Kodėl trumai tokie brangūs?

1. Jie turi ypatingą, sunkiai nusakomą kvapą ir skonį. Baltųjų trumų aromatas kai kam šiek tiek primena garstyčių ir ilgai brandinto sūrio kvapą. Taip pat teigiama, kad grynaveisliai juodieji Perigoro trumai turi labai stiprų skonį ir muskuso ir laurų lapų aromatą. Kai kurie žmonės tvirtina jaučiantys patrauklų medaus, šiaudų ir žemės kvapų mišinį. Kiti kalba apie rytinės miško drėgmės kvapą su lengvu alkoholio atspalviu.

Jaunų trumų skonį kai kas sieja su lengvai salstelėjusiu riešutų ar šokolado prieskoniu. Beveik visi, kurie ragavo trumų, teigia pajutę prieskonį, kuris primena vandens augalus. Sakoma, kad baltieji trumai skleidžia tokį stiprų aromatą, kad kai kurie jautresni kvapams žmonės net nualpsta.

2. Jie yra laikomi ypatingais afrodiziakais. Gastronomija itin domėjęsis rašytojas Aleksandras Diuma apie trumų afrodiziakines savybes rašė: „Tam tikromis daugeliui žinomomis aplinkybėmis jie gali moterį padaryti švelnesne, o vyrą – karštesniu.“ Yra taip pat sakoma, kad trumai gurmaną stumte įstumia į meilės nuotykių sūkurį. Būtent tokie buvo Napoleonas, Kazanova, Baironas, madam de Pompadur. Trumai buvo jų meniu būtinybė.
Naujausiais mokslo tyrimais nustatyta, kad trumai išskiria feromonus. Šios aromatinės medžiagos veikia smegenų dalis, atsakingas už emocionalumą ir jausmingumą. Dalį trumų kvapo sudaro fermentinį muskusinį aromatą jiems suteikiantis androstenonas – vyriškas feromonas.
Vienoje iš istorinių legendų tvirtinama, kad Prancūzijos karaliaus Liudviko XV žmona savo vyrui dešimt vaikų padovanojo todėl, kad gausiai vartojo patiekalus su trumais .

3. Jie traukia visus gyvius, o kai kuriuos tiesiog veda iš proto. Kokie motyvai ar aplinkybės suteikė trumams tokį pribloškiantį kvapą ir skonį? Neužmirškime, kad tai po žeme augantys grybai. Tačiau ir čia jie turi natūralią gamtos užduotį daugintis. Štai kodėl jiems reikalingas toks daugybę gyvių traukiantis aromatas. Ir ne tik jis: šie grybai dar ir valgomi – būtent tai užtikrina naujas teritorijas jų sporoms, be to, dar kartu su trąšomis.

Kitaip sakant, trumų kvapas ir skonis – jų prisitaikymo rezultatas. Šitokiu būdu šie grybai laimi sau ateitį ir, be to, užtikrina gyvybingumą daugeliui gyvūnų. Trumus mėgsta visi: vabzdžiai, paukščiai, žinduoliai. Ne išimtis, kaip žinome, ir mes, žmonės, kurie šių grybų patrauklumą ar stiprų kvapą panaudoja jų ieškodami. Trumų medžioklei jie panaudoja šunis, kiaules ir netgi meškas.

4. Jie turi tokių pačių savybių, kaip ir marihuana. Neseniai nustatyta, kad juodųjų trumų sudėtyje randama toji pati veiklioji medžiaga, kaip ir kanapėse. Trumus tyrinėję Italijos mokslininkai šiuose grybuose rado anandamido – cheminių junginių, kurie turi įtakos medžiagų, atsakingų už žmogaus nuotaiką, gamybą smegenyse.

Anandamidas yra smegenų neurotransmitorius. Sanskrito kalboje „anandos“ reiškia „laimę“ ar „palaimą“. Jis veikia tuos pačius ląstelių receptorius, kaip ir tetrahidrokanabinolas, nors tokios didelės euforijos ir nesukelia, nes organizmas jį gana greitai įsisavina.
5. Juos itin vertino istorijos garsenybės. Kompozitorius Gioachino Rossini itin vertino Paryžiuje gaminamą trumais pagardintą keptą kalakutą. Romėnų filosofas ir politikas Ciceronas trumus vadino žemės vaikais. Karvedys Napoleonas Bonaparte’as jais pasistiprindavo prieš karo žygius.

Kino režisierius Alfredas Josephas Hitchcockas parašė filmo scenarijų apie trumus. Karaliumi Saule vadintam Liudvikui XIV minimaliai kulinariškai apdoroti trumai buvo patiekiami su gyvomis gėlėmis.
Tiesa, garsus rašytojas Vladimiras Nabokovas, pasaulinio bestselerio „Lolita“ autorius Vladimiras Nabokovas yra rašęs, kad mums, gyvenantiems dirbtinių aromatų apsuptyje, sunku įsivaizduoti trumų aromato šlovę.
6. Jų pėdsakai lydi visą žmonijos istoriją. Istoriniai šaltiniai leidžia manyti, kad vertingas trumų savybes pastebėjo dar šumerai. Jų gydomosiomis savybėmis tikėjo senovės graikai ir romėnai. Viduramžių alchemikai ir magai naudojosi magiškomis trumų galiomis. Jau kalbėjome apie trumų poveikį garsioms pasaulio asmenybėms.

„Parašyti trumų istoriją reikštų bandymą parašyti pasaulinės civilizacijos istoriją“, – tvirtino rašytojas A. Diuma. Nepaisant to, kad trumai tokie paslaptingi!

7. Jie brangesni už auksą. Iš tiesų jų kaina gali išmušti iš vėžių. Tačiau aistra trumams iš esmės primena aukso karštligę. Pasaulyje sunkiai rastume brangesnį delikatesą nei šie delikatesiniai, po žeme augantys grybai.

Elitiniai Italijos restoranai trumams kiekvieną savaitę išleidžia apie dešimtis tūkstančių eurų. 750 g sveriantis baltasis trumas aukcione Italijoje parduotas už 100 000 eurų. 1 kg baltųjų trumų kainuoja iki 9 tūkst. eurų, Japonijoje pusantro karto brangiau. Trumų paklausa pasaulyje nemažėja. Vienas gramas kvapniausio aukščiausios kokybės trumo gali kainuoti kelis kartus brangiau už tą patį aukso kiekį.
Trumai buvo ir tebėra svaiginančios prabangos palydovai bei aukščiausios klasės gastronominės kultūros ženklas.

8. Jie naudojami medicinos tikslais. Viduramžiais buvo manoma, jog trumai turi mistinių galių. Juos savo burtams naudojo raganos. Arabai tikėjo, kad trumų sultys gydo akis.

Iš tiesų yra nustatyta, kad trumuose gausu B, C ir PP grupės vitaminų bei gamtinės kilmės antioksidantų. Dėl to medikai juos vertina kaip gerą produktą vaikams, jaunuoliams, nėščiosioms ar žindančioms moterims.
Kai kurių medikų tvirtinimu, trumai gelbsti sergant podagra, o taip pat esant vėmimo priepuoliams, viduriavimui ar nusilpus organizmui. Nors nė vienu atveju gydomasis trumų poveikis nėra įrodytas, tačiau duomenų apie šių grybų žalą tikrai nerasime.

Kosmetikos priemones su trumais kuriantys gamintojai pabrėžią odą atjauninančią šių grybų galią. Ilgalaikis šios kosmetikos priemonių naudojimas, kaip tvirtinama, padeda sumažinti labiausiai pastebimus odos senėjimo požymius: sustiprina odos elastingumą, naikina pigmentines dėmes ir trukdo joms atsirasti. Šis trumų poveikis paaiškinamas gausiu juose esančių aminorūgščių, mineralinių druskų, magnio ir proteino kiekiu.

9. Jie yra universalus įvairių patiekalų priedas. Trumai pergyveno daugybę kulinarinių eksperimentų. Daugelis jų buvo vaisingi ir tapo aukštuomenės pamėgtais bei garsiais receptais. Patiekalai su trumais gali suteikti ypatingų malonumų. Be to, šie grybai dera su daugeliu įvairiausių produktų, kurių dalis yra labai paprasti, dažnai vartojami. Intensyvus trumų kvapas ir skonis juos pavertė puikiu pagrindinių patiekalų priedu. Trumai puikiai tinka prie mėsos, žvėrienos, žuvies ir jūros gėrybių. Be trumų neįmanoma pagaminti dar vieno pasaulinio delikateso - žąsų kepenėlių pašteto.

Jie naudojami ypatingo skonio padažams paruošti.

Nors kai kurie kulinarijos žinovai sako, kad trumai netinka prie desertų, dailininkas siurrealistas Salvadoras Dali taip nemanė. Jis laikomas triufelinių ledų autoriumi. Šie ledai yra didelis vanilinių ledų rutulys su į jį įsmeigtais trumų gabaliukais.

Neapdorotus trumus galima valgyti galima tik sezono metu. Vis dėlto nuolat galima mėgautis įvairiais trumų produktais. Tai – užtepėlės, trumų paštetas, trumų sviestas, taip pat ir sultys, kurios tinka padažams, sultiniams ar pagrindiniams patiekalams ruošti.

10. Juos sunku rasti, tačiau jie slapta auga beveik visur. Juodųjų trumų (lot. Tuber melanosporum) tėvynė yra Perigoras – miškingas Prancūzijos regionas. Italijoje, Pjemonto bei Toskanos regionuose, randami kvapiausi ir brangiausi pasaulyje baltieji trumai (lot. Tuber magnatum). Sakoma, kad juodieji trumai iš esmės skirti burnai pamaloninti, o baltieji – nosies receptoriams.

Didžiausias Baltasis Trumas sveriantis 2,5 kg. buvo rastas 1954 m. Toskanoje, San Miniato apylinkėse. Trumas svėrė apie 2,5 kg. Jis buvo padovanotas tuometiniam JAV prezidentui Dwightui Eisenhoweriui.
Lietuvoje trumais pasimėgauti galima retai, specialiai rengiamų vakarienių metu. Šį lapkritį visi norintys paragauti šio nepaprastojo grybo ir galbūt pajusti itin malonias akimirkas kviečiami į Baltojo trumo vakarienes. Ieškokite Baltojo Trumo vakarienė socialinėje paskyroje Facebook.

Trumų nuo seno randama sąlyginai šilto, švelnaus klimato Europos šalyse – Ispanijoje, Portugalijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Vokietijos pietuose. Jie taip pat „medžiojami“ Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kinijoje, Šiaurės Afrikoje, Kalifornijoje. Prancūzijoje nuo XIX amžiaus pradžios juos pradėta bandyti auginti kultūriniu būdu. Nelabai seniai juos pradėta auginti ir Norvegijos ūkiuose, vėliau – Latvijoje ir netgi – eksperimento būdu – Lietuvoje.