B.Genzelis. „Apšviestieji“ ir oligarchinės valstybės kūrimas

Žmonės mąstė, intelektualėjo ir suprato, kad valdžia turi priklausyti jiems, kad žudymas - ne metodas spręsti problemas. Prisimindamas vieną ar kitą praeities mąstytoją, atkreipsiu dėmesį į tuos, kurie geriausiai suvokė, ko reikia žmonėms, ir kurių nuostatos tapo pamatinės šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje.

Charles'is de Montesquieu įtikinėjo, jog valdžia negali būti sukaupta vienose rankose - būtina atskirti įstatymų leidžiamąją ir priežiūros, vykdomąją valdžią bei teismus. Jo koncepcija turėjo lemiamą įtaką JAV Konstitucijos kūrėjams. Į šią teoriją kai kurių korekcijų įnešė Jeanas Jacques'as Rousseau, pasak kurio, visi žmonės vadovaujasi savais interesais. Jeigu jie būtų dievai, jų interesai sutaptų, tačiau dabar kiekvienas turįs savų interesų ir siekia juos realizuoti. Todėl kiekvienas vyriausybės narys sieks išeiti iš vyriausybės, o vyriausybė iš tautos kontrolės, jeigu tauta nepajėgs jiems uždėti apynasrių. Kiekviena nekontroliuojama valdžia gadina žmogų. Jeigu jūs iš doriausio žmogaus norite padaryti niekšą, suteikite jam nekontroliuojamą valdžią, mąstė J.J.Rousseau.

Šiuos procesus akivaizdžiai matome ir Lietuvoje. Šį kartą norisi atkreipti dėmesį į mūsų teismus, kurie stengiasi ne tik būti nepriklausomi nuo valdžios, bet ir jaustis visagaliais viešpačiais.

Iš atminties neišblunka pirmojo nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas Aukščiausiojoje Taryboje (Steigiamajame Seime). Į jo pirmininko pavaduotojus pretendavo toks Mykolas Ignotas, išgarsėjęs disidentų baudėjas. Jis neretai duodavo įkalinimo metų daugiau, negu pageidaudavo prokuroras, taip pat pridėjo kelerius metus ir signatarui Gintautui Iešmantui. Paklaustas, kaip jis vertina savo veiksmus, atsakė: "Aš taip pat sąžiningai tarnausiu ir jums..." Jam nepavyko išsaugoti savo kėdės. Tačiau skiriant žemesniojo rango teisėjus nereikėjo nei Aukščiausiosios Tarybos, nei Seimo. Kiek tarp jų ignotų?

Esu tolimas nuo minties, kad visa mūsų teisėtvarka kiaurai perpuvusi, bet nematyti, kaip ji, ypač jos aukšti veikėjai, tarnauja korumpuotiems asmenims, tiksliau - oligarchams, taip pat būtų nepadoru. Kalbu apie tuos faktus, kurie gerai žinomi iš žiniasklaidos ir nepaneigti. Prisiminkime Dalios Budrevičienės bylą.

Kai ji viešai pareiškė, kad dalį atlyginimo gauna vokelyje, buvo apkaltinta firmos šmeižimu. Susigrūmė nelygios jėgos: gerai mokami bendrovės advokatai ir vieniša moteris. Norėta iš jos priteisti milžinišką pinigų sumą. Iš kur jai paimti? Galop ji bylą laimėjo. Kas iš to? Kiek jai tai kainavo sveikatos. Panašių bylų maratonas tęsiasi.

Grupė vilniečių, įsitikinusių, kad "Lietuvos" kino teatras yra architektūrinis ir istorinis paminklas, stengėsi jį išsaugoti, o jį nusipirkę verslininkai planavo nugriauti. Vilniečiai kreipėsi į teismą. Statyba kuriam laikui buvo sustabdyta. Vėliau leista griauti. Asmenys, bandę tai sustabdyti teisiniu keliu, buvo firmos patraukti atsakomybėn... Ir teismas nubaudė pilietį, atstovavusį grupei vilniečių, 2 mln. litų bauda. Jis neva turi atlyginti savininkams nuostolius, patirtus dėl trukdymo statyti. Galop pirmos instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas.

Verta dėmesio ir neužsibaigusi "Teo" statinio istorija. Piliečiai protestavo prieš vieną jo statybą. Nesibaigus specialiųjų tarnybų šio statinio teisėtumo tyrimui, bendrovė, atstovaujama teisėjo sūnaus, kreipėsi į teismą, o šis, vadovaujamas pareiškėjo tėvo, nubaudė atsakovą jau 12 mln. litų bauda... Vargu ar kurioje valstybėje, kuri save laiko teisine, rasime panašių analogų. Tokie teismų nuosprendžiai verčia žmones drebėti prieš oligarchus. Kas gali išmokėti tokias baudas? Senovėje skolininkus parduodavo į vergiją. Gal nepriklausomoje Lietuvoje atgaivinsime šią praktiką?

Verčia suklusti aukščiausių teisėjų pareigūnų mąstysena. Jie laiko save neklystančiais ir nebaudžiamais, nesvarbu, kokią kvailystę iškrėstų. Jie nepakenčia menkiausio nepasitenkinimo savo veiksmais. Vos europarlamentaras Aloyzas Sakalas suabejojo, ar teismas kompetentingas svarstyti prezidento dekretus, Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė suskubo pareikšti, kad A.Sakalas kišasi į teismų reikalus. O reikalas čia paprastas: kitas teismas yra baudęs Rusijos pilietį Jurijų Borisovą už spaudimą prezidentui. Prezidentas atėmė iš jo anksčiau suteiktą medalį. Taip prezidentas pasielgė ne pirmą kartą (tai leidžia ir įstatymai). Įdomu ir kitkas: teismai niekaip neleidžia iš Lietuvos iškraustyti kitos šalies oligarcho, nors jo veiksmai ir nepalankūs Lietuvai.

Siekiama apriboti Seimo galias. Čia ne vien nelemtas Konstitucinio Teismo mėginimas neleisti Seimui kontroliuoti specialiųjų tarnybų veiklos. Prie to prisideda ir kiti panašūs išpuoliai prieš Seimą. Pavyzdžiui, 67 straipsnio 10 skirsnyje pasakyta, kad Seimas "skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus", o 84 straipsnyje pasakyta, kad šias kandidatūras Seimui teikia prezidentas. Atrodo, viskas aišku. Seimas gali pritarti prezidento dekretui, gali jį ir atmesti - nėra jokio imperatyvinio reikalavimo. Negali nesistebėti išgirdęs per LTV Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano profesoriaus Vytauto Nekrošiaus postringavimus, kad Seimas, nepritardamas prezidento dekretui dėl Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus atleidimo, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Suklūsti. Ar profesorius nevartė Konstitucijos, ar pasijuto turįs dieviškos galios? Juk tik Konstitucinis Teismas gali spręsti, pažeista ar ne Konstitucija. O šis profesorius atėjo ne iš nomenklatūros, bet iš išsivadavusios Lietuvos mokyklos.

Formuojasi akivaizdus klanas. Kas galėtų paneigti, kad jis netarnauja oligarchams? Marinuojamos jų baudžiamosios bylos... Kuo galima paaiškinti sprendimą Darbo partijos bylos nagrinėjimą nukelti po rinkimų. Juk žinoma: jei ši partija turės pakankamą vietų skaičių, jai bus nebaisūs jokie teismai. Tai skatina oligarchus ar jų parankinius brautis į Seimą. Lietuvoje įsigali tradicija į vidaus reikalų ministro kėdę sodinti asmenį tos partijos, kurios lyderiai turi rimtų problemų dėl teisėtvarkos. Šiai tradicijai pamatus paklojo Gintaras Furmanavičius, kuris ir pats susijęs su EBSW. Nuo tol visi vidaus reikalų ministrai yra partijų, kurių lyderiai vienaip ar kitaip įtraukti į įtariamųjų sąrašus, atstovai. Kaip tada piliečiai gali pasitikėti teisėtvarka. Bet juk žmonės renka Seimą, kurio galioje yra įstatymų leidyba ir vykdomosios valdžios kontrolė. Žmonės patys renka Seimą, savivaldybių tarybas, o vėliau piktinasi savo išrinktaisiais...

Pagal rengiamas spaudos įstatymo pataisas kiekvienas pilietis, suabejojęs tokių teismų nuosprendžiais, galės būti nuteistas... Juk teisėjai neatsako už pačius absurdiškiausius sprendimus. Vargu ar oligarchų kontroliuojamas Seimas sieks pakeisti dabartinę situaciją.