L.Donskis. Keletas žodžių apie sąžiningumą politikoje

Pirmas klausimas: ko tu eini į politiką? Jei neturi idėjos, tikslo, svajonės arba noro apsaugoti politiką nuo ją deformuojančių ir žudančių dalykų – tada neverta į ją eiti. Vien ambicija? Bet juk ambicingų žmonių netrūksta versle, moksle ir mene. Vien dėl ambicijų įgyvendinimo į politiką eiti, žinoma, galima, bet problema ta, kad niekas atvirai šito neįvardija. Visi puola pasakoti apie pavojus, nuo kurių esą nori apsaugoti visuomenę ir valstybę – bėda tik ta, kad didelė dalis tokių saugotojų ir gelbėtojų patys netrunka tapti problemos dalimi. Nuo jų pačių tenka saugoti politiką.

Tikėti politiku, manding, galima tik tada, kai jis atvirai pripažįsta, jog nori pasiekti dalį tikslo ir jog visą jį įgyvendinti būtų be galo sunku ar net neįmanoma. Politikas, pareiškęs, kad iki jo nebuvo padorių ir mąstančių žmonių politikoje, kad jis vienintelis gali ką nors prasminga ir tikra nuveikti, kad jis sieks užsibrėžto tikslo bet kokia kaina ir eis iki galo, iškart kelia įtarimą dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, politika – kompromiso menas ir laukas. Be susitarimo, nuolatinio ir kantraus savęs paties bei savo darbo rezultatų koregavimo aukštesnio lygio politika nesiformuoja. Vadinasi, į kitus nereaguojantis, negirdintis, neišklausantis, nedėmesingas žmogus jau savaime pervertina save ir nuvertina kitus. Tokiais politikais pasikliauti mažų mažiausia rizikinga. Antra, sąžiningas žmogus žino, kad jis pats yra ribotas ir kad klaidos jo darbe yra neišvengiamos.
Todėl jis ir sąžiningas, kad apie tai atvirai kalba, yra tam pasirengęs ir prašo kolegų bei rinkėjų patarimų, kritikos ir dialogo.

Sąžiningas politikas nuolat kalba su visuomene. Šito nedarydamas sukuri tai, ką aš vadinu technokratine galios ir kompetencijos asimetrija – žmones pradedi laikyti savo klientais, kuriems būtina tavo globa ir kompetencija, o save – specialistu. Tai liberaliai laikysenai pavojinga tendencija, stiprinanti biurokratinį politikos elementą ir menkinanti spontanišką dialogą ir tiesos paieškas su visuomenės atstovais.

Todėl man sąžiningas politikas – visų pirma atviras, kuklus, besitariantis, kitos nuomonės išklausantis ir jos siekiantis viešas žmogus, kuriam rūpi, kaip racionalų projektą ir sykiu moralinį impulsą paversti veiksmu. Tai – savo ribas jaučiantis ir atvirai savo klaidas įvardijantis politikas. Beje, atviras savo klaidų pripažinimas yra ne tik kilnumo ir išminties, bet ir socialinės bei politinės brandos, patikimumo ir žmoniškumo laidas.

Kitaip tariant, negali viena galvoti, antra sakyti ir trečia daryti. Negali žmonėms sakyti, kad niekada neabejoji savimi, nes savimi neabejoja tik visiškai nemąstantys arba sau nekritiški žmonės. Negali sakyti, kad nesuklysi, nes neklysta tik kitus stebintieji ir patys nieko nedarantieji. Negali visų laikyti savo priešais, nes taip iškreipsi pasitikėjimo galias savyje ir sykiu nesuprasi, jog žmonės gali keistis patys, lygiai kaip gali keistis jų nuomonės ir vertinimai.

Sykiu sąžiningas politikas turi mokėti ir pajėgti dirbti su tais, kurie nėra jo gerbėjai, kuriems jis nėra pats artimiausias viešas žmogus ir kurie jam pačiam nėra patys mieliausi žmonės. Tai – ne tik pareigos ir padorumo dalykai, bet sykiu ir profesionalumo bei žmogiškos brandos matas. Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti gerą, efektyvų ir sykiu sąžiningą politiką, pasakyčiau, jog tai žmogus, pasiruošęs kompromisui visais klausimais, išskyrus tuos, kurie graso jo paties etikai ir moraliniam vientisumui.