V. Keršanskas. Kremliaus atplėšti regionai: žadėjo gerovę, o gavo...

Tačiau pažvelgus į Rusijos okupuotų teritorijų patirtį galima pastebėti vieną tendenciją: didelę euforiją netrukus lydi skaudus realybės pojūtis ir nusivylimas. 

Pagrindinis separatistinių regionų, siekiančių papulti į Kremliaus glėbį, gyventojų siekis – rusiškos propagandos sukurta viltis, jog Rusijos sudėtyje prasidės klestėjimo ir ekonominės gerovės laikotarpis. Tą pačią viltį išreiškė ir Pietų Osetijos bei Abchazijos, ir Padnestrės regionų gyventojai. Tačiau šiandieninė šių nuo Gruzijos ir Moldovos atplėštų regionų kasdienis palydovas – nepriteklius, skurdas ir sudužusios svajonės.

Kokia anksčiau atplėštų regionų realybė?

Pietų Osetija bei Abchazija – separatistiniai Gruzijos regionai, pasiskelbę nepriklausomomis, tačiau tarptautinės bendruomenės nepripažįstamomis, valstybėmis. Pietų Osetijos gyventojai 2008-aisias Rusijos kariuomenės įvedimą pasitiko taip pat džiaugsmingai, kaip ir Krymo gyventojai. Tačiau greitai džiaugsmo nuotaikos išblėso: „Pirmąją žiemą vis dar galvojome, kad „karas ką tik baigėsi“. Antrąją žiemą apėmė didžiulė neviltis. Kai atėjo trečioji žiema, viskas pasidarė aišku“, – teigė nusivylusi organizacijos „Pietų Osetijos kapitalas“, veikiančiai sostinėje Cchinvalyje, atstovė.

Karinių konfliktų padariniai Pietų Osetijai kainavo ypač daug, o realaus atsigavimo ženklų nematyti iki šiol: net vertinant viso Pietų Kaukazo kontekste Pietų Osetija išlieka ypač vargingas regionas, neturintis realios pramonės bei nesulaukiantis išorės investicijų. Rusijos karius su džiaugsmu pasitiko ir separatistinio regiono valdžia, kuri tikėjosi sukurti turizmu paremtą ekonomikos modelį pasiremdama Monako ar Andoros patirtimi. Tačiau šiandien Pietų Osetijos ekonomikos „variklis“ – narkotikų, suklastotų pinigų bei nelegalaus alkoholio prekyba per Pietų Osetiją ir Rusiją jungiantį tunelį. Apie milžinišką regiono korupciją byloją „New York Times“ cituojami skaičiai: nors po 2008 m. karo Rusija Pietų Osetijai skyrė 55 mln. JAV dolerių atsikūrimui, Rusijos federalinio audito duomenimis, 33 mln. buvo iššvaistyti arba pavogti vietos valdžios ir biurokratijos. 

Kita nuo Gruzijos atplėšta teritorija – Abchazija, turinti priėjimą prie Juodosios jūros, bando savo ekonomiką gaivinti turistų iš Rusijos srautais. Tačiau net ir tai nepadeda pradėti nors kiek savarankiško funkcionavimo – ji išlieka visiškai priklausoma nuo Rusijos. Abchazijos sienas kontroliuoja Rusijos kariuomenė, o įvairių šaltinių skaičiavimu, nuo ketvirtadalio iki pusės separatistinio regiono biudžeto sudaro tiesioginės Rusijos dotacijos. 

64 proc. Abchazijos eksporto – daugiausia žemės ūkio produkcijos – tenka Rusijos rinkai, todėl prieš Sočio žiemos olimpines žaidynes regiono gyventojai tikėjosi pasipelnyti – olimpinis stadionas buvo vos už kelių kilometrų nuo Rusijos ir Abchazijos sienos. Vis dėlto Rusija, saugodama savo rinką, žaidynių metu visiškai uždarė sieną abchazams, kuriems šis šaltas dušas paliudijo, jog Kremliui pirmiausia rūpi savas įvaizdis, o ne žmonių gerovė. Kaip teigia „The Moscow Times“, vienu labiausiai klestinčiu Sovietų imperijoje regionu laikyta Abchazija šiandien yra panašesnė į Černobylį po sprogimo.

Tarptautinėje erdvėje nepripažįstama Padnestrės Moldavijos Respublika nepriklausomybę nuo Moldovos paskelbė sugriuvus SSRS. Neefektyvi ir neveiksni Padnestrės ekonomika yra dvejopai remiama Maskvos: tiekiant dujas į skolą bei finansuojant įvairiais humanitarinės pagalbos fondais. Skaičiuojama, kad taip per metus Padnestrei skiriama maždaug 300 mln. dolerių. Dar daugiau, Padnestrė Rusijos dujų koncernui „Gazprom“ yra įsiskolinusi maždaug 3,7 mlrd. dolerių už neapmokėtas dujas. Nors Maskvos dotacijos vietos gyventojams užtikrina šiek tiek geresnes elementaraus gyvenimo sąlygas nei pačioje Moldovoje, Europos juodąja korupcijos skyle vadinamas regionas gali funkcionuoti tik visiškai priklausydamas nuo išorinės paramos. Todėl akivaizdu, kad Krymo gyventojų euforiją po aneksijos aptemdę buitiški nemalonumai – tik ledkalnio viršūnė.

Krymo laukia identiškas scenarijus

Penki Krymo aneksijos mėnesiai rodo, kad šio regiono laukia panaši ateitis. Juoduoju perlu vadintas pusiasalis klestėti galėjo vien iš turizmo sektoriaus, tačiau šis sezonas Krymo gyventojams buvo absoliučiai tragiškas: įprastai pusiasalyje apsilanko apie 6 mln. turistų, du trečdaliai jų – iš Ukrainos. Šiais metais buvo tikėtasi bent 3 mln. turistų, tačiau statistika rodo, kad nepaisant V. Putino įsakymo sumažinti kelionės į Krymą kainas bei priverstinai jame atostogauti įvairių valstybės institucijų darbuotojus, nebus pasiektas net ir toks skaičius.

Kaip teigia Kryme liepą lankęsis „The New York Times“ žurnalistas, kalbinti Krymo gyventojai jaučiasi ne naujoje į klestėjimą vedančioje, o amžinos nežinomybės valstybėje: „Prie pasų poskyrių išsirikiavusios šimtų žmonių eilės, kreditinės kortelės neveikia, nes Ukrainos bankai pasitraukė iš pusiasalio. Niekas nežino, kokiais įstatymais vadovautis teisme, bendrai kalbant – nė vienoje srityje nėra jokio aiškumo“, teigia jis. Mobiliojo ryšio kortelės tapo prabangos preke, nes pasitraukus ukrainiečių telekomunikacijos tinklams skambutis didžiojoje Ukrainos dalyje likusiems giminaičiams ar draugams dėl tarptinklinių mokesčių tapo nebeįperkamas.

Pasitraukus Ukrainos bankams į pusiasalį turėjo ateiti bankai iš Rusijos, tačiau tik keletas jų nesibaimino Vakarų sankcijų Kryme veikiančioms įmonėms. Todėl norintys gauti grynųjų pinigų turi atstovėti milžiniškas eiles veikiančiuose pavieniuose skyriuose. Žmonės, savo sąskaitose laikę indėlius, bando juos atgauti per Maskvos įkurtą fondą, tačiau „Deutsche Welle“ kalbinti gyventojai tai vadina loterija, nes kokiu būdu atrenkamos ar atmetamos paraiškos – neaišku.

Krymas susiduria ir su infrastruktūros problemomis: Rusijos aneksuotas pusiasalis nuo jos yra atskirtas vandens ruožu, todėl vienintelis būdas į Krymą patekti ne per Ukrainos teritoriją – lėktuvas arba keltas. Tačiau sezono įkarštyje prie pastarojo nusidriekė milžiniškos eilės, kuriose žmonės laukė net 40 valandų. Nors Kremlius užsibrėžė tikslą tiltu sujungti kontinentinę dalį su pusiasaliu, 19 km ilgio tiltas Maskvai atsieitų 10 mlrd. JAV dolerių, o jo statyba užtruktų mažiausiai ketverius metus. 80 proc. gėlo vandens, 90 proc. elektros energijos ir maisto išteklių yra tiekiama iš Ukrainos teritorijos, todėl Krymas pats save išlaikyti gali tik dujų sektoriuje.

Nepaisant Rusijos plėtojamos „tėvynainių“ koncepcijos, aiškinamos taktika posovietinėje erdvėje ginti rusakalbių piliečių teises bet kokiomis priemonėmis, atplėštų teritorijų patirtis parodo, jog Kremliaus rūpestis žmonėmis – tik dūmų uždanga, už kurios slypi revanšistiniai Maskvos tikslai atkurti Rusijos dominavimą ir posovietinių valstybių kontrolę nepaisant jokių tarptautinių normų. Tad atplėštų teritorijų gyventojai tampa tik šio didžiojo Kremliaus žaidimo įkaitais ir mažomis detalėmis.

Krymo gyventojai, nesukūrę jokio svaresnio pasipriešinimo „žaliųjų žmogeliukų“ okupacijai, kuri vėliau virto pusiasalio aneksija, užprogramavo šios teritorijos likimą nuolatinio nestabilumo būsenai. Ilgainiui, Ukrainai išsprendus karinį konfliktą bei įveikus ekonomines ir socialines šalies problemas, pradėjus įgyvendinti Asociacijos susitarimą su ES ir justi jo teikiamą naudą, visiškai įgyvendinus bevizio režimo nuostatas, svarstyklių rodyklė gali vėl persisukti į kitą pusę: Krymo gyventojai, pamatę, kad Ukraina naudojasi europietiškomis gėrybėmis, gali iš naujo permąstyti savo pasirinkimą.