A. Troickis. Atvažiavau į Tėvynę

Gandų apie tai, kas vyksta šalyje (jų diapazonas prasideda nuosaikiai depresyviais ir baigiasi atvira panika), mane pasiekė pakankamai daug; pasidarė įdomu viską išsiaiškinti pačiam.

Išoriškai paveikslas visai nepasikeitė: šviečia saulė, važinėja metro, vaikštinėja žmonės. Jokios į akis krintančios agitacijos mieste nepamačiau – tik plakatai, skirti artėjantiems rinkimams į Maskvos miesto tarybą. Tačiau kažkodėl miestas pritilęs, juntama įtampa. Dar lėktuve Talinas-Maskva atkreipiau dėmesį: maskviečiai neįprastai romūs; sėdi, tyli. O gatvėse – tarsi visi labai atsargūs? Nuosaikūs, susikaustę. Svečiavomės pas šoumeną Maksimą Galkiną, kuris po miestą greičiausiai nevaikštinėja ir viešuoju transportu nesinaudoja, tačiau ir jis pastebėjo: „Neseniai surengiau pasirodymą Karlovi Varuose. Publika iš esmės vieni rusai, savaime suprantama. Tradiciškai turiu pasiruošęs šiek tiek reprizų, parodijų, susijusių su Putinu. Jokios satyros, jokios politikos – tačiau juokinga, ir žmonės visi džiaugdavęsi... Bet štai žiūriu – juokeliai nepasiteisina! Niekas nesijuokia, tarsi šalčiu padvelkė, visi sėdi akmeniniais veidais“.

Pernelyg akcentuoti žmonių užsisklendimo taip pat nederėtų; yra ir kitas planas – per dvi dienas Maskvoje prie manęs priėjo 6 ar 7 žmonės, nepažįstami, jie priėjo tiesiog paspausti rankos ir palinkėti sėkmės. Kai kurie susidomėjo – ar tiesa, kad emigravau? Kai atsakiau: „Nesulauksite!“, atrodo tarsi apsidžiaugė, tačiau taip labai jau nelinksmai... Vienas vyras profesoriaus veidu pareiškė pats ketinantis persikelti į Tartu!

Vadinamojo „pasiplovimo“, kitaip tariant, išvykimo užsienin ilgam arba net visam laikui tema jau dvejus metus itin populiari kalbant apie išsilavinusią Maskvos publiką. Tačiau tokios – praktiškai masinės! – emigracijos epidemijos niekada nepastebėjau. Dabar tuščias ir nuvalkiotas kalbas apie užsienį keičia žymiai praktiškesni reikalai: žmonės internete ieško butų ir verslų, lygina kainas ir sąlygas, aiškinasi, kokios apsigyvenimo galimybės... Pasikeitė ir žmonės, kurie ruošiasi startui: anksčiau tai buvo tie, kuriuos spaudė ir persekiojo (mažuma) arba tie, kurie užsienyje tikėjosi savo specializaciją ir žinias konvertuoti pelningu santykiu, pradėti verslą ar tiesiog gyventi geriau nei Rusijoje (tokie sudarė didžiąją daugumą). Dabar, kaip situaciją suprantu aš, išvažiuoti nori žmonės, kurie pasirengę PRARASTI ir uždarbį, ir karjerą, ir patogų gyvenimą. Tam, kad apsaugotų save ir savo šeimas nuo to, kas dabar vyksta Rusijoje. Savaime suprantama, sąrašo sudarinėti nesiimsiu, tačiau drįsiu jus patikinti, kad tarp tų žmonių – ne tik sėkmingi, bet ir visoje šalyje žinomi asmenys. Ir su vadžia niekada nekonfliktavę.

Motyvai akivaizdūs: užtikrintai didėjanti šalies izoliacija, slegianti propaganda, vis sunkėjanti valdžios aparato ranka, šlubuojanti ekonomika. Ir pats svarbiausias paniką keliantis katalizatorius: juk gali uždaryti sienas, uždrausti operacijas užsienio valiuta, užblokuoti internetą – ir sveiki atvykę į Šiaurės Korėją! Vos prieš pusmetį toks scenarijus būtų pasirodęs absurdiškas; šiandien – tokia kasdienybė.

Antroji populiari tema – Putino maisto produktams įvestos sankcijos, nukreiptos prieš savus žmones, kainų augimas ir deficitas. Šiais klausimais nuomonės neturiu; ispanišku vytintu kumpiu, parmezanu ir lašiša niekada per daug nesižavėjau, visų savo mėgstamų produktų be problemų radau prekybos centruose – galbūt jie šiek tiek pabrango. Tačiau pažįstami restoranų savininkai pakraupę: nebeliko dalies produktų, dalis pabrango beveik du kartus – turint omenyje, kad klientai skursta ir jų pastebimai mažėja, tokia situacija skamba tarsi nuosprendis.

Mane nustebino, kad pabrango produktai, neturintys nieko bendro su minėtosiomis sankcijos. Pavyzdžiui, kilogramas cukraus metų pradžioje kainavo apie 25-30 rublių (1,75-2,11 Lt), o dabar pabrango iki 40-50 rublių (!) (2,81-3,52 Lt). Tokia situacija Maskvoje ir jos apylinkėse, kokia situacija kitur – neturiu žalio supratimo. Nepigiame prekybos centre „Azbuka vkusa“ pastebėjau prekėmis gausiai nukrautas lentynas, o žmonių – vos keletas: piko metu, pusę septynių vakaro, parduotuvėje suskaičiavau vos devynis pirkėjus, o kitą rytą – apie 10.30 val. – buvau vienintelis ekskursantas didžiulėje prekybos salėje... Trumpiau tariant, „materialiniame fronte“ man pasirodė, kad situacija tikrai ne pati geriausia, bet ir jokiais būdais ne katastrofiška. Nors viščiukus skaičiuojam rudenį.

Kalbant apie moralinį aspektą ir vyraujančias nuotaikas... metas labai keistas. Vienus kankina tragedijos nuojauta, kitus – savotiškas mieguistumas, tačiau nerimą jaučia visi; niekas kaip reikiant nesupranta, kas vyksta, ir ko laukti rytoj. Euforija ore tikrai netvyro; patriotinis entuziazmas slopsta ant sofos priešais televizorių, o mirti tai jau tikrai niekas nenori. Nei už Putiną, nei už laisvę.