Kaip nusikaltėlių grupuočių sutriuškinimai veikia visuomenę?

Panevėžio “Tulpinių” gaujos sunaikinimas ir 15-os žmogžudysčių išaiškinimas nėra eilinė teisėtvarkos pareigūnų pergalė prieš banditus, - tai savotiškas lūžis. Per pastaruosius dvyliką metų tokių lūžių buvo keletas. “Veidui” parūpo išsiaiškinti, kaip tokie atskirų grupuočių sutriuškinimai atsiliepia skirtingų miestų nusikaltėliams, kaip tai veikia visuomenę ir pačius teisėtvarkos pareigūnus.

Kalbant su įvairiais pareigūnais galima pastebėti, kad dauguma jų didžiausias pergales prieš nusikaltėlius vertina skirtingai. Dažnam prokurorui ar Kriminalinės policijos pareigūnui atrodo, kad reikšmingiausi gaujų sutriuškinimai yra tik tie, kuriuose jie dalyvavo. Be to, daugumai pareigūnų neatrodo, kad tų pergalių visuomenei teko laukti pernelyg ilgai ar kad jos palyginti retos.

Juk pirmosios organizuoto nusikalstamumo užuomazgos Lietuvoje stebimos jau nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio, tačiau pirmas rimtesnis smūgis nusikaltėliams kirstas tik po aštuonerių metų – 1993 m. Tarkime, 1991-1993 m. nusikaltėlių siautėjimas Lietuvoje buvo pasiekęs apogėjų, banditai atvirai įvedinėjo savo tvarką, vykdė totalinį verslininkų reketą ir turto prievartavimą, duokles mokėjo dauguma verslininkų – pradedant stambiaisiais, baigiant kioskininkais. Nusikaltėlių grupuotės praktiškai nekreipdamos dėmesio į teisėtvarkininkų menkus žnybtelėjimus, dalinosi įtakos sferas, skverbėsi į legalią ekonomiką, dalyvavo valstybinio turto privatizavime, įtvirtino savo pozicijas politiniuose sluoksniuose. 1992 m. pabaigoje, 1993 m. pradžioje buvo fiksuojama ypač suaktyvėjusi tokių nusikalstamų grupuočių, kaip “Vilniaus brigada”, Kauno - “Daktarų”, “Žaliakalnio”, Klaipėdos - S.Gaidjurgio, Šiaulių - “Princų”, Panevėžio – “Kavioro”, Alytaus – “Baublių” ir daugelio kitų miestų bei rajonų organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla. Jei įprastais metais būdavo nužudoma 600-800 žmonių, tai 1993 m. žmogžudysčių skaičius pasiekė 1194, o tyčinių žmogžudysčių skaičius nuo 1992 iki 1993 metų padidėjo nuo 303 iki 480.

Tuo tarpu teisėtvarkos institucijų vadovybė įbaugintą visuomenę ramino įvairiais nesąmoningais pareiškimais. Tarkime, 1992 m. tuometinis vidaus reikalų ministras Petras Valiukas pareiškė, kad organizuotas nusikalstamumas Lietuvoje neegzistuoja ir priėmė sprendimą panaikinti vadinamuosius “6-uosius” skyrius. Panaikinus šias struktūras, nusikaltėliams buvo sukurtos šiltnamio sąlygos, jie ėmė jaustis pakankamai saugūs ir neliečiami, tad greitai stiprėjo bei plėtėsi. Tuo metu Vyriausybė priminėjo visokias niekines nusikalstamumo kontrolės koncepcijas.

Tik 1993 m. pradžioje Vidaus reikalų ministerijoje ir Generalinėje prokuratūroje imta kurti specializuotus padalinius kovai su organizuotu nusikalstamumu bei priimti įstatymai numatantys griežtą atsakomybę už nusikalstamo susivienijimo kūrimą, dalyvavimą jo veikloje, už žmogaus terorizavimą.

1993 m. vasarį jungtinės prokuratūros, policijos pareigūnų ir saugumiečių pajėgos banditams smogė pirmą rimtesnį smūgį – demaskavo Šiaulių V.Antonovo organizuotą gaują, atskleidė 18-oje miestų ir rajonų jos įvykdytų galybę nusikaltimų. Atkreiptinas dėmesys, kad vietinės teisėtvarkininkų pajėgos buvo silpnos ir be Vilniaus pareigūnų įsikišimo, Šiauliuose padėtis dar ilgai būtų nesikeitusi. Įdomi detalė, kad net Šiaulių teisėjai ilgokai bijojo nagrinėti bylas, kuriose buvo teisiami Šiaulių banditai.

Po šios operacijos kiek padidėjo visuomenės pasitikėjimas teisėtvarkos institucijomis. Ir kitų rajonų žmonės ėmė drąsiau teikti informaciją apie banditų išpuolius, apie gaujų vadeivas. Taigi, keletas bylų buvo iškelta Kelmės, Palangos, Tauragės, Lazdijų “įžymybėms”.

Tačiau esminis lūžis 1993 m. įvyko, kuomet specialiosios tarnybos pradėjo puolimą prieš “Centurionį” bei “Vilniaus brigadą” ir ilgainiui jas palaužė, bei išsiaiškino žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės užsakovus ir vykdytojus.

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Algimanto Kliunkos teigimu, šios operacijos ir persilaužimas padrąsino visuomenę, pareigūnams suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, o banditams parodė, kad jie nebėra neliečiami, tad dalis nusikaltėlių nusprendė atsisakyti nusikalstamos veiklos ir metėsi į legalų verslą, kiti banditai pakeitęs savo specializaciją ir ėmė labiau maskuoti savo veiklą.

Tiesa, gaila, kad tokiomis stambiomis pergalėmis prieš organizuotas nusikaltėlių grupes Lietuvos teisėtvarkos pareigūnai žmones maloniai stebindavo palyginti retai. Iš to kildavo netgi paradoksų. Tarkime, kai kurie pareigūnai “Vilniaus brigados” sunaikinimu didžiavosi net 2001 metų, nors vietoj jos jau seniai susikūrė nauji susivienijimai ir daro žymiai intelektualesnius bei rafinuotesnius nusikaltimus. Panašiai elgėsi ir pareigūnai už grotų pasodinę Henriką Daktarą – jie savo nuopelnus aukštino taip pat 6 metus. Tiesa, kad ir ką kalbėtume, kauniečių H.Daktaro, Vytauto Jankevičiaus, Egidijaus Abariaus, Vidmanto Gudzinsko, Vidmanto Siaurusevičiaus, Deivido Ganusausko, Alvydo Laurinavičiaus pažabojimas 1995-1996 m. laikytinas antruoju lūžiu bei rimtesne pergale prieš organizuotą nusikalstamumą.

Nors, kita vertus, šio kirčio nusikaltėliams pasekmės buvo kiek kitokios nei Vilniuje, ar Šiauliuose. Pasodinus H.Daktarą, laikinojoje sostinėje prasidėjo naujos kovos dėl įtakos, eilinių banditų kontrolė sumažėjo, todėl jie ėmė dar labiau siautėti, o automobilių vogimas pasiekė neįsivaizduojamus mastus (panaši situacija susiklostė ir Telšiuose areštavus “šilinių” gaujos vadovybę). Taigi, įkirtus “daktarams”, Kauno gyventojai nepradėjo jaustis saugiau. Na, gal tik kitiems banditams buvo parodyta, kad anksčiau ar vėliau Lukiškių duonos jiems teks paskanauti, jei iki tol niekas nenušaus. “Aš neabejoju, jog visi nusikaltėlių susivienijimai anksčiau ar vėliau prieina liepto galą. Paprastai nei dešimties metų laukti nereikia”, - mano Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos vyresnysis komisaras Jonas Subačius.

Ilgiausiai tokios pamokos teko laukti Panevėžio banditams. Daugiau nei dešimt metų Panevėžio nusikaltėliai veisėsi ir kerojo praktiškai nejusdami jokio pasipriešinimo. Panevėžio teisėtvarkos institucijų vadovai per 10 metų keitėsi 5 kartus, operatyvinės tarnybos dirbo labai silpnai, neretai tarp pareigūnų sunku būdavo rasti mačiusių, kaip atrodo gyvas vienas ar kitas nusikaltėlių “autoritetas”. Jei koks banditas paskambinusiam pareigūnui pasakydavo, kad jis neturįs, ką policijai pasakyti, tai pareigūnas ir nedrįsdavo jo trukdyti. Kadangi iki prokuroro Gintauto Sereikos žmogžudystės, centrinės šalies policijos ir prokuratūros institucijos į Panevėžį dėmesio beveik nekreipė, vietiniai nusikaltėliai visiškai įsigalėjo ir net ėmė savo pajėgas bei patirtį eksportuoti į Ispaniją, Vokietiją bei Didžiąją Britaniją.

Jei “tulpiniai” nebūtų buvę pernelyg godūs ir nebūtų nužudę Gedimino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo bei trijų pareigūnų – G.Sereikos, Sergejaus Piskunovo ir Vidos Kazlauskaitės, panašu, kad dar keletą metų jų niekas nebūtų trikdęs ir jie toliau būtų jautęsi nebaudžiami. Beje, ši aplinkybė yra gana baisi, nes kol banditai žudo ir užkasinėja paprastus žmones, niekas į tai nekreipia dėmesio, didžiulės pajėgos metamos tik kuomet nusikaltėliai ima kėsintis į pareigūnus arba į vadinamąją aukštuomenę.

Tačiau bet kokiu atveju “tulpinių” sutramdymas ir keliolikos žmogžudysčių atskleidimas laikytinas trečiuoju lūžiu. Tiesa, yra ir dar viena reikšminga teisėtvarkininkų pergalė – tai Valerijaus Januškevičiaus samdomų žudikų gaujos išaiškinimas. Bet tai ko gero ir visos didžiosios pergalės. Per 14 metų – mažoka. Juolab, kad kai kuriuose miestuose, tarkime, Klaipėdoje nusikalstamiems susivienijimams nepavyko suduoti nei vieno rimtesnio smūgio, nors kaip tik čia įsitvirtinusios vienos rimčiausių grupuočių. Keista ir tai, jog sutriuškinus vieną kurią nors tam tikro miesto grupuotę, po to tas miestas ilgiems metams paliekamas savieigai. Tačiau juk ir patys pareigūnai sutinka, kad išblaškytos gaujos pozicijas per 2-3 mėnesius užima nauji nusikaltėliai, nes kaip teigia Tardymo departamento direktoriaus pavaduotoja Sigutė Malinauskienė, “gera vieta ilgai tuščia nebūna. Vieno ko galime tikėtis, kad nauji nusikaltėlių grupuočių lyderiai nebus tokie žiaurūs, kaip pavyzdžiui, ligšioliniai “tulpinių” vadeivos”.

Taigi, advokatų nuomone, visa kova su organizuotu nusikalstamumu Lietuvoje primena gaisrų gesinimą, o ne pastovų, nuoseklų, sisteminį tyrimą. O juk prieš organizuotų nusikaltėlių sistemą turėtų kovoti visų teisėtvarkos institucijų jungtinės pajėgos, tačiau Lietuvoje skirtingų tarnybų pareigūnai niekada nemėgo bendradarbiauti.

Tiesa, net ir tokia kova turi savų privalumų. Sutriuškinus stambią nusikalstamą grupuotę ir jos nariams skyrus griežtas bausmes, maždaug po metų visoje šalyje nusikalstamumas šiek tiek sumažėja. Tarkime, po 1993 m. smūgių Šiaulių ir Vilniaus grupuotėms, 1994 m. nusikaltimų užregistruota beveik trim procentais mažiau nei 1993 m.

Po 1992 - 1993 m. klestėjimo kitas nusikaltėlių suvešėjimas datuojamas 1997-98 metais, iš dalies 1999 m. pradžia, mat tuo laiku iš įkalinimo įstaigų grįžo daug teistų organizuoto nusikalstamumo gerbėjų, be to, kol jie ilsėjosi, susiformavo dar ir naujų gaujų. Todėl tuomet vėl ėmė daugėti žmogžudysčių, sprogdinimų, padegimų. Tuo tarpu teisėtvarkos institucijos tais metais, lyg tyčia nusilpo. Patys pareigūnai juokauja, kad blogiausius laikus prokurorai ir policijos pareigūnai išgyvena, kuomet valdžioje būna konservatoriai, mat jie labai mėgsta viską politizuoti. Išsamiausi to pavyzdžiai Kazio Pėdnyčios ir Vidmanto Žiemelio nuopelnai.

Beje, teisėtvarkos institucijos ne tik nusilpo, bet ir ėmė nebespėti keistis taip greitai, kaip keitėsi nusikalstami susivienijimai. Šiuo metu dauguma organizuoto nusikalstamumo struktūrų nuo smurtinių veiksmų pradėjo persiorientuoti į taikų bendradarbiavimą ir kriminalinės rinkos pasidalinimą. Norėdami įbauginti kai kuriuos verslininkus, nusikaltėliai jų nebešaudo, nesprogdina, o pasistengia, jog tokius verslininkus užgriūtų valstybinių kontroliuojančių institucijų lavina – šis puolimas paprastai pasiteisina ir daugiau verslininkų įkalbinėti ar gąsdinti nebereikia.

Organizuoti nusikaltėliai ėmė vengti visuomenės dėmesio, kuriuo taip mėgavosi prieš 5-7 metų, savo veiklą ėmė kreipti į tas sritis, kuriose įvykdomi nusikaltimai nesukelia didelio rezonanso, o nusikalstama veikla greitai ir be didelės rizikos duodą maksimalų pelną – tai daugiausiai akcizinių prekių kontrabanda, vengimas mokėti mokesčius, narkotikų tranzitas ir pinigų plovimas, o pinigus nusikaltėliai ėmė investuoti į nekilnojamąjį turtą, naftos biznį, maisto produktų verslą. Be to, pastaruoju metu pastebimas grupuočių narių siekimas labiau apsisaugoti nuo galimo sulaikymo ir demaskavimo.

Pramokusios tirti rezonansinius smurtinius nusikaltimus, intelektualesnių stambių nusikaltimų, mūsų pareigūnai išnarplioti dar nemoka. Todėl šioje sferoje, taip pat ir tarptautinio nusikalstamumo plotmėje dar neturime nei vienos reikšmingesnės Lietuvos teisėtvarkininkų pergalės prieš nusikaltėlius.

Nors kai kurie kalbinti pareigūnai tikina, kad finansiniai nusikaltimai visuomenei atrodo gerokai mažiau pavojingi nei sunkūs smurtiniai nusikaltimai ar virtinės nužudymų. Todėl žmonėms ramybė esą labiau asocijuojasi su žmogžudysčių, o ne su finansinių nusikaltimų sumažėjimu.

?tai Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisaro Stanislovo Poliako tikinimu, susėmus “tulpinius” bent jau Panevėžyje iš tikrųjų įvyko lūžis, panevėžiečiai atsikvėpė, padrąsėjo, jie patenkinti, jog “žvėrims” atėjo atpildo valanda, gerokai pasitaisė miesto kriminogeninė padėtis, sumažėjo žmonių dingimų. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Vyriausiasis komisaras Vizgirdas Telyčėnas mano, kad smūgis “tulpiniams” daugelį grupuočių verčia keistis, galvojantys nusikaltėliai, matyt, kuo toliau, tuo labiau vengs žmogžudysčių, sprogdinimų, padegimų, smurto. Juk žinoma, kad, pavyzdžiui, 1999 m. iš 112 tyčinių nužudymų sunkinančiomis aplinkybėmis net 110 buvo išaiškinta.

Nors pažvelgus į bendrą statistiką akivaizdaus nusikaltimų sumažėjimo nematyti, tačiau sunkių nusikaltimų skaičius gerokai sumažėjęs. Bendrą nusikaltimų skaičių padidina mobiliųjų telefonų vagysčių bumas.