Medikų stygius – reali problema?

– Mes patenkame į geriausiai pasaulyje gydytojais aprūpintų šalių šimtui tūkstančių gyventojų dešimtuką (kartu su Graikija, Italija, Belgija, San Marinu, Monaku, taip pat Kuba, Rusija, Baltarusija).

Taigi teigti, kad gydytojų trūksta, negalime. Tačiau 2002 m. atliktos ilgalaikės prognozės parodė, kad jei nebus imtasi priemonių, 2015 metais galime pritrūkti net 1000 gydytojų. Taip gali atsitikti išėjus į pensiją kai kurių specialybių medikams, dėl jaunų specialistų stygiaus, emigracijos didėjimo.

Išvykimo tendencijos panašios

– Dėl medikų emigracijos jau kurį laiką skambinama pavojaus varpais. Kokia padėtis dabar? Ar, Jūsų nuomone, sveikatos paslaugų kokybė dėl medikų išvykimo nenukentės?

– Turtingos ES šalys, kaip Didžioji Britanija, Danija ar Europos ekonominei erdvei priklausanti Norvegija, planuodamos specialistų poreikį, padarė klaidų. Ypač kebli padėtis Didžiojoje Britanijoje, kur vienu metu buvo smarkiai sumažintas priėmimas į medicinos mokyklas ir kuri jau keletą metų išgyvena specialistų krizę.

Tačiau turtingos šalys spręsdamos problemas gali prisivilioti specialistų iš kitur, siūlydamos jiems labai geras darbo sąlygas. Ir ne tik atvykstantiems iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, bet ir iš Vokietijos, Austrijos, Indijos, Amerikos.

Nuo Lietuvos įstojimo į ES, t.y. nuo 2004 m. gegužės 1 d., kiekvienam mūsų specialistui, norinčiam išvykti legaliai dirbti į užsienį, Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) reikia gauti pažymas. Tačiau pagal jas galima spręsti tik apie ketinimus išvykti, nes pasiėmę pažymas žmonės nebūtinai išvyksta, o išvykę neprivalo apie tai pranešti.

Be to, pažymos išduodamos ir vykstantiems ilgiau nei 3 mėnesiams, o tai gali būti stažuotės, studijos ir kt. Taigi per aštuonis 2004-ųjų mėnesius gydytojams buvo išduota 261 tokia pažyma. Per visus 2005-uosius jų išduota 346. Vadinasi, tendencijos labai panašios, didelių pokyčių nematome.

Požiūris į šios problemos mastą priklauso nuo to, kaip skaičiuosime. Štai pernai pažymas norintys legaliai dirbti svetur buvo pasiėmę 12 proc. Lietuvos plastinės chirurgijos specialistų. Bet absoliučiais skaičiais tai yra 5 žmonės, nes šių specialistų iš viso yra 41.

Antroje vietoje tarp ketinančiųjų išvykti yra kraujagyslių chirurgai – 8 proc., bet tai irgi tik 5 tokios pažymos. Tiek pat pažymų išduota ir pulmonologams – 6 proc. visų specialistų. Chirurgai gavo 28 pažymas, tai yra 6 proc. visų dirbančių šios srities specialistų. Anesteziologams išduotos 39 pažymos – 5,5 proc. specialistų.

Slaugytojų pažymas buvo pasiėmę tik 0,7 proc., arba 183 asmenys. Nors dažnai tenka girdėti, kad jos įsidarbina per darbo biržoje pasirodančius skelbimus, pasidomėjus paaiškėjo, kad tai netiesa.

Gavome oficialų atsakymą iš Lietuvos darbo biržos: pasirodo, per visą nepriklausomybės laikotarpį, tarpininkaujant biržai, išvyko tik 2 slaugytojos. Tai padaryti pakankamai sunku, nes toms pareigybėms skelbiami konkursai yra tarptautiniai, juose keliami labai dideli reikalavimai. Tad slaugytojos greičiausiai išvyksta, naudodamosi savo ryšiais per jau anksčiau išvykusias koleges.

Kadangi neįmanoma nustatyti, ar ketinusieji išvykti tikrai išvyko, pabandėme atlikti savo tyrimą. Pavyko aptikti, kad iš 100 pažymas gavusių gydytojų, registruoti kitoje šalyje buvo 60 proc., daugiausia – dirbančių Didžiojoje Britanijoje. Mums šie duomenys labai svarbūs, nes be jų negalime nustatyti realaus išvykstančiųjų masto.

Šie duomenys svarbūs ir bendram medikų planavimui. Beje, Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, planuojanti medikų poreikį – tai darome jau 6 pastaruosius metus. Įsivežti specialistų iš užsienio kol kas neketiname. Pernai buvo pateikta tik 11 prašymų licencijai darbui Lietuvoje gauti – tačiau 9 iš jų pateikėjų buvo Lietuvos piliečiai, baigę studijas kitose šalyse.

Ekspertai apsiriko

– Ar tarp medikų nepradeda vyrauti vyresnio amžiaus specialistai? Ar bus kuo juos pakeisti?

– Vyresnių nei 60 metų amžiaus dabar yra 38 proc. ausų–nosies–gerklės ligų gydytojų, – taigi beveik kas antras specialistas. Ginekologijos, oftalmologijos ir radiologijos srityse beveik kas ketvirtas specialistas yra per 60 metų. Mažiausiai vyresnių nei 60 metų specialistų yra tarp šeimos gydytojų, nes ši specialybė nauja, jos rezidentūra pradėta tik 1993 m. Šioje srityje tik 3 proc. gydytojų vyresni nei 60 metų.

Ar bus juos kuo pakeisti, priklauso nuo to, kiek specialistų parengs aukštosios mokyklos. Tai ilgas procesas: parengti gydytoją Lietuvoje trunka nuo 10 iki 13 metų. Deja, dabar rezidentūrą baigia labai mažai jaunų specialistų.

Taip atsitiko todėl, kad pagal samdytų užsienio ekspertų rekomendacijas 1993 m. nuspręsta mažinti medicinos studentų skaičių. Ekspertai greičiausiai neįsigilino į padėtį ir, remdamiesi statistika, kad gydytojų skaičius tam tikram gyventojų skaičiui yra gana didelis, siūlė priėmimą į medicinos studijas perpus sumažinti.

Universitetai tam labai priešinosi, priėmimą mažino palengva ir jis niekada nebuvo sumažintas, kiek siūlyta. Vis dėlto dėl šios priežasties šiemet galinčiųjų stoti į rezidentūrą tėra 194. Tai labai nedaug, palyginti su 2000-aisiais, kai į rezidentūrą priimta 380 studentų.

194 studentus dabar reikia paskirstyti visoms specialybėms. Atsižvelgdama į padėtį ministerija rekomendavo šiek tiek didinti priėmimą į oftalmologijos ir ausų–nosies–gerklės ligų, akušerijos–ginekologijos, reumatologijos, genetikos ir psichiatrijos specialybes. Į radiologijos specialybę šiemet numatoma priimti net 10 rezidentų.

Dvigubai daugiau – tik 2012 m.

Tačiau netolimoje ateityje studijas baigs daugiau jaunų specialistų. 2002 m., kai tyrimai parodė galimą jų stygių ateityje, priėmimas į medicinos studijas padidintas nuo 250 iki 400, t. y. beveik 50 proc. Tačiau daugiau jaunų specialistų medikų gretas papildys tik apie 2012 m. Tada į darbo rinką stos maždaug dvigubai daugiau specialistų nei šiandien.

Žinoma, labai svarbu, kad baigusieji medicinos studijas dirbtų gydytojais, nes valstybė jų rengimui skiria daug lėšų. Lietuvoje gydytojų atlyginimai ilgai buvo nedideli, taigi daug medicinos absolventų pereidavo į geresnes darbo sąlygas ir didesnį atlyginimą siūliusias farmacijos kompanijas. Ypač ši tendencija buvo ryški 1994–1995 m. Tačiau pastaruoju metu šis nutekėjimas sumažėjo. Teko girdėti atvejų, kad iš farmacijos kompanijų gydytojai grįžta į mediciną – taigi vyksta atvirkštinis procesas.

Labiau skatinti rajonų medikus

– Bene didžiausia problema laikomas gydytojų stygius rajonuose. Teigiama, kad dėl atlyginimų skirtumo iš mažesnių miestų jie išvyksta į rajonų centrus, o jaunų specialistų ten nesulaukiama. Kaip vertintumėte padėtį šioje srityje?

– Masinio medikų išvykimo iš rajonų į apskrities ligonines netenka stebėti. O netolygaus gydytojų pasiskirstymo tarp miesto ir kaimo problema yra visame pasaulyje. Lietuvos padėtis čia nėra blogiausia, nes pas mus nėra visiškai nuo centrų nutolusių vietovių. Ne taip, kaip Norvegijoje, kur atokios vietovės pasiekiamos tik sraigtasparniais.

Iš tikrųjų tenka girdėti nemažai nusiskundimų iš rajonų sveikatos priežiūros įstaigų, kad nepavyksta pritraukti specialistų. Kaip minėjau, specialistų rengimas yra labai ilgas procesas, jie mokomi Kaune bei Vilniuje, tad netgi atvykusieji iš kaimiškų vietovių mažiausiai 10 metų praleidžia miestuose. Per tą laiką jie sukuria šeimas, atsiranda vaikų, draugų – darosi sudėtinga keisti aplinką. Be to, svarbu, ar ir sutuoktinis norės išvykti, galės susirasti darbo, vaikai turės kur mokytis.

Vien atlyginimas nelemia

Visi sako – duokit didesnius atlyginimus, tada žmonės važiuos į kaimus. Tačiau moksliškai įrodyta, kad vien atlyginimas – net ir dvigubai didesnis – nėra lemiamas veiksnys, kad gydytojas išvyktų iš miesto dirbti. Kitose šalyse ši problema sprendžiama siūlant ne tik didesnius atlyginimus, bet ir priedus: pavyzdžiui, kaimo vietovėje išdirbus 2–3 metus, atlyginimas ženkliai padidėja, nemokamų kursų valandų skaičius auga sparčiau, jų susikaupia daugiau, papildomai siūlomi butai ir automobiliai.

Dabar šalies kaimo vietovėse dirbantys gydytojai oficialiai gauna 100 Lt priedą, bet ta suma nieko nelemia. SAM, nustatydama įkainius specialistų atlyginimams didinti, sudaro tik prielaidas, bet nenurodo, kad atskiros specialybės gydytojo atlyginimas turi būti toks, o ne kitoks.

Tad įstaigų vadovai turi pakankamai didelę laisvę nustatyti jų apmokėjimą. Matydami tam tikros specialybės gydytojų trūkumą jie gali siūlyti pakankamai didelius atlyginimus. Kadangi daugiausia įstaigų yra pavaldžios savivaldybėms bei apskritims, vietos valdžia turėtų labiau rūpintis, kad gydymo įstaigose nepristigtų specialistų.

Tos priemonės – ne tik atlyginimų didinimas, bet ir aprūpinimas gyvenamuoju plotu, mobiliuoju telefonu, automobiliais kaimo vietovėje.

Eilės – nebūtinai dėl medikų trūkumo

Teigiama, jog miestuose specialistų užtenka. Tai kodėl tada yra eilės? Bet ne visada jos susidaro dėl specialistų trūkumo. Dažnai jos atsiranda, jei sveikatos priežiūros įstaigos netinkamai planuoja savo laiką, tik nedaugelyje jų veikia kompiuterinės pacientų registravimo sistemos.

Kita vertus, pasaulyje eilės yra įprastas dalykas. Štai škotų plane iki 2010 m. numatyta, kad pacientas neturėtų laukti konsultacijos pas specialistą ilgiau nei keturis su puse mėnesio. Jei tai iškeliama kaip siekis, galima įsivaizduoti, kokios eilės ten dabar. Įdomu palyginti, kad gegužę atliktoje apklausoje į užsienį išvykę lietuviai kaip vieną veiksnių, kuris galėtų juos paskatinti grįžti į Lietuvą, nurodė pas mus lengviau pasiekiamą kvalifikuotą medicinos pagalbą ir gydymą.