Lietuvių ideologijos paieškos baigtos?

 (139)
Tautos rinktieji ar rinktųjų skirtieji, įvairiausio plauko politikai ir politikieriai nepraleidžia nė vienos atmintinos dienos, valstybinės datos. Dalyvauja, mini, pamini, gedi, rūstauja, džiūgauja, šneka. Šnekėdami apžvelgia. Deda gėlės. Klausosi koncertų. Žiūri, ar kiti gerai padėjo. Ir vėl kalba.
© DELFI
Tos kalbos vėliau beveik niekur nepublikuojamos. Jos neturi prasmės. Teoriškai prasmė jose gal ir būtų, bet ar ieškotina prasmė, kai atpasakojama vadovėlio ištrauka ar trumpas enciklopedijos kompendiumas. Nenukrypstant nuo enciklopedijos dvasios. Šiukštu nepridedant nieko nuo savęs.

Šitie viešieji ritualai, kai politikai lenda į tribūnas pasakoti enciklopedijos, be abejo yra ideologiniai ritualai. Politikai, kurių kiekvienas už nugaros turi ar praeities dėmių ar korupcinių šleifų, ar šiaip įvairių interesų, kalba nedrįsdami pridėti nieko nuo savęs. Tai jų manymu rodo, kad jie atnašauja tautinei/valstybinei ideologijai. Jie demonstruoja, kad nepasant nieko, jie seka teisinga tautinės nepriklausomos pilietinės demokratinės vakarietiškos Lietuvos ideologine linija.

Nepamenu, kad kokios partijos lyderis išstotų su atskira teorine prakalba apie Lietuvos ideologiją. Jei jau būtų paklaustas, jis atpiltų makalynę iš atitinkamų žodžių, laisvė, demokratija, tautos valia, pilietinė visuomenė etc. Mes tą burtažodžių makalynę žinome. Kas, kad kai kurie jų atmeta vienas kitą. Pilietinė visuomenė ir tautinė valstybė ne tas pats. Yra arba viena arba kita. Bet niekas nesvarbu. Išskyrus reikalą atpyškinti prakalbą. Nesvarbu ir tai, kad jau nebėra tautinės valstybės, o pilietinė dar nesusiformavusi.

Ideologija, po teisybei, nebūtinai privalo turėti prasmę. Jos turi būti laikomasi. O kad jos turėtų būti laikomasi, ji turi egzistuoti. Per mitingus ir minėjimus iššokantys vadai kalba istorikų ar politologų lūpomis; anksčiau dar buvo madingas Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, pačioje pradžioje netgi Oskaras Milašius. Dabar jie primiršti. Nors tie vyrai kūrė ideologijas ir išties – nors jų citavimas buvo ne vietoje ir dažnam pačios citatos nesuprantant, o ir tos ideologijos yra persenusios, bet jos nors buvo ideologijos.

Dabar ideologijos kuriamos iš istorikų citatų. Tiesiog atpasakojama istorija, ta jos vieta, su kuria susijęs vienas ar kitas įvykis. Arba dar geriau – vieta tribūnoje užleidžiama istorikui profesionalui. Bet visvien pakalbama istorinėmis patriotinėmis temomis.

Svarbu kalbėti.

Mielai save plakame ir ūdijamės dėl korupcijos, - bet gal jau laikas pastebėti, kad mūsų korupcija yra tik didelės eurazijinės korupcinės mašinerijos detalė, o ne koks išskirtinis atvejis. Europos Sąjungoje tai tiesiog didesniais mastais vyksta.
Gintaras Beresnevičius:

Nebūna kad ideologijos nėra, - ir šventinėse kalbose ji privalo rodytis. Bet rodosi kiek juokingai. Ideologijos apskritai turėtų remtis istorine medžiaga, bet ji turi būti stipriai supresuota ir permąstyta, ir tik tada pervesta į lozunginį kalbėjimą. Bet to Lietuvoje nesama.

Baimė nukrypti nuo ideologinės linijos politikus ypač neramina tada, kai ideologinė linija nežinoma, neapibrėžta. Kalbų rašytojai irgi nežino ideologijos, jie remiasi enciklopedijomis; gal galėtų pasidaryti seminarą ir susitarti. Tai jau būtų šis tas.

A. Zuokas ir grupė draugų siūlo pragmatinę ideologiją, bet tai plauna valstybiškumą; ideologija turi rodyti ateitį ir praeitį bent jau šimtmečiams, ir rodyti tą valstybę ateity ir praeity, tuo pašventinant dabartį. Kas, kad ideologija nėra nekeičiama. Kas, kad nebūtina tikėti, kuo kalbi. Reikia vis dėlto baigti su vis dar A. Šapokos ideologine linija. Ji tiko savo laiku.

Ideologija išpažįstama ritualais, žodžiais, kurių raktiniai – atkurta, nepriklausoma, demokratija, tauta, Europos tautų šeimoje, ir pan. Ji iš dalies taikoma penkiolikos metų laikotarpui ir XX a. 2-4 dešimtmečių Respublikai beigi partizanų judėjimui. Per pastarąjį mėginama sujungti 90-sius praėjusio šimtmečio metus su dabartimi ir A. Smetonos Lietuva, tačiau šitaip radikaliai atmetama sovietinė praeitis, su kuria visiškai nežinoma kaip tvarkytis.

Tik atmetant sovietinę praeitį, tuo pačiu nuo šio idologijos modelio atkrečiama didelė dalis žmonių – pasirodo, jie gyveno tuščioje vietoje, nesamame laike. Tačiau bandymas sovietinę praeitį integruoti ir žiūrėti į XX a. kaip Lietuvos istorijos visumą, tam tikrą vektorių, išsyk sąlygoja kitos visuomenės dalies atmetimo reakciją. Tad ideologinėse kalbose sovietmetis tiesiog praleidžiamas. Jo nebuvo, po partizanų atsirado Sąjūdis. Taip pat ir disidentų nebuvo, jie gilioj užmaršty, nors kaip tik jie ir būtų gera ideologinė atrama – tik jie čia eliminuojami, nes tada pasirodytų, kad disidentai deramos vietos šiandienos politikoje, su mažomis išimtimis, neužima, ar kokio savo partinio klubo nesudaro.

Sovietmečio ignoravimas – neteisingas, tačiau jis išmetamas dėl panikos; didžioji dalis ir “dešinės” ir “kairės” yra iš tos pačios kompartijos paėję.

Būtų gerai, kad obektyviai sovietmetį įvertintų dešinieji, bet jie ant sovietmčio kritikos užaugę, tai jų ideologinių nuostatų esminė dalis. Jie gali tik neigti. “Kairiesiems”, kurie nėra kairieji, o ta pati nomenklatūra, tik su didesnėmis galiomis ir turtais ir galimybėmis – tai nebus nei leista, nei atleista – bet visi iš ten.

Manau, kad tai gali padaryti tik gimę apie 1990 m., - bet jie akademiniams ir idologiniams samprotavimams dar nepasirengę dėl amžiaus. Bet iš esmės laikas artėja, tokių žmonių bus ir XX a. galės būti apsvarstytas. Bet tam reikia, suprantama, nuotolio. Mes juk neišmetame XIX a. iš savo mentaliteto ir ideologinės linijos, - vien dėlto, kad tai buvo okupacijos amžius. Mums jis ganėtinai vientisas. Toks kada nors bus ir XX a.

Vis dėlto atrodo, kad lietuvių ideologijos paieškos baigtos, bent jau valdančiam klanui; ideologija yra bendrai išpažįstama, išsakoma ir jau labai retai maskuojama: darykime sau pinigus Lietuvoje. Ir Eurosąjunga mums padės.

Yra tik valdovų ir oligarchų Lietuva, o apačioje ne nacija, o chlopai. Anksčiau taip vadino runkelius. (...) Ir tvirtovės stovi toliau ir toliau dygsta, nes taip visada buvo; o socialinio pasipriešinimo tradicijos iš apačios nėra. Tautinio – taip, socialinio - ne.
Gintaras Beresnevičius:

O ideologijos simbolių vietoje yra didžiosios statybos. Valdovų rūmai, kurie tarsi jungtų Gedimino pilį su Katedra bet po teisybei tik išsprogdina erdvę. Ir vis dėlto kažkaip išsiduodama; Valdovų rūmai pasako didelę tiesą. Lietuvos valdžiai jos ideologija yra ne tautos, ne pilietinės visuomenės, ne šlėktų demokratijos ar ne etnografinio kaimo tąsa – ne, tai fasadų, karalių ir didžponių Lietuva. Senoji oligarchija, didieji latifundininkai, kurios tikslas buvo išnaudojimas, ekspansija, turtėjimas, ir bent jau nuo tam tikro laiko – nuoseklus Lietuvos išpardavinėjimas. Kas, beje, jiems XVIII a. pabaigoje puikiai pavyko. Tradiciniams partneriams iš Rytų ir Vakarų.

Situacija kartojasi, o Valdovų rūmai gal skirti ne vien sąmoningai maskuotei. Bet jų vienas iš tikslų - nukreipti dėmesį nuo vienintelio praeities matymo ir jos tęsimo į priekį stiliaus – jį ir išduoda. Yra tik valdovų ir oligarchų Lietuva, o apačioje ne nacija, o chlopai. Anksčiau taip vadino runkelius. Tad valstybinė ideologija kiek pasiblaškiusi keliauja toliau. Ta pačia vaga. Ir kartais jau nebesidrovint ją įgarsinti. Ir bokštais, ir betoniniu Renesansu, ir rūmais, rūmais po visą Lietuvą, dygstančiais ten kur reikia, o reikia ten, kur norisi.

Didelė Lietuvos bėda, kad ji turėjo karus ir sukilimus, bet praleido nuosavą socialinę revoliuciją. Tikrą revoliuciją, turiu omeny. Prancūziško ar meksikietiško pobūdžio. Tegul ir angliško. Ir tvirtovės stovi toliau ir toliau dygsta, nes taip visada buvo; o socialinio pasipriešinimo tradicijos iš apačios nėra. Tautinio – taip, socialinio - ne. Ko nebuvo patirta praeity, šiandien realizuoti labai sunku, nes viskas remiasi į provaizdžius ir pavyzdžius, kurie įvyko mituose, ar pavadintuose istorija ar ne – nesvarbu. O svetimos revoliucijos ne pavyzdžiai. Nes tai svetimi mitai ir svetimi sociumai.

O Lietuvoje nebuvo nuosavos socialinės revoliucijos, tad nebuvo ir socialinės sutarties. Ir socialinės santarvės nėra, yra tik visų kova prieš visus. Kurioje vieni lygesni už kitus. Bet mes pripratę.

Mielai save plakame ir ūdijamės dėl korupcijos, - bet gal jau laikas pastebėti, kad mūsų korupcija yra tik didelės eurazijinės korupcinės mašinerijos detalė, o ne koks išskirtinis atvejis. Europos Sąjungoje tai tiesiog didesniais mastais vyksta. Helmutas Kohlis, Žakas Chirakas, Silvio Berlusconi ar Aleksandras Schroederis – tik tūkstantį kartą (milijoną?) didesnio masto Abonentai. Žinoma, ES yra poveikio priemonių, yra galbūt ir sąžiningų politikų grupės, ir gal kartais Briuselio biurokratija ir tarptautiniai teismai yra mažiau korumpuoti nei nacionalinių valstybių politikai. Bet kur demokratija, ten korupcija.

O ES ideologija paskutiniu laiku aiškiai nukreipta į vieną kryptį – pinigų gamybą ir šalių turtėjimą. Tai nėra blogai, bet apie Eurosąjungos galių panaudojimą šnekama nedaug, nedaug ir daroma. ES ideologinė krizė yra tokia pati, kaip ir Lietuvoje. Pernelyg daug įtakingų grupių ir atskirų šalių, kurie vežimą tempia į savo pusę. Tiesiog visiems aišku, kad turtėti yra gerai, bet turtai savaime žlugdo; jie turi būti naudojami ideologijos įgyvendinimui. Tam tikriems geopolitiniams tikslams. Kokiems?

Kol kas tik vangiai atsišaudoma į kasdieninius aplinkybių iššūkius, o ne mėginama priversti aplinkybes dirbti sau, ir jas projektuoti ir produkuoti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Aktualijos

Dviejų vaikų motinai pasiūlytas atlygis atėmė žadą: negi tai normalu (455)

2017 birželio mėn. 24 d. 00:01
1,52 euro už valandą. Toks atlygis buvo pasiūlytas dviejų vaikų motinai. Mažesnis už minimalų Lietuvoje – 2,32 euro už valandą atlygis moterį kaip reikiant papiktino.

Joninių naktis Palangoje: žodžių nebesirinko net pareigūnai (196)

2017 birželio mėn. 24 d. 06:10
Joninių naktis Palangoje
DELFI / Jokūbas Jarmalavičius
„Zombiai lenda“, – stebėdamas auštant iš klubų išeinančius poilsiautojus tarstelėjo Viešojo saugumo tarnybos pareigūnas.

Nerami Joninių naktis sostinės patruliams – daugybė apsvaigusių vilniečių (104)

2017 birželio mėn. 24 d. 07:41
Joninių naktį (iš birželio 23-iosios į 24-ąją) Vilniaus policijos patruliams darbo netrūko: neblaivūs vairuotojai, narkotikai, muštynės namuose, pasipriešinimas pareigūnams, girtos kompanijos ir t.t.

Geriausių Lietuvos restoranų rinkimuose – netikėtumas pirmame dešimtuke nebus praėjusių metų nugalėtojo (3)

2017 birželio mėn. 24 d. 09:25
Šiuo metu vyksta projekto „30 geriausių restoranų“ 2017 m. reitingo skelbimas. Kviečiame susipažinti su dar 10 restoranų, kurie pateko tarp geriausių, tarp jų - ir pernai nugalėtoju paskelbtas restoranas „Stebuklai“.

„Žalgirio“ marškinėlius vilksis NBA patirties turintis vidurio puolėjas B. Daviesas (3)

2017 birželio mėn. 24 d. 09:51
Kauno „Žalgirio“ komandą stiprina NBA patirties turintis 25 metų 208 cm ūgio amerikietis Brandonas Daviesas, kuris su Lietuvos čempionais pasirašė sutartį pagal formulę „1+1”.