G. Baranauskas. Apie Sovietų Sąjungos staigios griūties sindromą

Netrukus po šio straipsnio pasirodymo ir Jungtinės Tautos suformulavo „Atsakomybės ginti“ normą, kuri teigia, kad nacionalinis suverenitetas nėra absoliuti teisė, bet valstybės privalo užkirsti kelią masiniams žmogaus teisių pažeidinėjimams. Jei to negali užtikrinti atskira valstybė savo teritorijoje, tuomet tarptautinė bendruomenė turi pareigą proporcingai įsikišti ir sustabdyti tokius masinius pažeidinėjimus.

Tuo pačiu globali pilietinė visuomenė palaipsniui perima dalį valstybių teisių ir pareigų organizuojant bendruomenių gyvenimą pagal bendras taisykles. Tinkamas elgesys čia užtikrinamas ir socialinių tinklų pagalba. Pavyzdys gali būti „bumerango efektas“, kuomet nevyriausybinės organizacijos spaudžia savo vyriausybes tam, kad paveiktų Prancūzijos vyriausybę dėl „Mistral“ perdavimo Rusijai.

Pastarųjų metų konfliktus didžia dalimi galima vertinti ir kaip šio istorinio postūmio rezultatą. Iš dalies tokios šalys kaip Rusija, Iranas, Sirija, Kinija priešinasi Vestfalijos sistemos irimui, bet, iš kitos pusės, prisitaiko prie naujos realybės. Čia slypi kitas pavojus. Tai yra pavojus, kad bus ne viena globali pilietinė visuomenė, sujungta viename socialiniame tinkle, bet pasaulis vėl skils į kelias stovyklas. Skils ne pagal religiją, ideologiją, bet pagal priklausymą skirtingiems socialiniams tinklams. Realiai į taip suprantamą Vakarų pasaulį, ir islamo, rusišką bei galbūt visą tą antivakarietišką tinklą vienijantį Kinijos pasaulį.

Toks skilimas į kelis tinklus, ypač priešiškus ir tarpusavyje nebendraujančius, kelia didelių ir sunkiai valdomų neramumų grėsmę. Atskiros sistemos susikurs savo realybę su skirtingais faktais, nebus aiškių teritorijos sienų ar atsakomybės ribų, o visuomenių destabilizavimas ir konfliktų aštrinimas bus daug greitesnis dėl tokių tinklų globalios imties, įgalinančios socialinių grupių mobilizavimą viruso principu „priešininko“ teritorijoje. Kaip pavyzdys čia gali būti ir Arabų pavasaris, „Occupy Wall Street“ ar „Novorosijos“ judėjimai. Ypatingas pavojus tame, kad problemos identifikavimo, konflikto lokalizavimo ir kompromiso radimo galimybės sumenksta dėl galimo kardinalaus nesusikalbėjimo jau pamatiniame, faktų analizės, lygmenyje.

Rytų Ukrainoje galima identifikuoti „Rusiško pasaulio“, kaip jį kuria Izborsko ar Valdai klubų ideologai, pilietinės visuomenės konfrontaciją sukilėlių pusėje su vakarietišku pilietinės visuomenės tinklu. Tuo pačiu konfliktuojančios pusės didele imtimi gyvena ir veikia alternatyviose realybėse, o savo veiksmams pagrįsti vadovaujasi skirtingais situacijos vertinimo faktais. Nepaisant to, ukrainiečiai taktiniais tikslais gana sėkmingai konfliktą visuomenei pateikia kaip suverenių XX a. valstybių priešpriešą tarp Ukrainos ir Rusijos, o Rusijoje vidaus vartojimui kita pusė sėkmingai parduoda vidaus konflikto Ukrainoje realybę, kur Rusijos valstybė atlieka tik „taikintojo ir humanitarinės pagalbos teikėjo“ vaidmenį, o kariai ir ginkluotė „savanoriškai siunčiami pilietinės visuomenės pagelbėti besiformuojančiai broliškai tautai“.

Be pavojų, kylančių dėl besikuriančio alternatyvaus „Rusiško pasaulio“ socialinio tinklo, galima identifikuoti ir kitą istorinį šaltojo karo palikimo veiksnį, sunkinantį optimalios politikos taikymą bendraujant su vienu iš esamų ar buvusių strateginių Europos Sąjungos partnerių.

Vienas jautriausių Rusijos atžvilgiu vykdomos politikos taškų yra „Sovietų Sąjungos staigios griūties“ sindromas, kuris Vakarų visuomenę laiko mąstymo, kad Putino ar bet koks kitas Vestfalijos sistema paremtas Rusijos režimas gali žlugti ir žlugs staiga artimiausioje ateityje, įkaitu.

Dėl to Centrinė Europa mano, kad užtektų tik rimtai paspausti Rusiją, kad ir karinėmis priemonėmis, ir ten režimas žlugs. Todėl reikia laikytis kietos linijos Rusijos atžvilgiu, net nebūtinai turint instrumentų tą žodinę kietą liniją įgyvendinti praktikoje. Tokios kietos žodžiais, bet ribotos veiksmais politikos rezultatus matome Pietų Osetijoje ir Kryme, ir besitęsiančią įvykių raidą rytų Ukrainoje, kur net dabartinių paliaubų metu separatistų kontroliuojama teritorija atrodo plečiasi, o taikomos vakarų sankcijos kol kas kelia juoką.

Senoji Europa irgi yra „staigios Sovietų Sąjungos griūties“ sindromo įkaitė, manydama, kad nėra čia kur skubėti ir švaistyti laiko bei resursų sulaikant Rusiją, užtenka taikyti pusėtinas priemones, rimtai nebandant perprasti, susikalbėti ir/ar sulaikyti Rusiją. Vis tiek režimo valandos suskaičiuotos, geriau palaikyti naudingus ekonominius santykius ir laukti, kol Rusija susipras ir ateis į Europos glėbį.

Vis tiek Rusijos pasirinkimas yra iš vienos galimybės. Tai yra, Rusija turi pasirinkti tarp prisijungimo prie JAV vadovaujamos Europos Sąjungos sistemos, arba retai apgyvendinta, ekonomiškai atsilikusi Rusija netrukus nukraujuos nesibaigiančiuose pasienio bei vidaus tautinių ir religinių mažumų konfliktuose ir ištirps Kinijos ir islamo interesų zonoje.

Dabartinis Putino režimo atsisakymas priimti Vakarų pasaulio ištiestą ranką yra tik laikinas paklydimas, vedantis į niekur, ir šis režimas arba žlugs per daugiausiai porą metų, kaip tvirtina kai kurie Šaltojo karo laikų strategai ir žmogaus teisių gynėjai, arba persigalvos ir išsižadės savo paklydimų. Tuo tarpu Europos Sąjungai užtenka į savo gretas priimti vis nubyrančias atskiras buvusio „Rusiško pasaulio“ mozaikos dalis iš Rytų partnerystės šalių tarpo.

Tokio bekompromisio požiūrio šalininkams verta būtų prisiminti Sovietų Sąjungos griūties pamokas, kuomet sovietiniai bonzos tvirtino, kad nėra geresnės alternatyvos politiniam bei ekonominiam vystymuisi nei Sovietų Sąjungos gretose, į ką visos sąjungos visuomenė atsakė, kad bet kokia alternatyva Sovietų Sąjungai yra geresnė nei tęsti esamą kursą. Paradoksalu, bet tam tikras pozicijos lankstumas suteikia geriausią šansą išgyventi ir pasiekti savo tikslų.

Todėl, net jei tikėtumėm, kad Rusija taps šiuolaikine Serbija, atsisakiusia savo imperialistinių tikslų, tiek kaimynų, tiek dalies savo federacinių regionų atžvilgiu, tam prireiks daug ilgo ir nuodugnaus aiškinimo partneriams suprantama kalba ir sąvokomis. Kitu atveju, Europa rizikuoja pastūmėti Rusiją ir jos žmones pasirinkti bet kokią kitą alternatyvą, nei tą vienintelę siūlomą. Tie klaidingi pasirinkimai gali turėti neprognozuojamai skausmingų pasekmių ir Rusijos ateičiai, ir pačios Europos. Rusija, draskoma radikalaus islamo pietuose nuo Kaukazo iki Uralo, bei Sibiras, pereinantis į Kinijos komunistinės oligarchijos įtaką, yra skausmingai blogesnė alternatyva nei politinės valios poreikis pademonstruoti strateginę kantrybę kreipiant Rusiją į vakarietiško pasaulio vėžes.

Galbūt tikėtina, kad Serbijos scenarijaus realizavimas Rusijoje užtruks ir todėl ryšys tarp dviejų sistemų tampa dar svarbesnis siekiant išvengti katastrofinių nesusikalbėjimo ir nesusipratimo pasekmių ir tikintis sėkmingo bendradarbiavimo politikoje, pagrįsto atskirais sandoriais.

Taigi, pribrendo laikas Rusiją vertinti rimtai, ne kaip trumpalaikį reiškinį, bet kaip geopolitinį subjektą, kurio interesų negalima paprasčiausiai ignoruoti. Pribrendo laikas priimti, išanalizuoti bei suprasti besiformuojančią „Rusiško pasaulio“ realybę tam, kad tinkamai apgintume savo partnerius, interesus bei vertybes ir Europos Sąjungos viduje, ir Rytų kaimynystės šalyse.