M.Vidūnaitė. Ką lems mano balsas 2008 m. spalį (I)?

Skilus Liberalų ir centro sąjungai, atsirado dar vieni liberalai, o svarbiausia opozicinė Tėvynės Sąjungos partija susijungė su tautininkais ir krikščionimis demokratais. Nepaisant to, vien tai, jog daugiausia pokyčių šalies partinėje sistemoje įvyko šiemet, t.y., per paskutiniuosius šio Seimo kadencijos metus, rodo, kad per ketverius metus Lietuvos politikoje taip ir neįvyko jokių esminių permainų, kurių galbūt visą šį laiką vylėmės.

Nors socialdemokratai iš svarbiausios koalicinės vyriausybės partijos virto viena iš mažumos vyriausybės partijų, jie ne tik išliko galingiausia Lietuvoje politinė jėga, bet ir dar labiau įsitvirtino šalies valdžioje. Nesvarbu, ar su nerimu, ar su ironija kalbėsime apie Lietuvą neva valdantį valstybininkų klaną, tačiau kalbose, jog mūsų valstybėje veikia tarpusavyje glaudžiais interesais susijęs ir korupciniais ryšiais su stambiuoju verslu paremtas elito tinklas, turbūt yra bent dalis tiesos. Ir šiais abipuse priklausomybe su biurokratinio aparato viršūne ir dar nuo sovietinių bei pirmųjų nepriklausomybės metų susiformavusiais ryšiais ir remiasi dabartinė socialdemokratų galia.

Nepaisant dviejų susijungimų ir naujo politinio lyderio Manto Adomėno iškilimo, Tėvynės Sąjunga kardinaliai politinei transformacijai taip ir nesiryžo. Konservatoriai tebekalba solidžiausios opozicinės partijos kalba ir dar intensyviau naudoja moralios politikos retoriką. Tačiau keletas esminių jų sprendimų, kaip gerus metus trukusi parama socialdemokratų dominuojamai mažumos vyriausybei arba tylus pritarimas akivaizdžiai neskaidriam „Leo Lt“ projektui vis dėlto yra sunkiai paaiškinami. Tai rodo, kad pernelyg daug metų, beviltiškai praleistų opozicijoje, padarė savo, ir konservatoriai neatsilaikė pagundai gauti vieną kitą riebesnį kąsnį nuo taip vadinamų valstybininkų valdžios stalo.

Suskilus Artūro Zuoko vadovaujamai Liberalų ir centro sąjungai, iš partijos atskalūnų susiformavo Liberalų sąjūdis, kuris jau spėjo Petrą Auštrevičių partijos lyderio poste pakeisti Eligijumi Masiuliu. Liberalus centristus suskaldė ne tiek partinės lyderystės ambicijos. Ilgokai trukusiai dviejų jaunų politinių lyderių - Artūro Zuoko ir Gintaro Steponavičiaus - partnerystei galą padarė tolydžiai besiskiriantys, turbūt daugiausia su verslu susiję interesai ir nesibaigiantys korupcijos skandalai. Būtent dėl nesugebėjimo atsispirti pinigų teikiamai galiai ir kitoms pagundoms Artūras Zuokas prarado ryškiausio šalyje jaunosios kartos politinio lyderio pozicijas. Prarado ir Lietuva, nes jo vietoje neatsirado kitos tokios išskirtinės charizmatinės ir makiavelinių politinių gebėjimų asmenybės. Galiausiai Lietuvos liberalų fronto fragmentacija dar labiau sumažino abiejų partijų galimybes būti valdžioje ir sukėlė papildomą sumaištį rinkėjų galvose.

Dažniausiai populistais įvardijamos „Tvarkos ir teisingumo“ ir Darbo partijos išsaugojo savo svarbiausią kozirį, kurio neturi ir, atrodo, nė nesistengia įgyti save tradicinėmis vadinančios partijos. Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho vadovaujamos partijos stengiasi būti bent emociškai kuo arčiau žmonių ir ypač paprastų. Jie sugeba rasti tinkamą retoriką ir nebijo bendrauti su žmonėmis. Tačiau kuo baigiasi jų flirtas su socialiai pažeidžiamiausiais rinkėjais, turbūt geriausiai galėjome pamatyti per beveik tragikomišką Rolando Pakso apkaltą ir ostapiškus Viktoro Uspaskicho skandalus. Kaip grybai po lietaus, taip prieš pat rinkimus išdygusios politinės partijos bent jau kol kas nėra vertos jokio pasitikėjimo, nes vien jų susikūrimo laikas kelia abejonių dėl jų kūrėjų motyvų.

Lietuvoje yra labai nedaug žmonių, kurie nuolatos balsuotų už tą pačią partiją. Todėl neapsisprendusių rinkėjų gali būti net absoliuti dauguma. Nusivylusiųjų savo partija per šiuos ketverius metus greičiausiai taip pat tikrai padaugėjo. Todėl būtent dėl besitęsiančios Lietuvos politikos stagnacijos, mes turėsime ne tik neblogai palaužyti galvas, kad nuspręstumėme, už ką atiduoti savo balsą šį rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, bet daugelis turbūt taip pat svarstysime, ar išvis yra verta eiti balsuoti.

Tačiau balsuoti šį rudenį vis tiek reikia eiti. Jei mes gyvename valstybėje, kurios piliečiais esame ir kurios dalimi norime jaustis, tada mes taip pat privalome ir prisiimti atsakomybę už jos valdymą. Ir jei mes patys nesame aktyvūs politikai, tuomet tą atsakomybę už savo valstybę mes galime prisiimti būtent tada, kai balsuojame, ir už tai, kaip balsuojame. Taip veikia demokratinės valstybės valdymas.

Ir reikia viltis, kad itin skaudūs pastarųjų metų Lietuvos politiniai skandalai, kai galingiausios šalies verslo bendrovės akcininkai naršė po vyriausybės koridorius kaip po savo namus, ar dramos kaip tragiška saugumo karininko mirtis ir nešvarios jo žūties tyrimo aplinkybės yra paskutinysis neskaidrios ir sovietmečiu atsiduodančios politikos Lietuvoje pasispardymas. Ir kitiems Seimo rinkimams jau bus politinių partijų, kurios turės savo pastovų elektoratą, ideologines vertybes ir praktiškai įgyvendinamas, o ne tuščiais pažadais grįstas politines programas bei laikysis skaidrios politikos principų. Tiesiog reikia tuo tikėti, ir ateis laikas, kai mes pamatysime, kad kiekvieno iš mūsų asmeninis balsas, atiduotas per Seimo rinkimus, kažką reiškia.