J.Jurgelis. Valdžia ir jos nuodėmės

Pasilyginimai su dabartimi. Kai lietuvis šiandien pasilygina su kitu lietuviu, tai pamato, kad socialinė atskirtis (socialinė neteisybė) didėja. Kai lietuviai pasilygina su estais, tai sunku pasilyginti. Estijoje geriau, nors neseniai buvo kaip pas mus. Kai jaunimo švietimą palyginam su kitomis šalimis, tai imame galvoti, kad mūsų švietimas tamsėja. Kai dar palyginam ir pasilyginam, tai pastebim – esame išsivažinėjanti, išskraidanti nedidelė (nedrįstu sakyti nykstanti) Europos tauta .

Žmonės sako: dėl visko kalta valdžia. Žinoma, ne dėl visko. Bet valdžia turi nuodėmių, kurios apkartina žmonių gyvenimą. Kartais manoma, kad tos nuodėmės – tai sovietinio mąstymo, sovietinės moralės, sovietinės nomenklatūros palikimas. Laikas išgydys. Bet laikas neišgydo. Nuodėmės tarpsta laisvės ir laisvos rinkos sąlygomis.

Pagrindinės valdžios nuodėmės – tai korupcija, nekompetencija, neatsakomybė ir savanaudiškumas. Dažniausiai minimos tik pirmosios dvi. Bet tai ne pilnas vaizdas. Ir kitos dvi yra pakankamai reprezentatyvios. Tiesa, esama bendrų bruožų tarp korupcijos ir savanaudiškumo. Kiekviena korupcija yra savanaudiška, tačiau ne kiekvienas savanaudiškumas yra korupcija. Taigi trumpai apie nuodėmes su pavyzdžiais iš artimos praeities ir dabarties.

Savanaudiškumas, kaip valdžios nuodėmė, turi daug pavidalų. Viena jų – populizmas. Tai žmonių apgaudinėjimas pažadais bei kitoks žmonių kvailinimas, siekiant papulti į valdžią.

Bet populizmas būdingas ir jau esantiems valdžioje. Populistų, esančių valdžioje, pagrindinis tikslas – būti valdžioje. Jie, ypač prieš rinkimus, stengiasi nedaryti to, kas kam nors gali nepatikti. Dėl to jiems sunku kovoti su infliacija. Antiinfliacinės priemonės yra griežtos, ribojančios, draudžiančios. Jos visada kam nors nepatinka. Todėl populistai linkę laukti, gal infliacija praeis pati, kaip sloga.

Populistai (ypač prieš rinkimus) mėgsta dalinti lengvatas, kompensacijas, priemokas, šventes ir pan. Kartais tos lengvatos būtinos. Tačiau kai lengvatos, šventės ima viršyti šalies galimybes, pradeda slėgti šalies biudžetą, tada nebegerai.

Populizmo apraiškas Seime galėjome stebėti visai neseniai, per biudžeto svarstymą. Seimo nariai siūlė didinti deficitinio biudžeto deficitą. Jie, nesant pinigų, siūlė vis dar ką nors papildomai pastatyti, rekonstruoti, renovuoti. ir pan. Taip prieš rinkimus jie „rūpinosi“ rinkėjais. O kai kas regimai rūpinosi ir labiau privačiais dalykais, bet tai jau STT reikalas.

Mažeikių naftos atvejis. Buvo tikima, kad amerikiečiai yra tie verslininkai, kurie išves gamyklą į gamybines aukštumas ir užtikrins mums energetinį saugumą. Bet jie gamyklos niekur neišvedė. Paliko gamyklai nemažai bėdų ir išvažiavo. Bet ne jie kalti, kad išvažiavo (gal gerai, kad išvažiavo). Patys turėjom susigaudyti (ne tik tikėti), su kuo susidedam. Trūko supratimo – kompetencijos.

Bankų griūtis. Čia susispietė visos keturios nuodėmės. Pirma – nekompetencija. Nebuvo parengta tinkama įstatyminė bazė privatiems bankams steigti bei kontroliuoti. Antra –neatsakomybė. Matant, kad bankai švaisto pinigus, nebuvo sugriežtinta jų kontrolė. Trečia – didelė neatsakomybė. Pasaulio bankui įspėjus, jog bus blogai, vistiek nebuvo sustabdytas bankų išvogimas. Savanaudiškumas ir korupcija kaip visada slėpėsi šiek tiek giliau nuo publikos akių. Paskui jie sakė: nieko nebeprisimenam, nieko nebepažįstam, nieko nebežinom.

Žemės kilnojimo įstatymas. Trūko supratimo, kad žemę kilnoti nevalia. Trūko numatymo, kad šis įstatymas plačiai atvers vartus korupcijai į kilnojamos žemės plotus. Bet kartu su nesupratimu buvo ir aiškiai suprantamas noras persikelti savo sklypelį kur nors prie gražesnio ežero, prie upelio ar tiesiog prie sostinės.

Privatizacija. Ji dažnai vadinama prichvatizacija. Tikroji prichvatizacija be korupcijos negalima. Kuo didesnė prichvatizacija, tuo aukštesnė korupcija. Privatizacijos-prichvatizacijos sūkuriuose skendo žvejybos laivai, nyko įmonės, sporto bazės ir t. t. Kartu skendo ir baudžiamosios bylos, iškeltos dėl tokio privatizavimo. Buvo dideli pinigai.

Reformos. Nesibaigiančios švietimo, sveikatos apsaugos, aukštojo mokslo ir kt. Reformos – tai nekompetencijos ir neatsakomybės triumfas. Kalbama, kad policija pagaliau baigia reformuotis. Galima suprasti, net pateisinti prieš aštuoniolika metų buvusį kompetencijos trūkumą. Bet dabar tokia nekompetencija ir toks neatsakingumas yra nusikalstami.

Pabaiga. Rinkimų proga partijos parašė programas. Vienas jų rašė partiečiai kitas partiečiai su specialistais, dar kitas specialistai be partiečių. Pagaliau nesvarbu, kas jas rašė, už kiek rašė, kodėl rašė, net kokia kalba rašė. Visos programos pradės grimzti, vos užplaukusios ant nuodėmingų valdymo rifų (kai kurios gali pradėti grimzti ir nepradėjusios plaukti).

Šiandienos pasaulyje yra tokia situacija: šalys, kurios sugeba išspręsti valdžios ir valdymo problemas, daro spartesnę pažangą ir gyvena geriau. Kurios nesugeba – tai geriau negyvena.

Po pabaigos. Atidesnis skaitytojas paklaus, o kur dingo „Leo LT“. Jis (ji) niekur nedingo. Tik neaišku, kur jį (ją) reiktų priskirti ar niekur nepriskirti. Daug „jeigu“, būtent:

- jeigu VST privatizacija buvo nekorektiška;
- jeigu „Leo LT“ užgimimas neskaidrus;
- jeigu privačiam verslui nepelnytai nukrito per didelis kąsnis;
- jeigu ženklus elektros kainų kėlimas - žmonių skurdinimas - ne būtinybė, o verslininkų pasipelnymo būdas ir t. t ir pan.
Ir jeigu į visus „jeigu“ būtų atsakyta „taip“, valdžiai nebegalima būtų pripaišyti jokios nuodėmės. Jai būtų galima pripaišyti negalią (lotyniškai ėtsytorpanplis).