Organizmo atsakas į stresą neuromokslo akimis

Mes visi nuolat susiduriame su socialinės ir gamtinės aplinkos poveikiu, o mūsų kūnui tenka prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. Esame veikiami tiek išorinių, tiek vidinių stresorių, pavyzdžiui, reaguojame į savo mintis, nuostatas arba skausmą, patiriame su išorine aplinka susijusį stresą. Pasak neuromokslininko, „Eglės sanatorijos“ medicinos vadovo ir šių metų konferencijos „LOGIN“ pranešėjo dr. Kęstučio Skaumino, milijonus metų buvome veikiami gamtinėje aplinkoje esančių stresorių, o dabar mus veikia socialiniai arba profesiniai stresoriai. Evoliucijos eigoje mūsų nervų sistema išsiugdė „išlikimo strategijas“. Viena jų – atsako į stresą neurobiologiniai mechanizmai:

„Streso atsake dalyvauja neurosiuntikliai, smegenų difuzinė moduliacinė sistema, autonominės nervų sistemos streso atsako kontrolės mechanizmai, neuroendokrininis atsakas į stresą. Jeigu stresoriaus poveikis užtrunka ilgai, atsiranda vadinamųjų streso ligų rizika. Streso ligomis vadiname ligas, kurių išsivystyme dalyvauja arba kurių eigą pablogina užsitęsusi organizmo reakcija į lėtinį stresą.

Stresas darbe.

Tai širdies ligos, virškinimo sistemos sutrikimai, nutukimas, padidintas kraujospūdis ir insultas. Lėtinis stresas gali pabloginti diabeto, astmos, artrito eigą arba išprovokuoti galvos skausmus, migrenos priepuolius, depresiją, nerimą ir padidinti Alzheimerio ligos riziką“, – puokštę su stresu tiesiogiai siejamų ligų ar jų paūmėjimų pateikia neuromokslininkas.

Psichosomatika: pacientei jau buvo suplanuota operacija, bet paaiškėjo kita skausmų priežastis

Ar tiesa, kad būtent stresas gali išprovokuoti ne tik realias ligas, bet tam tikrus psichosomatinius simptomus? Kokie ir kokio stiprumo jie gali būti? Galiausiai, kaip atskirti, kad tai – ne liga, o psichosomatika, nes išties galima susipainioti? Dr. K. Skaumino teigimu, psichosomatiniais sutrikimais vadiname grupę fizinių simptomų, kuriuos tiesiogiai sukelia psichologiniai veiksniai. Pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių protas (lot. Psyche ) ir kūnas (lot. Soma).

„Žmonės kartais patiria simptomus, kuriuos mediciniškai paaiškinti sunku. Tai gali būti nerimas, nemiga, skausmai įvairiose kūno vietose, padidintas kraujospūdis, kvėpavimo arba virškinimo sutrikimai, skrandžio opa, dermatitas bei impotencija. Tokie žmonės dažnai kreipiasi į medikus, reikalauja atlikti tyrimus, o kai tyrimai neparodo patologinių pakitimų, jokia diagnozė nepatvirtinama. Tai sukelia susierzinimą ir nusivylimą.

Dr. K. Skauminas

Šie asmenys dažniausiai nepripažįsta turintys psichologinių iššūkių, jie tiki, kad simptomų priežastis yra fizinė. Savo praktikoje esu turėjęs pacientę, kuri skundėsi stipriais skausmais pilvo srityje. Jai net chirurginė operacija jau buvo suplanuota. Tačiau prieš tai pacientė buvo nukreipta neurologo ir psichiatro konsultacijoms, buvo nustatyta ir pradėta gydyti depresija. Skausmai praėjo ir operacijos neprireikė“, – kalba pašnekovas.

Itin svarbi streso trukmė: kas gali padėti jam užsitęsus

Tikriausiai visiškai išvengti streso skamba kaip misija neįmanoma šiuolaikiniame pasaulyje. O ir patarimas „tu nesinervink“ gali iššaukti dar daugiau neramumo. Visgi, dr. K. Skaumino įsitikinimu, net kai dabartinė socialinė arba darbo aplinka yra kelianti įtampą ir stresą, turime vengti užsitęsusios stresinės reakcijos:

„Mūsų nervų sistemos ir kūno reakcija į stresą yra gamtos duota normali ir reikalinga reakcija. Be šio gebėjimo reaguoti neišliktume. Problema yra ne pati streso reakcija, o stresorių poveikio ir reakcijos trukmė. Jeigu reakcija trunka ne ilgiau nei 1 valandą, tai galime vadinti eustresu, arba normalia stresine reakcija, kuri dažnai yra net naudinga sveikatai. Distresas, arba kenkianti sveikatai, užsitęsusi stresinė reakcija yra tai, ko turime vengti“, – skirtumą išaiškina specialistas.

Anot pašnekovo, itin dažnai mūsų reakcija prasideda nuo psichologinių dalykų – į tuos pačius įvykius įvairūs žmonės reaguoja skirtingai. Tai priklauso nuo mūsų įsitikinimų, nuostatų, vertybių, nuo to, kaip mes mąstome ir vertiname.

Stresas

„Taigi, pirmas patarimas – keiskime šiuos dalykus. Pavyzdžiui, nesineškime „darbo į namus“, o „namų problemų į darbą“. Na, o jeigu jau neišvengėme, ir reakcija prasidėjo bei tęsiasi, padėkime sau vizualizuodami mus džiuginančius dalykus, tokius kaip atostogos ar malonūs vaizdai. Praktikuokime meditacijas. Užsiimkime fizine veikla, sąmoningais atskirų raumenų grupių įtempimo ir atpalaidavimo pratimais, gilaus kvėpavimo praktikomis.

Padeda pozityvus požiūris ir dėkingumas gyvenimui, dėmesio fokusavimas ne į problemas, o į savo pasiektas sėkmes. Galite praktikuoti jogą arba kitaip „ištraukti“ save iš stresą keliančios aplinkos.“ Dr. K. Skauminas priduria, kad dažnai tokiose situacijose gelbsti atstumas ir aplinkos pakeitimas – kuriam laikui pakeiskite aplinką, save sustabdykite, palepinkite ir atsipalaiduokite jums malonioje aplinkoje. Itin svarbus ir dėmesys geram miegui.

Perdegimas – maksimalistų karma? Patys pirmieji perdegimo ženklai

„Perdegimas“ – dar vienas šių laikų žodis, pamažu tampantis kone keiksmažodžiu. Dr. K. Skauminas sako dažnai susiduriantis su žmonėmis, praradusiais vadinamąjį darbo ir gyvenimo balansą, o kelias į perdegimą – gerais norais grįstas:

„Perdegimas – tai reakcija į darbą. Jis atsiranda, kai įvyksta konfliktas tarp reiklaus sau darbuotojo požiūrio į darbą ir darbdavio keliamų lūkesčių. Pirma klaida, kurią padarome – galvojame, kad dirbti geriau reiškia dirbti daugiau. Ką reiškia dirbti daugiau? Tai reiškia, kad teks kai ko atsisakyti. Iš pradžių atsisakome savo pomėgių, po to atsisakome poilsio, po to ateina eilė santykiams su artimaisiais ir taip toliau“, – kelią į emocinių ir fizinių problemų prarają nurodo neuromokslininkas.

Asociatyvioji nuotr.

Kai žmogus jau išties yra perdegimo gniaužtuose – dirbti ir apskritai funkcionuoti socialiniame gyvenime pasidaro labai sudėtinga. Visgi, raudonomis vėlevėlėmis pradžioje atsargiai ir kukliai, bet organizmas mojuoja jau gerokai anksčiau, tik esame linkę kai kuriuos signalus tiesiog ignoruoti.

„Atsiranda vidiniai konfliktai ir įtampa, jau aplinkiniai ima pastebėti mūsų elgesio pokyčius. Visa tai sukelia pasekmes – tiek psichologines, tiek sveikatos prasme. Atsiranda ir minėti psichosomatiniai simptomai, ir minėtos streso ligos. Pirmieji perdegimo „pranašai“ – emocinis išsekimas, nuolatinis nuovargis, abejingumas sau ir kitiems, cinizmas. Deja, tam tikroje šio kelio į ligą dalyje jau nebegalime sau padėti. Arba tenka kažką keisti gyvenime, arba kreiptis į specialistus“, – pokalbį užbaigia dr. K. Skauminas.