„Verslo teorija moko vieno itin svarbaus dalyko – pirmiausia reikia išsiaiškinti, ko nori klientas. Šis principas galioja ir ieškant turtingo vyro. Auksinė pirmojo pasimatymo taisyklė: niekada nekalbėk apie save. Klausykis jo. Žavėkis juo. Sužinok, ko jis trokšta, ko ieško, ko nori. Domėkis jo pomėgiais. Gavusi reikalingos informacijos, galėsi save pasiūlyti tokią, kokios jam reikia“, – rimtai dėsto barakudų akademijos dėstytoja.

Aukso ieškotojų arba paprasčiausių barakudų akademija. Pulkelis blondinių kažką stropiai užsirašinėja. Turtingo gerbėjo paieškos – sunkus darbas, amatas, profesija, gyvenimo būdas, galite vadinti kaip norite. Šioje akademijoje nori nenori akis bado marmuro imitacijos, iliuziją kuria didžiuliai veidrodžiai, nelieka nepastebėtos ir rėkiančia aukso spalva išdažytos interjero detalės.

Visai šalia – SPA ir grožio salonas. Pirmiausia į paskaitas, o, prieš skubant į barą ar klubą atlikti namų darbų – į soliariumą ir pas depiliacijos specialistą. Šios akademijos dėstytoja – maždaug keturiasdešimties, raudonplaukė, moteris, kaip pavyko sužinoti, namų spintoje slepianti psichologijos ir verslo administravimo diplomus.

Jos balsas spigus ir itin pedagogiškas: „Per pirmąjį pasimatymą – jokių papuošalų, vyrui turi susidaryti įspūdis, kad esi neturtinga. Priversk jį norėti tau pirkti papuošalų. Atvyk vos gyvu automobiliu – lai užsinori tau nupirkti naujesnę mašiną“.

Studentės gaudo kiekvieną dėstytojos žodį ir kruopščiai viską užsirašinėja. Merginos investuoja į savo ateitį – viena savaitė šioje akademijoje kainuoja tūkstantį dolerių. Tokių akademijų Maskvoje ir Sankt Peterburge netrūksta, originalumo nestokoja ir jų pavadinimai, pavyzdžiui, „Geišų mokykla“ ar „Kaip tapti tikra moterimi“.

„Lankykitės tik prabangiausiuose miesto rajonuose. Į rankas paimkite žemėlapį – apsimeskite pasiklydusios. Netrukus pagalbą pasiūlys koks pasiturintis vyriškis“, – toliau porina dėstytoja.

„Noriu tvirtai ant abiejų kojų stovinčio vyro. Tokio, už kurio jausčiausi kaip už mūro sienos“, – prisipažįsta neseniai mokslus barakudų akademijoje baigusi Aliona, puikiai įvaldžiusi aukso ieškotojų žodyną.

Norint suprasti, kad ji paprasčiausiai ieško ją išlaikyti galinčio turtuolio, specialių mokslų baigti tikrai nereikia. Tokia „ambicinga“ mergina kaip Aliona, galinti keliais dirbtinių blakstienų sukeltais gūsiais į kitą patalpos kampą nublokšti ne vieną gerbėją, tikrai nebūtų sutikusi aukoti savo brangaus laiko pašnekesiui su jos lūkesčių nė iš tolo neatitinkančiu žurnalistu, jeigu ne ištartas stebuklingas žodis – televizija.

Viskas pasikeitė tarsi mostelėjus burtų lazdele. Ji atsidurs televizijoje. Laida vadinsis „Kaip ištekėti už milijonieriaus“. Žurnalistas P. Pomerancevas baiminosi, kad prakalbinti Alioną bus sunku, kad ji nenorės atvirauti apie savo gyvenimą. Klydo. Ji tiesiog negali sulaukti, kada galės visam pasauliui papasakoti apie barakudų akademiją. Peršasi išvada, kad šiandieninėje Rusijos visuomenėje noras ištekėti už turtingo vyro priimamas kaip įprasta norma. Knygynų lentynos lūžta nuo įvairiausių knygų, merginoms siūlančių patarimų, kaip suvilioti milijonierių.

Peteris Listermanas yra aukščiausios klasės sąvadautojas ir tikra televizijos žvaigždė, nors pats savęs sąvadautoju jis nevadina (juk tokia veikla neteisėta) – mieliau prisistato esąs piršlys.

Merginos jam moka už tai, kad jas supažindintų su turtingais vyrais. Jam dirbantys agentai – jauni homoseksualūs vyrai – autobusų ir traukinių stotyse ieško ilgakojų laimės į Maskvą ieškoti atvykusių merginų. P. Listermanas jas švelniai vadina „vištelėmis“. Jo reklamos šūkis kviečia: „Ieškote vištelių? Ateikite pas mane“.

Aliona gyvena nedideliame naujutėlaičiame bute, kompaniją jai palaiko mažas nervingas šunelis. Jos butas viename iš judriausių kelių, vedančių į milijonierių pamėgtą Rubliovką. Turtingi vyrai savo meilužes apgyvendina netoliese, kad galėtų patogiai aplankyti pakeliui į darbą arba iš jo. Į Maskvą ji atvyko iš Donbaso. Merginos mama kirpėja. Aliona taip pat turėjo pasekti jos pėdomis, tačiau mamos kirpykla bankrutavo. Į Maskvą mergina atvyko būdama dvidešimties, neturėjo nieko.

Įsidarbino striptizo šokėja viename iš Rusijos sostinės lošimų namų „Golden Girls“. Šoko neblogai. Ten ir sutiko pirmąjį savo mecenatą. Dabar ji „užsidirba“ tiek, kiek per mėnesį vidutiniškai gauna eilinė Maskvoje gyvenančio turtuolio meilužė: butą, 4 tūkst. dolerių (11,26 tūkst. Lt) smulkioms išlaidoms, automobilį, du kartus per metus gali vykti atostogų į Turkiją ar Egiptą. Mainais mecenatas gali kada tik panorėjęs pasinaudoti grožio procedūrų išpuoselėtu jos kūnu. Vienintelis reikalavimas – visada būti pasirengus tenkinti jo įgeidžius. Niekada neniurzgėti.

„Turėtumėte pamatyti mano gimtinėje gyvenančių merginų veidus. Jos miršta iš pavydo. „O, pasikeitė tavo kalbos maniera, dabar kalbi kaip tikra maskvietė“, – sako man. Eina jos po velniais: turiu, kuo didžiuotis“, – tvirtina Aliona.

„Ar norėtum kada nors ten grįžti?“ – žurnalistas klausia Alionos.

„Niekada. Tai reikštų, kad man nepavyko. Grįžti atgal pas mamytę – niekada“, – tvirtina mergina.
Prieš tris mėnesius jos milijardierius pažadėjo nupirkti naują mašiną, tačiau automobilio kol kas nėra. Aliona nerimauja, kad kažkas ne taip.

„Viskas, ką matome šiame bute, priklauso jam. Aš neturiu nieko“, – po butą tarsi po teatro sceną ar namus, kur gyvena kažkas kitas, vaikšto mergina.

Tą pačią akimirką, kai turtuoliui šis gyvas žaisliukas pabos, jai teks nešdintis lauk. Grįžti į gatvę arba į tą patį striptizo klubą. Vienintelis turtas – mažas nervingas šunytis ir kelios suknelės. Todėl Aliona slapta jau žvalgosi naujo mecenato. Tikisi, kad barakudų kursai duos naudos.

„O kaip tau pavyksta susitikti su kitais vyrais? Nejaugi dabartinis rėmėjas tau to nedraudžia?“ – smalsauja žurnalistas.

„O taip, turiu būti labai atsargi. Vienas iš jo apsauginių nenuleidžia nuo manęs akių, bet nėra įkyrus. Padeda man apsipirkti. Bet žinau, kad tikroji jo užduotis stebėti, ar šalia nėra kitų vyrų. Bando elgtis subtiliai. Manau, kad tai labai miela. Kitoms žymiai sunkiai. Kameros. Sekliai“, – savo sėkme džiaugiasi Aliona.

Alionos medžioklės plotai – klubai ir restoranai, kur jaunos merginos ieško rėmėjų, o įvairaus amžiaus turtuoliai renkasi labiausiai patikusias gyvas lėles. Tokie vyrai dar vadinami forbesais (vyrais iš „Forbes“ turtingųjų sąrašo), o merginos – telyčaitėmis. Tikras vartotojų rojus: vienam forbesui tenka dešimtys, tiksliau šimtai, pačių įvairiausių telyčaičių.

Vakaras prasideda restorane „Gallery Cafe“. Kitoje gatvės pusėje – raudonų plytų vienuolynas. Prie restorano stovi eilė prabangių juodos spalvos automobilių. Aplink juos zuja, rūko ir šnekučiuojasi šeimininkų laukiantys apsauginiai ir vairuotojai.

Arkadijus Novikovas
„Gallery Cafe“ priklauso Arkadijui Novikovui. Jo valdomi restoranai – tie, kuriuos, atvykus į Maskvą, aplankyti tiesiog būtina. Be to, jie tiekia maistą ir Kremliui. Kiekvienas šiam turtuoliui priklausantis restoranas išsiskiria atskira tema. Išskirtinis interjeras, apgalvota kiekviena detalė, jokio kičo.

„Gallery Cafe“ interjere dominuoja juoda spalva, prabanga ir glamūras, virš kiekvieno staliuko kabo filmavimo aikštelę primenantys prožektoriai. Visi mato visus, net ir sėdintys atokiausiuose kampuose. Visi puikiai supranta, kad šiame restorane pagrindinis penas akims – moterys. Jos sėdi prie baro, geria mineralinį vandenį ir provokuoja turtuolius nupirkti joms išgerti ko nors stipriau.

„Nebūkite naivus. Šiais laikais visi žino šį triuką“, – ranka numoja Aliona.

Mergina užsisako kokteilį ir sušių: „Visada apsimetu, kad man iš vyrų nieko nereikia. Tai juos ir suvilioja“, – prisipažįsta Aliona.

Vidurnaktį mergina išsiruošia į naktinį klubą. Ta pačia kryptimi pajuda ir juodų „Bentley“ ir „Mercedes“ konvojus. Prie durų ant apledėjusio šaligatvio kaukši dešimtys aukštakulnių – kaip merginoms pavyksta neparpulti, išlieka neįminta mįslė. Šviesiaplaukės, juodaplaukės, raudonplaukės, tropinis įdegis, trumpos suknelės, bateliai žudikai, kilogramai makiažo.

Prie durų šąlančios gražuolės maldauja kuo greičiau jas įleisti vidun. Toks darbas. Šiandien joms pasitaikys reta proga peržengti visas galiojančias ribas ir pajusti, kaip atrodo gyvenimas rojuje. Galbūt į rankas pateks ir laimingas bilietas – sotaus gyvenimo garantija.

Aliona drąsiai žengia į eilės priekį, ji VIP sąraše. Kiekvienų metų pradžioje apsauginiams ji nepagaili kelių tūkstančių dolerių, kurie padeda būti tikrai – į klubą ji pateks kada tik panorės. Tai vienas iš mokesčių, kuriuos tenka susimokėti tokį gyvenimo būdą pasirinkusioms merginoms.

Klubo interjeras primena baroko laikų teatrą. Pačiame patalpos centre – erdvi šokių aikštelė.

Turtingieji patogiai įsidrėbę tamsiose ložėse (už šį malonumą jie kiekvienais metais pakloja po kelias dešimtis tūkstančių), o Aliona ir šimtai to paties likimo merginų šoka apačioje, akimis ložėse viltingai ieškodamos naujo geradario. Galbūt šį vakarą kuris nors pakvies užlipti į viršų. Ložės apgaubtos tamsos. Tiesą sakant, merginos neturi žalio supratimo, kas ten sėdi – jos flirtuoja su šešėliais.

„Labai daug vos pilnametystės sulaukusių merginų“, – sako man į kaklą šnopuodama Aliona. Jai tik 22-eji, tačiau jos, kaip turtingiausių Maskvos vyrų meilužės, karjera jau eina į pabaigą. „Žinau, kad jau labai greitai būsiu priversta mažinti šiuo metu keliamus reikalavimus“, – ramiai konstatuoja patyrusi barakuda.

Aliona pradeda pasitikėti žurnalistu ir nebevynioja žodžių į vatą. Jos lengvabūdiškumas netgi žavi. Mergina primena taurę putojančio vyno – lengva, saldi, tačiau gali kaip reikiant apsukti galvą. Jai visas gyvenimas atrodo tarsi smagus žaidimas. Greičiausiai tai ir yra jos sėkmės paslaptis: patalpa jai pasirodžius tarsi nušvinta.

„Aišku, aš vis dar laukiu savo tikrojo gelbėtojo iš „Forbes“ sąrašo. Blogiausiu atveju susidėsiu su kokiu iš provincijos atvykusiu ir prasigyvenusiu turčiumi ar vienu iš tų nuobodžių emigrantų. Gal nors senis užkibs“, – savo planais dalijasi mergina. Koks likimas laukia tokių barakudų, nežino niekas – šiuo metu laimės ieško tik pirmoji tokia turtuolių medžiotojų karta. Aliona išvyko iš mafijos valdomo miesto. Ar bėgdama nuo vilko nesutiks meškos, negali atsakyti niekas. Kol taip nenutiko, ji juokiasi ir šoka ant bedugnės krašto.

Barakudų akademijoje ir toliau vyksta paskaitos.

„Šiandien perprasime dovanų algoritmą. Norite iš vyro gauti dovaną? Stokite jam iš kairės – kairė susijusi su neracionaliais sprendimais ir emocijomis. Dešinė – racionalioji pusė. Stovėdamos iš dešinės galite kalbėtis nebent apie verslo projektus. Norite dovanų? Laikykitės kairės. Jeigu jis sėdi fotelyje, pritūpkite šalia – kaip vaikas. Sutraukite makšties raumenis. Taip, makšties raumenis. Akių vyzdžiai išsiplės, tapsite patrauklesnė. Jeigu ką nors sakys, klusniai linksėkite galva. Šis ženklas jį paskatins su jumis sutikti. Dabar jau galite prašyti naujo automobilio, suknelės, deimantų, ko tik panorėjusios. Prašydamos glostykite jam ranką. Švelniai. Pasikartokime: žvilgsnis, linksėjimas, glostymas“, – diktuoja dėstytoja.

Merginos vienu balsu kartoja: „Žvilgsnis. Linksėjimas. Glostymas... Žvilgsnis, linksėjimas, glostymas“.

„Jos mano, kad iš mūsų gavusios suknelę laimi kažkokią svarbią kovą. Kartais joms leidžiu laimėti. Baikit juokus: nejaugi jos mano galinčios mus priversti ką nors daryti, jeigu to nenorime patys. Žinote, kaip tokias vadinu? Kirais. Taip, kirais, sukančiais ratus virš šiukšliadėžių. Jų ir balsai primena kirų klyksmą. Pulkelis sutūpia prie baro ir pradeda kalbėti nesąmones. Kar kar! Kar kar! Kirai. Juokinga, ar ne?“ – išgirdęs žurnalisto pasakojimą paaiškina vienas pažįstamas turtuolis.

Žurnalistas susipažino ir su daugiau barakudų akademijos studenčių. Nataša laisvai kalba vokiškai. Ji dirba vertėja, jos klientai – iš užsienio atvykstantys verslininkai. Vertimų biuras, kuriame ir dirba Nataša, siūlo tik „kompleksų neturinčių“ vertėjų paslaugas: esmė paprasta – reikalui esant, jos turi būti pasirengusios klientą džiuginti ir lovoje. Rusijoje skelbimų, kuriuose reklamuojamos kompleksų neturinčios sekretorės ar asmeninės asistentės, netrūksta. Stebuklinga frazė dažniausiai pateikiama skelbimo pabaigoje, smulkiu šriftu. Šokiruoja tai, kad šie du žodžiai tarsi kalba ne apie pažeminimą, o apie savotišką laisvę. Nataša dirba vienam Vokietijos energetikos bendrovės bosui. Ji tikisi, kad vieną dieną jis ją išsiveš į Miuncheną.

„Rusijos vyrai labai išlepinti, turi iš ko rinktis. Su vakariečiais žymiai paprasčiau. Bėda ta, kad vyrai iš Vakarų neperka dovanų, retai moka restorane. Man dar reikės pavargti su mano vokiečiu“, – ramiai dėsto mergina, tarsi pristatydama rinkos tyrimo rezultatus.

Lena nori būti popžvaigždė. Maskvoje tokios kaip ji vadinamos „dainuojančiomis kelnaitėmis“ – merginos, neturinčios talento, tačiau turinčios turtingų rėmėjų. Lena puikiai supranta, kad negali dainuoti, tačiau taip pat puikiai žino, kad tai visai nesvarbu.

„Nesuprantu, kaip galima po 8 valandas per parą penkias dienas per savaitę tūnoti biure. Toks darbas žemina. Vyras – tramplinas į viršų. Ketinu tuo pasinaudoti“, – savo gyvenimo filosofiją dėsto Lena.

Raudonplaukė barakudų mokyklos dėstytoja su šiuo teiginiu sutinka: „Feminizmas tikra nesąmonė. Kodėl moteris turi darytis galus dėl kažkokio darbo? Tai vyro pareiga. Mūsų pagrindinis tikslas – stengtis būti tobulomis moterimis“.

„O kaip jūs pati? Juk dirbate, akademija jums moka algą“, – nutaikęs progą akis į akį dėstytojos paklausia žurnalistas.

Dėstytoja paslaptingai nusišypso ir paskubomis pakeičia pokalbio temą. „Jau greitai atidarysiu kliniką, kur bus stabdomas senėjimo procesas. Norėsite pas mus atvykti ir parengti reportažą?“ – klausia raudonplaukė.

Paskaita tęsiasi. Baltoje lentoje dėstytoja nupiešia skritulinę diagramą. Padalija į tris dalis.

„Yra trijų rūšių vyrai. Kūrybingieji. Analitikai. Mūsų šie nedomina. Mums reikalingi valdytojai. Vyrai, su kuriais jaustumėmės kaip už mūro sienos. Žinome, kaip tokius atpažinti. Stiprūs, tylūs vyrai. Vilki tamsius kostiumus. Kalba žemais balsais. Laikosi žodžio. Jiems reikia valdžios, bet ne valdingos moters. Jiems reikia jaunos, gražios, nuolankios – trapios gėlelės“, – aiškina dėstytoja.

Ar minėjome, kad Aliona užaugo be tėvo? Kaip ir Lena, Nataša ir dauguma barakudų, su kuriomis teko bendrauti žurnalistui. Be tėvo. Be tėvo augusių, aukštakulnius avinčių ir turtingo globėjų ieškančių merginų karta. Įdomu tai, kad Aliona ir kitos barakudų akademijos studentės naiviai tiki pasakomis apie carą, kuris vieną dieną nusileis privačiu lėktuvu ir išskraidins jas į stebuklingą karalystę, kur plauks pieno upės.

Kas galėtų būti tas geradaris caras? Savaime suprantama Prezidentas, kuo puikiausiai įkūnijantis viską, apie ką tos mergaitės svajoja. Turtingas, įtakingas, galintis apginti – tas, už kurio jos „jaustųsi kaip už mūro“.

Grįžkime į Alionos butą. Mergina iš lentynos ištraukia Puškino knygą. Kartą klube ji sutiko turtuolį, kuris labai domisi literatūra. Mergina jau atmintinai išmoko ištrauką iš „Eugenijaus Onegino“.

„Padeklamuosiu, kai jis mažiausiai tikėsis išgirsti ką nors panašaus“, – šelmiškai mirkteli mergina.

Nusižiūrėtas turtuolis jau paskraidino gražuolę savo privačiu lėktuvu. „Ar galite įsivaizduoti: ten galima rūkyti, gerti, ant sėdynės užsikelti kojas. Jokių saugos diržų! Laisvė! Tai tiesa, nemeluoju – štai ką galima pavadinti tikru gyvenimu. Tai įmanoma ne vien tik filmuose“, – Aliona net spirga iš laimės.

Mergina prisimena su šiuo turtuoliu susipažinusi, kai pateko į VIP ložę.

„Jis gražus kaip Apolonas. Merginoms už oralinį jis nepagailėjo po kelis šimtus dolerių. Ištvėrė visą naktį. Įsivaizduojate, koks jis ištvermingas? Vargšės mergaitės – jos tai darė dėl pinigų... Visos tikisi, kad bus pastebėtos, tikisi, kad jas prisimins. Mano esančios ypatingos, todėl stengėsi iš visų jėgų. Aišku, kai man pasiūlė užsidirbti tokiu būdu, aš atsisakiau. Aš ne tokia kaip jos... Dabar mes kaip ir susitikinėjame. Palinkėkit man sėkmės!“ – iš džiaugsmo šokinėja mergina.

Aliona tikra – ji niekada gyvenime nelaikė, nelaiko ir nelaikys savęs prostitute. Atskirtis labai aiški: prostitutės mylisi su bet kuo, ką prirodo sąvadautojas. O ji grobio ieško ir renkasi pati.

„Kartą, kai dar dirbau striptizo šokėja, mano bosas pareiškė, kad turiu eiti namo pas vieną iš klientų. Nuolatinių klientų. Jis buvo storas. Ir ne pirmos jaunystės. „Ar tikrai turiu su juo eiti?“ – perklausiau viršininko. „Taip“, – nuskambėjo piktokas atsakymas. Kai jis nematė, į gėrimą įpyliau šiek tiek migdomųjų ir pabėgau“, – pasakoja mergina.

Aliona šią istoriją pasakoja labai išdidžiai. Tarsi rodytų garbės ženklelį.

„O kaip meilė?“ – žurnalistas paklausia Alionos. Metas vėlus, interviu įrašinėjamas merginos bute. Ragaujamas pusiau saldus putojantis vynas. Jos mėgstamiausias. Mažasis nervingas šunelis pagaliau ramiai užknarkia ant sofos.

„Mano pirmasis vaikinas. Gimtajame Donbase. Tai buvo meilė. Jis buvo vietos autoritetas“, – į prisiminus panyra mergina.

Autoritetas – tinkamas žodis nusikaltėliui apibūdinti.

„Kodėl nelikote kartu?“ – smalsauja žurnalistas.

„Jis pykosi su kita grupuote. Jie pasinaudojo manimi, kad jį rastų, suvestų sąskaitas. Stovėjau prie kampo. Kiek pamenu, laukiau tramvajaus. Du vyrukai, stambūs, tvirti žaliūkai įsitempė mane į automobilį. Spardžiausi ir klykiau. Praeiviams sakė, kad aš tiesiog padauginau, esą jie mano draugai. Nė vienas nenorėjo turėti reikalų su tokiais veikėjais. Nuvežė mane į butą. Pririšo prie kėdės. Laikė savaitę“, – Alionos veidas apsiniaukia.

„Išžagino?“ – kaip tardytojas žodžius traukia žurnalistas.

Aliona lyg niekur nieko siurbčioja saldų putojantį gėrimą. Šypsosi. Vis dar vilki žėrinčią suknelę. Nusiavė aukštakulnius, namuose patogiausias apavas – rožinės pūkuotos šlepetės. Mergina rūko plonytes kvepiančias cigaretes. Apie viską kalba žinovės tonu.

„Rotavosi. Visą savaitę. Reguliariai kuris nors vienas eidavo žuvies konservų ir degtinės. Dvokė visas butas. Vis dar prisimenu tą kambarį. Jis buvo tuščias. Stovėjo tik medinis stalas. Buvo svarmenų ir štanga. Laisvu nuo žaginimų metu kilnojo svorius. Prisimenu, kad ant sienos kabėjo sovietų vėliava. Galiausiai vienam iš jų manęs pagailo. Kai antrasis išėjo degtinės, jis mane paleido“, – pasakoja Aliona.

„O kaip taviškis autoritetas?“ – domisi žurnalistas.

„Kai papasakojau, ką jie su manim padarė, jis įsiuto, žadėjo juos išžudyti. Tačiau būtent tuo metu su ta gauja susitaikė. Tai buvo viskas. Jis savo pažadą tiesiog pamiršo. Dažnai matydavau savo skriaudikus. Vienas, tas, kuris mane paleido, netgi sugebėjo atsiprašyti. Pasirodo jis visai malonus žmogus. Kitas, mane pamatęs, visada imdavo šlykščiai vaipytis. Išvažiavau iš to miesto“, – sako mergina.

Žurnalistui bebaigiant pokalbį, Aliona susimąstė ir surimtėjo. Tokios jos dar neteko matyti.

„Ar yra bent menka galimybė, kad savo laidoje nepasakosite, kas įvyko tame bute?“ – nedrąsiai paprašo mergina.

„Be problemų. Juk tai būtų pavojinga“, – nuramina žurnalistas.

„Pavojinga? Tikrai ne dėl to. Dėl to, kad toks pasakojimas gali sudaryti įspūdį, kad aš, kaip čia jums pasakius, liūdna ir nelaiminga. Nenoriu, kad kiti taip manytų. Tegul mane laiko nerūpestinga ir džiugia kaip putojantis vynas. Tegul taip ir lieka“, – argumentus dėsto mergina.

Žurnalistas pasimeta ir pradeda gailėtis privertęs merginą prisiminti, kas nutiko: „Žiūrėk, man labai nesmagu, kad priverčiau visa tai papasakoti. Nenorėjau. Įsivaizduoju, kaip nemalonu viską išgyventi iš naujo“.

Aliona gūžteli pečiais: „Klausykit, viskas gerai. Tokių dalykų pasitaiko. Tai normalu. Ne aš viena tokia. Nieko ypatingo“.

Alionos santykiai su Puškiną mylinčiu turtuoliu ilgai netruko. „Iš pradžių maniau, kad jam reikėjo kalės. Tad buvau kalė. Tik dabar nebesu tokia tikra, ar tik nebūsiu suklydusi. O gal jam reikėjo paprastos mielos merginos? Žinote, ir pati kartais susipainioju, kas esu – ta paprasta miela mergina ar tikra kalė“, – sako Aliona.

Tokią išvada mergina pateikia be menkiausios nuoskaudos, tarsi kalbėtų apie visai kitą žmogų, tarsi apie save galvotų trečiuoju asmeniu. Vos tik užkliudžius skaudžią vietą, Aliona skubiai atsitraukia ir nukreipia temą. Žurnalistas tarsi melodramos režisierius ieško būdų, kaip į paviršių ištraukti tikrąją Alioną, rasti tą vienintelį emocinį svertą, kurį paspaudus visas tas blizgus ir vėjavaikiškas realybėje labai vienišos ir nelaimingos jaunos moters fasadas subyrės į šipulius, ir ji galiausiai pravirks.

Deja, jam nepavyksta – mergina pati jį vynioja aplink pirštą ir bet kokius bandymus sugriauti apgaulingos laimės iliuziją neutralizuoja šypsena ir įvairiausiomis spalvomis žaižaruojančiu nerūpestingumu. Ji nebijo nei skurdo, nei pažeminimo. Praradusi vieną rėmėją, ji viską pradeda iš naujo, atgimsta tarsi Feniksas iš pelenų, susikuria naują tapatybę, kuri galbūt šį kartą tikrai pasiteisins.

Penkta valanda ryto. Gyvenimas klube virte verda. Ložėje patogiai įsitaisę turčiai vaiko personalą ir godžiai laižosi lūpas, akimis rydami jiems įtikti norinčias gražuoles. Visi tie vyrai apsirengę tarsi vienas – dryžuoti šilkiniai marškiniai, sukišti į dizainerio džinsus.

Visi lygi vieno įdegę, pilvoti, liguistai pasitikintys savimi ir nevengiantys atvirai demonstruoti, kad jiems nėra nieko neįperkamo. Vangiai leidžiasi į šokių aikštelę prie klubus judinančių telyčaičių.

Alkoholis daro savo: visi prakaituoja ir sunkiai koordinuoja judesius – akimirką galima pasijusti tarsi sulėtintame kine. Keičiasi suokalbiškais žvilgsniais, bylojančiais apie vienas kito supratimą ir pagarbą – atrodo, kad visi nusiėmė kaukes ir darniai vaidina viename farse. Tą akimirką ateina suvokimas, kad tiek tie turčiai, tiek tokios merginos kaip Aliona yra lygūs.

Šie žmonės tebandė išsiropšti iš sovietų pasaulio griuvėsių. Naftos geizerio srovė juos nubloškė į skirtingas finansų galaktikas, bet jie vis tiek vieni kitus puikiai supranta. Jų žvilgsniai tarsi šaukte šaukia, koks nuostabus šis maskaradas – juk dar vakar visi gyvenome komunaliniuose butuose, dainavome sovietų himną ir manėme, kad „Lewis“ džinsai ir pieno milteliai yra prabangos viršūnė.

Dabar jų garažuose stovi prabangūs automobiliai, skraidina privatūs lėktuvai, o gomurius vilgo lipnus putojantis vynas. Nors dauguma vakariečių ir mano, kad rusai tiesiog apsėsti pinigų ir turtų, straipsnio autorius tvirtina, kad jie labai klysta: pinigai atsirado taip staiga, pažiro tarsi dirbtinis sniegas, papurčius stiklinį sniego rutulį, tad atrodo netikri, nerealūs, ir niekam į galvą nešauna mintis taupyti.

Greičiau priešingai – norisi mėgautis, dūkti juose kaip plunksnose pagalvių mūšio įkarštyje ir naudoti kaip medžiagą vis naujų kaukių, kurias galima keisti kad ir kelis kartus per dieną, gamybai.

Penkta valanda ryto. Muzika griaudi vis greičiau ir garsiau, vaidmenys keičiasi kaip kaleidoskope – apsvaigusioje naktyje prasimušti bet kokia kaina siekiančios telyčaitės virsta pinigų maišais ir atvirkščiai.

Karuselė sukasi taip greitai, kad jie ir patys nebežino, kas esantys. Vyrai ir moterys žiūri vieni į kitus ir mąsto: „Nejaugi tai nutiko man? Ar čia aš? Šalia visų tų prabangių „Maybach“ automobilių, žaginimų, masinių kapaviečių, rezidencijų ir blizgančių suknelių?“.