Už toleranciją gėjai kovoja mosuodami plastmasiniais falais

Svajoja, kaip juos pagaliau palaimins popiežius ir pasakys – mylėkitės, kiek tik širdis geidžia, jūsų meilė išgelbės pasaulį. Tuomet jie galės tuoktis, glausti prie vyriškų krūtinių įvaikintus vaikus – o žemė nušvis žydra spalva ir taps labai panašus į dangų.

Žydros svajonės nesipildo. Lietuviai jų netgi nevadina gėjais – kur kas populiaresnis keiksmažodis iš P raidės. Pernai Pilietinės visuomenės instituto iniciatyva atliktų sociologinių tyrimų duomenimis, net 66 procentai lietuvių nenorėtų turėti kaimyno homoseksualo, o 56 procentai teigia, jog homoseksualizmo niekada nepateisintų. Vienai partijai pasiūlius uždrausti homoseksualų santuokas, visuomenėje vėl nuvilnijo diskusijos. Kodėl jie nori išniekinti šventą santuokos ritualą, kam jiems ta santuoka, juk jų nepripažįsta net Bažnyčia… Negi jiems negana to, kad gali laisvai dulkintis, nebijodami dorovės policijos ir kalėjimo grotų… Aišku, tokia netolerancija seksualinių mažumų atstovams nepatinka. Todėl gėjų aktyvistai deda visas pastangas įrodyti visuomenei, jog yra “normalūs”. Gėjų aktyvistų viešųjų ryšių kampanija - keistoka. Pagrindinė strategija - garsiai rėkti. Rėkti apie tai, kokie gėjai nelaimingi ir kad dėl visų jų rūpesčių kalta homofobiška “natūralų” (taip gėjai vadina heteroseksualus) aplinka. Kalta jų neigiamą įvaizdį kurianti žiniasklaida, kalta homoseksualių santuokų neįteisinanti valdžia. Kalti netgi farmacininkai – dėl to, jog neprekiauja stipriais prezervatyvais su lubrikantais, skirtais analiniam seksui ir saugančiais nuo AIDS. Tik jie patys dėl nieko nekalti – lyg žydrynėje skraidantys angelėliai.

Įsivaizduokite kolegą, kuris pastoviai aiškina kolektyvui – jūs manęs nemėgstat, jūs kalti dėl to, kad aš nesugebu dirbti ir esu nelaimingas. Greičiausiai po tokio bandymo “susidraugauti” to personažo pradėtų nemėgti net ir tie, kurie anksčiau jam nejautė blogų jausmų. Gėjų elgesio rezultatas – panašus. Ypač tuomet, kai Lietuvos gėjų lygos nariai pradeda piktintis – kaip drįso sporto klubo apsaugininkai išmesti iš rūbinės du homoseksualius vaikinukus, kokia baisi diskriminacija. O išmetė dėl to, jog jie viešai glamonėjosi ir, paprašyti liautis, visai neketino sustoti. Gal reikėjo palaukti, kol jie užbaigs lytinį aktą?

Jau įsivaizduoju su manim besiginčijantį gėjų teisių ekspertą: “Ne, jokiu būdu, mums svarbu ne tik dulkintis. Mums labai svarbios dvasinės vertybės, ilgalaikiai santykiai, ištikimybė. Štai dėl to mes ir norime tuoktis”. Tačiau kažkodėl mėgstamiausiose gėjų susirinkimo vietose dvasinių vertybių nerasi nė su žiburiu. Prieš pora metų buvau senajame, dabar jau uždarytame “Men’s Factory” klube. Dirbtiniai peniai, ekranuose rodoma pornografija – atrodė, į šį klubą einama ne pabendrauti iš dūšios, o tiesiog pasidulkinti “juoduosiuose kambarėliuose”. Dabartinė, praėjusiais metais atidaryta gėjų šventovė – dar šaunesnė. Sako, ten tikras PornoRojus.

Toks seksualumo afišavimas visuomenės tolerancijos tikrai nepadidins. Tačiau gėjams aktyvistams atrodo atvirkščiai. Aleksejus Terentjevas entuziastingai per televiziją pasakoja apie klubo erotinę dvasią, mielai leidžia filmuoti televizijoms gražiausio transvestito rinkimus (beje, patarimas Aleksejui – siekdamas pakeisti visuomenės nuomonę Lietuvoje, galėtų bent pora žodžių išmokti lietuviškai). Senesnės kartos žiūrovams tokie reportažai – dar vienas patvirtinimas: “jie yra nenormalūs”. Tolerantiški tokiems gėjams bus tik tie, kurie liberaliai vertina neįpareigojančius seksualinius santykius. Tačiau ir jie nesupras – kam kovoti už teisę į santuoką? Juk nesusituokus seksualiniai potyriai intensyvesni ir įvairesni.

Išties – nenorėčiau atsidurti juoduosiuose antigėjininkų sąrašuose greta Vito Tomkaus. Nenoriu tvirtinti, jog visi netradicinės orientacijos žmonės yra ištvirkėliai. Pati gana artimai bendrauju su vienu gėjumi. Tik jis man – pirmiausia ne gėjus, o žmogus. Ramiai gyvenantis su savo draugu, ramiai dirbantis, laisvalaikiu skaitantis knygas, žiūrintis filmus ir nekaltinantis visuomenės dėl savo rūpesčių. Mano draugas taip pat tvirtina - gėjų aktyvistų veikla tikrai neformuoja teigiamos visuomenės nuomonės. Homoseksualai turėtų pasimokyti iš reklamų kūrėjų, kurie vengia vartoti dalelytę “ne”. Neigimas iškart sukelia atmetimo reakciją. Palyginkite du pasakymus: “Tu esi kvailas, jei nevartoji X skalbimo miltelių” ir “Tu esi protingas, šaunus, malonus, mylimas, visų geriausias, nes vartoji X skalbimo miltelius”.

Gėjai turėtų akcentuoti teigiamus dalykus. Daug protingiau kalbėti ne apie visuomenės homofobiškumą, o apie tolerancijos augimą. Juk seksualinių mažumų situacija gerėja – 1990-aisiais metais homoseksualių kaimynų nenorėjo net 87 procentai gyventojų, 1999-aisiais – 68 procentai, o 2005-aisiais – 66 procentai. Vienuolikos procentų skirtumas per penkiolika metų – nedidelis, bet vis geriau negu nieko.

Žmonės, viešai pripažįstantys homoseksualumą, taip pat turėtų būti “teigiami” - ne striptizo šokėjai, o nusipelnę visuomenei. Charizmatiškų aktorių, žurnalistų, režisierių, dizainerių, baleto šokėjų viena frazė “Aš esu gėjus” būtų veiksmingesnė nei daugybė meilės paradų.

Tačiau garsenybės tyli. Net tuomet, kai bulvarinė spauda tiesiai šviesiai įvardina, jog vienas aktorius paliko vieną rašytoją ir išėjo pas savo draugą žurnalistą – straipsnio herojai tyli. Užuot viešai pareiškę - “Taip, mes esam gėjai, na ir kas, mes tokie patys, kaip ir visi kiti žmonės”. Tačiau jie tyli, savo tylėjimu aštrindami tolerancijos problemą. Aplinkinių mąstymas paprastas – jei tyli, vadinasi, gėda, o gėda dėl to, jog tai - nenormalu. O “vieši” gėjai, su pasididžiavimu mosuojantys plastmasinėmis varpomis, tik patvirtina Bažnyčios nuomonę: šitus ištvirkėlius sukūrė ne Dievas, o Šėtonas. Todėl juos reikia deginti ant laužo. Arba bent jau pasiųsti kuo toliau – lyties organų kryptimi.

P.S. - visiems nesupratusiems: tikrai nejaučiu neapykantos gėjams ir tikrai nesiekiu skatinti jų diskriminacijos.

P.P.S. – atsiprašau lesbiečių, jog komentare nekreipiu dėmesio į jų problemas.

Rašykite man:

dange.ardenyte@mail.lt