Norint suprasti, kodėl suverenumo pasidalijimas stiprina šiuolaikinę valstybę, verčiau būtų vietoj Džordžo Orvelo į pagalbą kviesti profesorę Anne Marie Slaughter iš Prinstono Universiteto. Ši profesorė pirmoji išdėstė išskaidytos demokratijos ir tarpvalstybinių tinklų koncepciją ir ją įvardijo kaip geriausią XXI amžiaus liberalios demokratijos kryptį. Toks suvereniteto išskaidymas neveda į valstybės suverenumo atsisakymą, o priešingai – stiprina valstybės galias spręsti globalias problemas.
Čia pat radijo žurnalistas Mitė pateikia puikius pavyzdžius, kodėl Lietuvai reikia daugiau Europos, kodėl suvereniteto pasidalijimas naudingas sprendžiant ir Lietuvai aktualias problemas.
Energetikos balansas yra nacionalinė kompetencija ir viršvalstybinės institucijos neturėjo priemonių paveikti, kokius dujotiekius Vokietija ties. Tai puikus pavyzdys, kaip pasidalindami suverenitetu šioje srityje galėjome sustiprinti savo pozicijas gindami Baltijos valstybių interesus.
Tokia pati situacija yra ir dėl karinio bendradarbiavimo bei Prancūzijos sprendimo parduoti karo laivus. Lietuvos balsas tarpvalstybiniuose santykiuose dažnai lieka labai silpnai girdimas ir tik vadovaudamiesi bendromis taisyklėmis bei vertybėmis visoms Europos Sąjungos šalims galime tinkamai apginti savo interesus viršvalstybinėse institucijose.
Taip pat ir daugelis į krizę patekusių ES narių ten atsidūrė būtent dėl neatsakingos fiskalinės politikos, kuri liko nacionaline kompetencija tuo metu, kuomet Europos Centrinis bankas tapo atsakingas už euro zonos monetarinę politiką. Dėl to daugelyje valstybių matome vykdomą tvarumo kriterijų neatitinkančių nacionalinių biudžetų politiką bei atsakingai žemą infliacijos lygį.
Keista girdėti kad Laisvosios Europos radijo žurnalistas taip akcentuoja „suverenios demokratijos“ dogmas kaip panacėją Lietuvai. Tarptautinė bendruomenė seniai sukritikavo Kremliaus ideologo V. Surkovo, jau spėjusio patekti ir į Kremliaus nemalonę, „suverenios demokratijos“ vizijas Rusijai. Tokios vizijos dar keisčiau skamba mėginant jas taikyti Lietuvai.
Nesuprantama, kad žurnalistas Mitė nežino, kokias „universalias teises ir laisves” gina viršvalstybinės Europos Sąjungos institucijos. Europos Sąjungos vertybės yra išdėstytos Europos Sąjungos sutarties antrame straipsnyje. Tai yra pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausiančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė. Taip pat galioja ir Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartija.
Graudu girdėti priekaištus mūsų Abiejų Tautų Respublikos istorijai, kuomet keliems šimtmečiams tapome didžiausia Europos šalimi ir laisvės bei tolerancijos švyturiu neapykantos draskomoje Europoje. Galbūt Abiejų Tautų Respublika pralenkė laiką, galbūt ji buvo pasidalinta kaimynų. Tačiau užduokime sau klausimą, kur dabar yra kaizerinė Prūsijos, Habsburgų Austro-Vengrijos, ar Romanovų carinės Rusijos imperijos? Visos atsidūrė istorijos šiukšlyne. O laisvės, lygiateisiškumo, tolerancijos, įstatymo viršenybės principais vadovaujasi visos modernios šių dienų valstybės.
Albertas Stanislovas Radvila, Lietuvos didysis kancleris, 1646 m. gegužės 21 d. pareiškė Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vladislovui II Vazai, kad jis niekuomet neišduos įstatymo viršenybės principų ir geriau sutiks nukirsti savo ranką nei padės parašą ant dokumento, nepatvirtinto Seimo.
Lietuvoje gimęs Abiejų Tautų Respublikos istorikas Simonas Starovolskis savo 1632 m. knygoje „Polonia“ išsireiškė, kad bendri teisės ir laisvės principai suvienijo valstybę:
„Lenkija, kuri buvo vadinama Europos Sarmatija pagal senovės žmones ir dabar valdoma išmintingiausio karaliaus Zigmanto Vazos, sudaro aštuonias provincijas (Didžioji ir Mažoji Lenkija, Lietuva, Rusia, Prūsija, Mazovija, Žemaitija, Pamarys ir Livonija), kurios iš dalies skiriasi viena nuo kitos papročiais, įstatymais ir kalba. Kita vertus, visi be išimties provincijose yra lygūs pagal jų gyvenimo būdą, laisvės privilegijas, ir garbės pasiekimą Sandraugoje. Jie vieni su kitais yra susiję įstatymų santykiais.“
Šie išmintingi žodžiai tinka ir šių dienų Europos Sąjungai su jos dvidešimt aštuoniomis valstybėmis narėmis.
Toliau belieka tik stebėtis teiginiais, kad šiuo metu ES narės gali vetuoti joms nepalankius Sąjungos institucijų sprendimus. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
Ir pabaigai – privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2003 m. gegužės 10 ir 11 d. buvo pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kuomet visi Lietuvos žmonės laisva valia rinkosi geopolitinę savo tautos kryptį. Lietuvos žmonės tarė aiškų žodį. Tad norėtųsi tikėti, kad ši valia ir ši strateginė kryptis nebus kvestionuojama dėl kiekvieno akmenėlio, pasitaikančio kelyje kuriant vis glaudesnę Europos tautų sąjungą.
Autorius yra ES Tarybos Generalinio Sekretoriato deleguotas visuomeninis konsultantas Lietuvos Pirmininkavimo ES Tarybai klausimais.