Sovietų Sąjungos respublikos, - teigė komisijos vadovas. – Rusija negali būti laikoma atsakinga už politinį persekiojimą, kurį vykdė Sovietų Sąjungos vadovybė, išskyrus įsipareigojimą visiškai atskleisti informaciją apie šiuos nusikaltimus“. Nors Lietuva savo reikalavimuose niekur nemini kompensacijos sumos – apie 20 mlrd. JAV dolerių, naujienų agentūrų pranešime apie šį komisijos sprendimą priduriama, kad Latvija, nors ir neoficialiai, reikalauja atlyginti 200 mlrd. dolerių žalą, o Estija kur kas mažiau – vos 4 mlrd. dol., bet dar po 250 tūkst. dol. kiekvienam, kas nukentėjo nuo Sovietų valdžios.

Ši dar B.Jelcino 1993 m. rugsėjį sukurta komisija, kuriai vadovavo žinomas žmogaus teisių gynėjas ir disidentas Sergėjus Kovaliovas, gyvavo vos pora metų. 1996 m. ji išsiskirstė, nes dauguma jos narių nesutiko su Rusijos prezidento V.Putino veiksmais Čečėnijoje. Apie pusę metų jos posėdžiai nevyko. 1996 10 18 prezidento įsaku ši komisija iš esmės pertvarkoma, jai ima vadovauti kita žinoma žmogaus teisių aktyvistė, Rusijos piliečių visuomenės ir žmogaus teisių tarybos vadovė Ela Panfilova, o 2002 11 26 Maskvos socialiniame universitete įkuriama komisijos priėmimo tarnyba. Nuo 2007 m. naujai struktūrai, kuri dabar vadinama Komisija dėl politinio persekiojimo aukų reabilitavimo, vadovauja buvęs prezidento atstovas Konstituciniame teisme 69-rių metų Michailas Mitiukovas, pastarajame poste pakeitęs Sergiejų Šachrajų.

Naujame komisijos pranešime vengiama sąvokos „okupacija“, kurios pripažinimas reikštų Maskvos sutikimą pradėti derybas ir dėl okupacijos žalos atlyginimo. Mes jau ne kartą rašėme, kad šis ginčas įklimpo būtent dėl teisinės šios sąvokos interpretacijos, nors reikia pripažinti, Rusijos vadovai pastaraisiais metais žengė mažus žingsnelius, tiek sutikdami su J. Stalino padarytais nusikaltimais, tiek su baltietišku istorijos vertinimu, tiek su Rusijos teisių ir įsipareigojimų iš SSRS perėmimo faktu.

Teisiškai aiškindamas visas šias peripetijas, daug yra rašęs tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas. Jis yra pastebėjęs, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo – Ribbentropo pasirašyto pakto ir jo slaptųjų protokolų pasekmės Baltijos valstybėms tarptautinės teisės požiūriu jau vertinamos pakankamai vienodai. Verta prisiminti, kad 1989 m. gruodžio 24 d. Sovietų Sąjunga pati pasmerkė slaptuosius Molotovo – Ribbentropo pakto protokolus ir pripažino juos niekiniais, t. y. negaliojančiais nuo pat pasirašymo momento. Tame pačiame SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarime „Dėl 1939 m. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutarties politinio bei teisinio įvertinimo“ taip pat buvo pripažintas Baltijos valstybių suvereniteto ir nepriklausomybės pažeidimas, įvykdytas pažeidus sovietų tarptautinių įsipareigojimus Baltijos šalims pagal 1920 m. taikos sutartis ir 1926-1933 m. nepuolimo sutartis su Baltijos valstybėmis.

O juk nepuolimo sutarties pažeidimo pripažinimas, tvirtina D.Žalimas, tuo pačiu reiškia agresijos, kurią draudžia tokia sutartis, fakto pripažinimą; agresijos, kaip ginkluotos jėgos panaudojimo, pasekmė, jeigu pavyksta užimti puolamą teritoriją, yra karinė okupacija. Tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl įstatymų kūrėjai (turimas galvoje 2000 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“) beveik neskyrė dėmesio tarptautinės teisės pažeidimo objektyviajam elementui. Įstatymo preambulėje tebuvo nuoroda į 1991 m. Lietuvos ir Rusijos sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, pabrėžiant, kad šios sutarties preambulėje Rusija pati pripažino Lietuvos aneksijos neteisėtumą (pripažinimą pagrindžia Rusijos įsitikinimas, kad 1940 m. aneksijos pasekmės pažeidė Lietuvos suverenitetą). Be to, pagal sutarties I straipsnį, Rusija pripažino Lietuvos Respubliką tarptautinės teisės subjektu ir suverenia valstybe pagal jos valstybinį statusą, apibrėžtą 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės akte. Vadinasi, Rusija pripažino ir šiuose aktuose konstatuotą Lietuvos teritorijos neteisėtos okupacijos bei aneksijos faktą, ir juose įtvirtintą nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą, ir jais įgyvendintą Lietuvos Tautos suteiktą mandatą Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, aiškina teisininkas.

Bet teisininkų kalba yra viena, o realijos – kitokios. Antai, mėginama ginčyti netgi tai, kad Rusijos prezidentas 1991 12 24 informavo JT Generalinį Sekretorių, jog „Rusijos Federacija pagal JT įstatus visiškai išsaugoja atsakomybę už visas SSRS teisės ir įsipareigojimus, įskaitant ir finansinius“. Rašte tvirtinama, kad dėl vietos Jungtinėse Tautose perėmimo iš SSRS Rusijai nebūtina kokių nors JT Asamblėjos ar Saugumo Tarybos sprendimų. Kitaip sakant, Rusija automatiškai perima visas Sovietų Sąjungos teises ir įsipareigojimus, taip pat ir SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nuostatas dėl Molotovo-Ribbentropo sutarties įvertinimo. Vadinasi, neigti, jog Rusija nėra SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja, tėra paprasčiausias atsikalbinėjimas, siekiant išvengti racionalaus problemos sprendimo.

Racionalus sprendimas – tai nereiškia iškart tarti Maskvai: už patirtą žalą kiekvienam Lietuvos piliečiui tučtuojau padalinkite po kokius 23 tūkst. litų. Moralinės nuoskaudos dėl to nesumažės. Pirmiausia Kremliui turi užtekti drąsos pripažinti patį okupacijos faktą, ko tiesiogiai nėra padaręs joks Rusijos lyderis. Tam pritaria ir Maskvos „Carnegie“ centro direktorius Dmitrijus Treninas. „Kalbant apie istorinį susitaikymą su Baltijos šalimis, Rusija, žinoma, turi žengti pirmą žingsnį, kaip darė su Lenkija, - teigė jis nevyriausybinės organizacijos „Atlantic Council“ leidinyje. – Maskva vis tiek turės pagerbti baltų, kuriuos žudė, kalino ir deportavo Stalino NKVD, atminimą, turės pripažinti ir pasmerkti Sovietų Sąjungos (ne vien J.Stalino – Č.I.) vykdytą neteisėtą ir nesavanorišką Baltijos šalių aneksiją, atverti archyvus, kurie susiję su šiuo periodu, ir leisti objektyvius praeities tyrimus“. D.Treninas tvirtina, kad vis dėl to Baltijos šalys savo ruožtu turėtų nereikalauti pinigų iš Rusijos dėl SSRS įvykdytos okupacijos ir sąžiningai įvertinti savo praeitį: teiginiai, kad vokiečių okupacija buvo priimtinesnė už sovietų, žeidžia nacizmo aukų atminimą jų palikuonių akyse.

Bet teisybės dėlei reikia priminti, kad Vokietija pavyzdingai atliko savo darbus. Gal tik Lietuvai ne pačiu priimtiniausiu būdu, tiesiogiai, 1999 m. susitardama su Rusija, kad Lietuvos žmonėms, nukentėjusiems nuo nacių okupacijos, pinigai būtų grąžinami per Rusiją. Yra daug žmonių, kurių artimieji žuvo nacių koncentracijos stovyklose, o kompensacijos išmokėtos daugiausiai tiems, kurie dirbo priverstinėse darbo stovyklose.
2000 m. Vokietijos Bundestago priimtas įstatymas dėl kompensacijų fondo „Atminimas, atsakomybė ir ateitis“ sukūrimo numatė kompensacijas Baltijos valstybių piliečiams, Antrojo pasaulinio karo metais kalėjusiems koncentracijos stovyklose ar išvežtiems priverstinių darbų. Nors kompensacijos buvo mokamos per trečiose šalyse veikiančias vadinamąsias partnerių organizacijas (Lietuvos piliečiams - per Rusijoje sukurtą fondą „Savitarpio supratimas ir susitaikymas“), dalis iš maždaug 20 tūkst. į jas pretendavusių Lietuvos piliečių pinigus yra gavę. Lietuvoje šias išmokas gavo beveik 12 tūkst. žmonių. Vokietija tam skyrė apie 17 mln. eurų (58,6 mln. litų). Išeitų, kad moralinę ir materialinę satisfakciją galima derinti...

Taigi, Rusija tardama A netaria B. Galų gale, kaip sakoma, ne piniguose laimė. Pirmiausiai norime moralinės satisfakcijos – nekompromisinio sovietinės okupacijos ir padarytos nepataisomos, jokiais pinigais neatlyginamos žalos pripažinimo.
Juk mažai tautai ypatingą reikšmę turi istorinės vertybinės nuostatos. Jos tarsi žemės syvai maitina mūsų egzistavimo šaknis. Būtent procesas, o paskui ir jo baigtis, svarbu Lietuvai, kaip vienai iš regioninio stabilumo žaidėjų.