M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Tikroji Rusijos siela – visai neromantiška

Rusija savo gyventojams ir Vakarams kiekviena proga primena esanti didžiavalstybė, ypatinga tauta, ypač dvasinga, su kuria privalu elgtis išskirtinai, kuriai netinka standartiniai sprendimai. Visi turį įsijausti į išskirtinį rusų charakterį, prie jo taikytis. Rusams netinkanti demokratija, Kremlius išranda naują terminą – valdomą demokratiją ir kitus propagandinius naratyvus.

Neįtikėtina, bet 146 mln. gyventojų turinti valstybė terorizuoja ir savo piliečius, gniaužia laisvą spaudą, nevyriausybines organizacijas, persekioja tautines ir seksualines mažumas, Maskvos gatvėse šaudomi žurnalistai ir opozicionieriai, kalėjimuose nukankinami teisininkai. Pastaruoju metu akivaizdžiai pablogėjus bendrai atmosferai ir ekonominei situacijai dalis nebeapsikentusių gyventojų emigruoja į Vakarus, perkelia ten savo verslus. Atrodo, būtų visos prielaidos nepasitenkinimui ir masiniams protestams, bet nelaukime – jie neįvyks, nes atrodo, kad dauguma Rusijos gyventojų tokių pokyčių akivaizdoje jaučiasi gana komfortiškai, ir, jei jų valdžia neiškrės didesnių kvailysčių, ji ir toliau visiškai kontroliuos situaciją. Kas vis dėlto lemia, kad šiais technologijų ir atviro pasaulio laikais įmanoma 146 mln. gyventojų įtikinti, kad visas likęs pasaulis – nenormalus, o Rusija – išskirtinė?

Rusijos visuomenės sanklodą, paviršutinišką jos perėjimą iš sovietinės santvarkos į naująją, ciniškas Kremliaus technologijas ir tiesiog įsigalėjusią dviveidystę savo pernai išleistoje knygoje „Nothing Is True and Everything Is Possible“ puikiai atskleidžia Peteris Pomerancevas, Londone dirbantis televizijos prodiuseris, žurnalistas, taip pat pasižymėjęs kaip geras Kremliaus propagandos tyrinėtojas.

Iškalbingas knygos ištraukas jau spausdino DELFI ir kita žiniasklaida, tačiau verta perskaityti ją visą – dešimtmetį filmuodamas reportažus ir kurdamas laidas Rusijos televizijoms P. Pomerancevas atliko įvairiausių tyrimų, prisilietė prie sektų veiklos ir žiniasklaidos užkulisių, sutiko keisčiausių žmonių – nuo Maskvos grietinėlės ir Putino patikėtinio Vladislavo Surkovo iki Sibiro mafijozo. Jis tyrė mįslingą pasaulinę karjerą padariusios manekenės savižudybę ir jos sąsajas su sektomis, aprašė neįtikėtiną nekaltai į kalėjimą įkištos verslininkės, tapusios klanų kovos auka, istoriją. Vyrų ir moterų santykių modelis, konsumacija ir liūdnas moterų likimas vaizdingai perteiktas skyriuje apie vadinamųjų barakudų gyvenimą ir verslą.

Pasakojime apie šauktinius matome, kad ištisa išsisukinėjimų nuo tarnavimo kariuomenėje sistema Rusijoje egzistuoja neatsitiktinai: negalintys apsiginti jaunuoliai reketuojami, mušami (kartais mirtinai) ar mėgina patys pasidaryti sau galą.

Kai kas prikiša šiam autoriui pernelyg barokišką stilių, su tuo nenorėčiau sutikti. Skvarbia, žurnalistine akimi P. Pomerancevas geba išgryninti ir vaizdingai perteikti tendencijas. Per žmonių istorijas, jų patiriamą neteisybę, o sykiu pateikdamas platesnį reiškinių kontekstą, žurnalistas atskleidžia šiandienos Rusiją. Tas ciniškos valstybės, sergančios ir manipuliuojamos visuomenės vaizdas – nykus ir liūdnas, ir, deja, autorius nepalieka prielaidų optimizmui.

Išgirtoji rusiška siela (jei ji tokia ir buvo) knygoje parodoma veikiau kaip chameleoniškas gebėjimas prisitaikyti prie politinės sanklodos. Suskilę į daugybę „aš“ žmonės nekvaršina sau galvos dėl moralės ar tapatybės, tik dėl naudos.

„Didžioji Rusijos drama yra ne perėjimas iš komunizmo į kapitalizmą, nuo vienų karštų įsitikinimų prie kitų, bet tai, kad paskutinėmis SSSR dekadomis niekas nebetikėjo komunizmu, tačiau elgėsi tarsi tikėdami, ir dabar jie tegali sukurti simuliacijų visuomenę. Tai tapo įprasta, kasdiene psichologija: Ostankino prodiuseriai dieną garbina prezidentą, o grįžę namo įsijungia opozicinį radiją; politikos technologas plastiškai keičia būvį iš nacionalisto autokrato į liberalų estetą; „ortodoksiški“ oligarchai gieda himnus Rusijos religiniam konservatizmui, bet šeimas ir pinigus laiko Londone. Visos kultūros turi skirtį tarp viešojo ir privataus „aš“, tačiau Rusijoje ši prieštara gali būti gan esktremali. Tai tampa tiesiog norma, gyvenimo būdu, žmonės yra tiesiog skatinami kaitalioti tapatybes“, rašo P. Pomerancevas. 

„Esi nuolat susiskaidęs į daugybę dalių ir negali prisiversti permainoms. To rezultatas – taip dažai čia sutinkama agresyvi apatija. Tai oficialus mąstymas, ant kurio laikėsi SSSR, ir ant kurio laikosi naujoji Rusija, nors Sovietų sąjungos jau seniai nebėra. Šis skilimas teikia ir komfortą: gali atsikratyti kaltės, palikdamas ją drauge su savo viešuoju „aš“. Tai ne aš vogiau iš biudžeto, ne aš sukūriau šį propagandinį šou, priklaupiau prieš prezidentą, tai tik mano vaidmuo. Iš tiesų aš geras žmogus. Tai netgi ne neigimas, ne tamsių paslapčių nukišimas tolyn – visos nuodėmės matomos. Tiesiog emocinis gyvenimas perorganizuojamas taip, kad nereiktų kvaršinti dėl to galvos.“
Tokiais pat principais paremta ir valstybinių institucijų, ir paprastų žmonių egzistencija. Kremlius nuolat siunčia prieštaringas žinutes ir be vargo remia priešingas idėjas: ir Europos dešiniuosius, ir kairiuosius, ir Amerikos konservatorius.

Knyga "Nothing Is True and Everything Is Possible: The Surreal Heart of the New Russia"

© DELFI / Tomas Vinickas

Žurnalistas pasakoja, kaip šios nuostatos atsispindi ir buityje: maskviečių balkonai prigrūsti šlamšto, kurio jie nesigėdija prieš kaimynus. Kitaip nei vokiečiai ir britai, kurie savo sentimentalias šiukšles laiko rūsiuose ar soduose už namo, rusai nesigėdija visko sukrauti viešai ir apsimesti, kad tai ne jų. Panašiai elgiamasi ir su bendromis erdvėmis: kadaise nomenklatūriniame, dabar turčių name, kuriame gyvena milijonieriai, niekas nesivargina pasirūpinti laiptinėmis: jos vis dar baisios, su žaliomis sienomis, pilnos nuorūkų ir batų prinešto purvo, rūpinimasis erdve apsiriboja šarvuotomis buto durimis.

„Viskas yra viešieji ryšiai“ tapo mėgstama naujosios Rusijos fraze. P. Pomerancevo kolegos Maskvoje buvo užvaldyti jausmo, kad jie yra ciniški ir kartu apsišvietę: „kai paklausiau jų apie sovietų laikmečio disidentus, kokiais buvo mano tėvai, kovoję prieš komunizmą, jie pavadino juos naiviais svajotojais, o mano paties prisirišimą prie tokių vakarietiškų sąvokų kaip „žmogaus teisės“ ir „laisvė“ jie laikė didžiuliu nesusipratimu. „Argi nematai, kad jūsų pačių valdžia yra tiek pat bloga, kaip ir mūsų?“ – klausė jie. Mėginau protestuoti, bet jie tik šypsojosi. Šiame pasaulyje kažkuo tikėti ir kažką ginti yra juokinga. Vertinamas tik sugebėjimas keisti formas.“ Prabangius Vakarų universistetus baigę ir į Maskvą grįžę žurnalistai stebisi, kaip jiems liepiama iškreiptai pateikti istorinius ar dabarties įvykius. Pateisinant tokį šizofrenišką požiūrį į tikrovę ir istoriją gimė sparnuotos frazės, kad vienos tiesos žurnalistikoje neva negali būti.

Šis daugybinis „aš“, šie visuotinai įsigalėję dvigubi standartai leidžia Rusijos publikai pakišti Kremliaus kabliukus, tokius kaip Novorosijos koncepcija, kurie yra sparčiai praryjami, neįžvelgiant už jų glūdinčių kertinių prieštaravimų: vienu metu norima ir atstatyti „didingą Rusijos imperiją“, susigrąžinti neva prarastas žemes, ir kartu palaikoma nuomonė, kad Rusija turi likti etniniams rusams, „o tie juočkiai iš Kaukazo ir Vidurio Azijos tegu vyksta namo“.

Iš už įstatymo užribio išėję ir tapę oficialiu, Kremliaus remiamu ir įtakingu judėjimu, baikeriai „Nakties vilkai“ laigo Rusijos ir Krymo keliais, neva su misija išgelbėti šventąją Rusiją, apkarstę „Harley“ motociklus šv. Marijos, Kristaus ir tūkstančius šventikų sunaikinusio Stalino abrozdėliais. Ir nemato prieštaravimo. „Gal Stalinas ir buvo siųstas Dievo tam, kad išskerstų tuos šventikus, kad būtų patikrintas tikėjimas. Ne mums spręsti. Juk ligos pažeistą organizmo dalį išpjauni drauge su sveiku kūnu“, – žurnalistui aiškina vienas iš „Nakties lyderių“ Aleksėjus Veicas. Pagal profesiją aktorius, vėliau mokęs politikus manipuliacinio meno ir galiausiai pats tapęs politiku, A. Veicas dėsto savo „filsofiją“ apie Rusijos ir Vakarų skirtumą: „jūs, imperialistai, manote, kad menas egzistuoja jums, o mes manome, kad mes egzistuojame menui. Jūs imate, mes duodame. Dėl to ir galime turėti sykiu ir Dievą, ir Staliną. Viską galime sutalpinti savyje: ukrainiečius, gruzinus, vokiečius, estus ir lietuvius. Vakarai nušluoja mažas tautas, Rusijoje jos klesti. Jūs norite, kad visi būtų panašūs į jus. Vakarai mums siunčia savo įtakos agentus. (...) Demokratija yra žlugusi santvarka. Skilti į „kairę“ ir „dešinę“ reiškia pasidalinti. O Dievo Karalystėje yra tik viršus ir apačia, viskas yra vienis. Tai todėl Rusija šventa, ji gali suvienyti visus. Staliną ir Dievą.“

Rusiškas mentalitetas P. Pomerancevo knygoje atskleidžiamas ir per sektų veiklą. Sužlugus Sovietų sąjungai sektos suklestėjo ir, kaip rašo žurnalistas, būtent Kremlius joms suteikė Ostankino eterį – pradedant Kašpirovskiu, kurio užkalbėjimus mano karta dar puikiai pamena. Tai buvo tik pradžia. Rusiškas sektas sieja ta pati idėja: naujoji sąmonė, galinti gimti tik Rusijoje, šalyje, kuri yra visų ideologijų kapas: neva tik po visų Rusijos išgyventų kančių ir šokų atsirado vietos naujam žmogui ir ateičiai. Rusija taps naujos, mesianistinės sąmonės vieta. Vieta, kur, kaip Bulgakovo romane, susitinka šėtonas ir mesijas.

Atrodo, Rusija apsėsta mesianistinių idėjų nuo pat XV amžiaus, kai Maskva tapo sostine darinio, vėliau virtusio į Rusijos valstybę, ir apsiskelbė esanti paskutiniu stačiatikybės bastionu, tikraisiais tikinčiaisiais. „Rusijos literatūra ir mąstymas persisunkęs mesianizmo: Dostojevskio herojai skelbia, kad rusai yra vieninteliai savyje dievą besinešiojantys žmonės ir kad antrasis Kristaus atėjimas vyks Rusijoje. O tarptautinis komunizmas buvo ambicingiausia galingo rusų mesianizmo geopolitinė išraiška: Maskva, stovinti švytinčio socializmo kalvos viršūnėje, nukaldinusi naująją erą ir pabaigusi visas kitas eras.“

„Bet kokia idėja, nebūtinai religinė, čia išpučiama iki ikoninio kraštutinumo: baltosios rasės iškėlėjai mato Rusiją kaip paskutinį baltųjų žmonių bastioną, Rusijos nihilistai tampa NIHILISTAIS, triumfuojantis Surkovo cinikas-mistikas tampa posovietiniu supermenu, politiniu technologu, kuris gali permatyti visas idėjas iki kūrybinių aukštumų“, – rašo P. Pomerancevas.

Supratęs, kad atsidūrė kryžkelėje ir kad pačiam gresia tapti Kremliaus propagandiniu įrankiu, žurnalistas atsisako viliojančio pasiūlymo kurti istorinę dokumentiką Ostankino TV kanale ir grįžta į Londoną. Tačiau ir ten jo laukia tam tikras nusivylimas: jis mato, kad Vakarai garsiai šlovina demokratiją ir jo vertybes, tačiau nėra pasiryžę atsisakyti Rusijos pinigų, kuriais užmaskuojama tiesa, teisingumas ir žmonių žūtys.

Knygą „Nothing Is True and Everything Is Possible“ jau išvertė ir išleido estai, siūlyčiau tą padaryti ir Lietuvos leidėjams. Tai naudingas ir įtraukiantis skaitinys, apnuoginantis Rusijos visuomenės principus, parodantis šizofrenišką valstybės ir individo santykį. Jis leis mums bent kiek geriau suvokti rusų elgsenos motyvus, Kremliaus veikimo principus, o ir sykiu pasidžiaugti, kaip vis dėlto per 25 metus labai nutolome nuo iškreipto mafijinės valstybės modelio ir kaip tenykščiai įvykiai ir nuostatos mus pribloškia.