G.Česnakas. Kas nubrėš „raudonąsias linijas“ Rusijai Sirijos klausimu?

Jau dešimt mėnesių vykstantys protestai prieš Sirijos diktatorių Basharą el Assadą virto kruvinu susidorojimu su opozicija ir galiausiai besitęsiančiu pilietiniu karu tarp Sirijos kariuomenės ir Sirijos opozicijos. Procesai audrina visą tarptautinę bendruomenę. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga siekia, kad būtų sustabdytas besitęsiantis pilietinis karas, o B. el Assadas perduotų valdžią demokratiškai suformuotoms institucijoms.

JAV ir ES valstybės narės Jungtinių tautų organizacijos Saugumo taryboje svarstė galimybes panaudoti karinę jėgą, siekiant sustabdyti konfliktą Sirijoje, tačiau visos svarstomos rezoliucijos buvo blokuojamos Rusijos ir Kinijos. JAV svarstė galimybes prie Sirijos krantų pasiųsti lėktuvnešį ir gavus JTO Saugumo tarybos mandatą užtikrinti neskraidymo zoną. Atsakydama Vakarų veiksmus Rusija nusprendė pasiųsti savo karinio laivyno flagmaną, vienintelį lėktuvnešį – „Admirolas Kuznetsovas“, lydimą karinių laivų flotilės, kuri nugabeno ginklų Sirijos kariuomenei.

Tęsdama savo karinę paramą Sirijai 2012 sausį Rusija pardavė 36 mokomuosius naikintuvus, kurie gali būti panaudoti prieš sausumos pajėgas - sukilėlius. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas teigia, kad Rusija Sirijai neparduoda jokių prekių, kurios pažeistų tarptautines sutartis ir pasisako už Sirijos valdžios ir opozicijos dialogą. Tokiais pareiškimais Rusija meta iššūkį Vakarų pozicijoms Sirijos atžvilgiu ir siekia išsiaiškinti, kur Vakarai nubrėš „raudonąją liniją“ (t.y. paprieštaraus Rusijos veiksmams ir pozicijoms) Sirijos atžvilgiu. Taip Rusija siekia išbandyti, kiek ilgai galima ignoruoti Vakarų pareiškimus ir pozicijas.

Rusijos veiksmai turi išorines ir vidines priežastis. Vidinės priežastys yra susijusios su artėjančiais Rusijos prezidento rinkimais. Vladimiro Putino vyriausybė siekia pademonstruoti „kietą“ Rusijos poziciją Vakarų atžvilgiu ir taip stiprinti Rusijos, kaip galingos ir galinčios mesti iššūkį Vakarams valstybės, įvaizdį. Toks įvaizdis yra itin patrauklus nacionalistinių pažiūrų ir vyresnio amžiaus rinkėjams, kadangi apeliuojama į Sovietų Sąjungos pasaulyje turėtą įtaką. Rusija remdama nedemokratinius režimus bando teigti, kad kiekviena demokratinė santvarka yra skirtinga, taip siekdama pateisinti savo „demokratijos“ specifiką. Rusijos valdžia propaguoja nesikišimo politiką į kitose valstybėse vykstančius procesus, griaunančius diktatūrinį legitimumą tam, kad galėtų nepaisyti Vakarų kritikos Rusijos režimui, kad galėtų neutralizuoti stiprėjančią opoziciją bei neleisti legitimuoti jos bendradarbiavimo su Vakarų valstybėmis.

Išorinės Rusijos užsienio politikos priežastys persidengia su vidinėmis. Rusija siekia susigrąžinti įtaką globalioje erdvėje, arba, kaip teigia savo programiniuose dokumentuose, tapti „esminiu besiformuojančios daugiapolės tarptautinės sistemos subjektu“. Rusija suvokia, kad stiprindama opoziciją Vakarų atžvilgiu stiprins savo pozicijas tarptautinėje erdvėje ir leis priartėti prie daugiapolio pasaulio formavimo. Kadangi Vakarai nesugeba nubrėžti aiškių „raudonų linijų“, kiek Rusijai leidžiama remti režimą, kuris siekia susidoroti su savo piliečiais, tai sėja abejones Vakarų pajėgumu atsakyti į Sirijoje ir kitose valstybės vykstančius procesus. Prisiminus Vakarų atsaką į Jugoslavijoje vykusį 1998 m. Kosovo karą ir nesugebėjimą atsakyti į Sirijoje vykstančius procesus, išryškėja Vakarų pozicijų tarptautinėje sistemoje silpnėjimas. JAV praranda „pasaulio policininko“ įvaizdį, o silpnos JAV reiškia nestabilumą Europoje ir aplink ją esančiuose regionuose.

Tokios, iš pažiūros nedidelės, Vakarų nuolaidos Rusijai dėl Sirijos gali turėti bangos efektą. Įvairių valstybių diktatoriai ir autoritariniai lyderiai galės vis dažniau imtis susidorojimų su opozicija šalies viduje, o geri dvišaliai santykiai su Rusija leis išvengti didesnių sankcijų ar bent karinės jėgos panaudojimo prieš juos. Rusija taps vis svarbesnė nedemokratiškoms valstybės, o tai leis plėsti Rusijos įtaką globalioje erdvėje, keliant grėsmę esamai tarptautinei sistemai.

Rusija gali taip elgtis, nes Vakarai demonstruoja silpnumą ir neužtikrintumą. JAV daugiausiai dėmesio pradeda skirti Ramiojo vandenyno regionui, o svarbiausi pastarojo laikotarpio klausimai yra didėjantis nestabilumas Pakistane ir Irano branduolinė programa. ES susitelkusi į siekį neutralizuoti antrąją ekonominės krizės bangą.

Vakarai bijo bloginti santykius su Rusija dėl Sirijos, kadangi taikant sankcijas Iranui reikia kompensuoti sumažėjusį energijos išteklių iš Irano importą. Sumažėjęs Irano naftos kiekis pasaulinėje rinkoje neišvengiamai kelia jos kainas, o tai atitinka Rusijos interesus. Rusija nėra tokia griežta Irano atžvilgiu ir ne taip seniai palaikė Vakarų pozicijas suvokdama, kad Vakarų ir Irano konfliktas kels jos kainas, o Rusijai yra reikalinga naftos kaina, kuri siektų bent 100 – 110 JAV dolerių, kad būtų surenkamos pakankamos pajamos į biudžetą ir užtikrinamas Rusijos ekonomikos augimas. Kita vertus, Vakarai bijo imtis veiksmų, nes arabų valstybėse, kuriose buvo nuversti diktatūriniai režimai, įsigali radikalaus islamo politinės jėgos, palankiai nenusiteikusios Vakarų atžvilgiu. Vakarai nėra įsitikinę, kad taip nenutiks ir Sirijoje, todėl išlaiko nuosaikesnes pozicijas ir toleruoja Rusijos opoziciją.

Nors Rusijos pozicijos Sirijos atžvilgiu, kitaip nei 1962 m. negrasina branduolinėmis bombomis, tačiau leidimas Rusijai ignoruoti JAV ir ES pozicijas ir netgi vykdyti politiką, priešingą Vakarų tarptautinės bendruomenės vykdomai politikai, remiant diktatūrinį režimą ginklais, kelia didžiulę grėsmę tarptautinės sistemos stabilumui ir skatina pagarbos žmogaus teisėms mažėjimą globalioje erdvėje.

Kaip įmanoma greitesnis Rusijos veiksmų pasmerkimas, „raudonųjų linijų“ nubrėžimas leistų bent jau sustabdyti Rusijos įtakos plėtrą globalioje erdvėje (didinant patrauklumą tarp diktatūrinių valstybių). Tuo būtų parodoma nedemokratiškų valstybių lyderiams, kad neįmanoma susidoroti su savo piliečiais, paprašyti Rusijos pagalbos ir išvengti tarptautinės bendruomenės taikomų sankcijų.