E. Lucasas. Vakarai pervertino savo stiprybes

Dideliam tokių tekstų kiekiui pretekstu tapo komunizmo žlugimo Europoje 25-osios metinės. Praeityje ir aš esu nemažai to prirašęs. Man nusišypsojo sėkmė devintojo dešimtmečio pabaigoje studijuoti Lenkijoje, nušviesti įvykius Jugoslavijoje, pasakoti iš Berlyno. Buvau vienintelis Vakarų spaudos atstovas komunistinėje Prahoje. Tada aš išvykau į Baltijos šalis. Mano prisiminimuose liko drąsa ir pasakiški likimo posūkiai, taip pat suėmimai, mušimai ir išdavystės. Dar Lietuvos viza 0001.

Labai mažai – nesvarbu, gero ar nelabai – galima pasakyti iš to, kas dar nebuvo paminėta per ankstesnes sukaktis. Paslaptys (ypač KGB vaidmuo ir komunistų kyšių fondo dingimas) ir toliau lieka paslaptimis.

Išėjo keletas gerų naujų knygų, pavyzdžiui, išsami ir prisiminimus kelianti Vaclavo Havelo biografija, kurios autorius Michaelas Žantovskis, buvęs artimas jo padėjėjas, o dabar Čekijos ambasadorius Londone. Tačiau 1989 metų įvykiams jau tampant istorija realūs dalykai virsta Holivudo versijomis. To laiko maišatis ir baimė nustelbiami laimingos pabaigos spindesio, kai blogiečiai netenka valdžios, dramaturgas tampa prezidentu, o visa Europa – vientisa ir laisva.

Nepaisant tos pabaigos, dabar užėjusi migla. Europa silpna, pilna apmaudo ir susiskaldžiusi; Amerika vis dažniau nedalyvauja. 1989 metų vertybės atrodo trapios, nepastovios. Taigi, ši sukaktis yra puikus metas ne mėgautis sentimentais, o apmąstyti, kas ir kodėl susiklostė blogai. Turbūt grėsmingiausias kaltinimas, kurį neseniai Berlyne išsakė Michailas Gorbačiovas, yra tai, kad Vakarai pasidavė triumfui.

Sutinku su tuo, nors ne ta prasme, kurią omenyje turėjo paskutinis SSSR vadovas. Elgėmės teisingai, neklydome, išplėsdami Europos Sąjungą ir NATO, priimdami šalis, kurios desperatiškai norėjo tapti Vakarų dalimi, ir bijojo (pagrįstai), kad jų rytinė kaimynė vieną dieną vėl taps pavojinga.

Tikroji klaida – mūsų pačių sistemos stiprybės pervertinimas ir jos trūkumų pražiūrėjimas. Politinė konkurencija ir gerovės kapitalizmas iš tiesų veikia geriau nei vienpartinė sistema ir planinė ekonomika. Tačiau išnykus konkurencijai su rytais pergalė tapo menku pagrindu ateičiai. Paaiškėjo, kad pinigai yra Vakarų politikos Achilo kulnas, kaip ir valstybių subsidijuojamas finansinis pramuštgalviškumas – didžioji mūsų ekonomikų silpnybė.

Kita didelė klaida po 1989 metų – į „rytiečius“ imta žvelgti iš aukšto. Pasipūtę vakariečiai išjuokė jų drabužius (netvarkingus ir vulgarius), dantis (kreivus ir geltonus), anglų kalbą (užsikertančią ir krentančią į akis), mitybos racioną (sotų ir riebų), kelius (duobėtus ir pavojingus), būstą (ankštą ir griūvantį) ir politiką (ekscentrišką ir antisemitinę). Tik nedaugelis turtingajame pasaulyje suprato tuos košmarus, kuriuos patyrė nelaisvėje gyvenusių tautų žmonės. Jie elgėsi su jais kaip su keistais, atsilikusiais autsaideriais, o ne šeimos nariais, kurie buvo pagrobti. Tai viską pristabdė.

Ir tebestabdo. Terminas „Rytų europiečiai“ vartojama kaip menkinantis ir tai daro tie, kurie šauktų apie rasizmą išgirdę žodį „afrikietis“ neigiama prasme. Ukrainiečių nuvertinimas ir palikimas nuošalėje rimčiausios Europos saugumo krizės akivaizdoje iš tikrųjų sukrečia.

Tačiau didžiausia klaida susijusi su Kremliumi. Suprantama, kad po taikaus M. Gorbačiovo atsitraukimo nuo Stalino užkariautų teritorijų dėkingumas ir optimizmas tiesiog pakerėjo, bet, retrospektyviai žvelgiant, tai pasėjo tas problemas, su kuriomis susiduriame dabar. Rusija išsižadėjo savo imperijos, bet ne imperialistinės mąstysenos. Ji neatsikratė KGB, nesusitvarkė su komunizmo nusikaltimais. Dabar mes visi už tai mokame – suvokiame tai ar ne.