Žmonių, kuriems pagalbos ranką kiekvieną dieną tiesa socialiniai darbuotojai, netrūksta. Tačiau savo gyvenimo istorijomis pasidalinti viešai išdrįsta tikrai ne visi. Šiandieninės mūsų pašnekovės – reikiamu metu socialinių darbuotojų pagalbos sulaukusios moterys – dėl suprantamų priežasčių savo tikrųjų vardų viešinti nenori, tačiau savo istorijomis pasidalinti sutiko.

Sprendimas priimti pagalbą nebuvo lengvas

Pirmoji šio teksto herojė Laura pasakoja kilusi iš įprastos, niekuo neišsiskiriančios šeimos. Sava vaga tekėjęs jos gyvenimas apsivertė po vieno skaudaus, daug streso sukėlusio įvykio, paskatinusio nerimą malšinti svaigiaisiais gėrimais.

„Negalėčiau pasakyti, kad alkoholiu labai piktnaudžiavau, tačiau pajutau, kad jis tapo trukdžiu mano gyvenime. Socialiniams darbuotojams pasiūlius pagalbą, iš pradžių atsisakinėjau. Galvojau – nereikia, pati susitvarkysiu. Galiausiai supratau, kad socialinis darbuotojas yra žmogus, kuris gali nukreipti mane tinkama linkme, patarti ir padėti“, – mintimis dalijasi Laura.

Sprendimas priimti Vilniaus miesto socialinės paramos centro pagalbą Laurai iš pradžių nebuvo lengvas. Jis reiškė, kad tam tikra prasme nuo šiol į šeimą reikės įsileisti naują žmogų, kuris patarinės, kaip vienu ar kitu atveju geriau elgtis, padės priimti tinkamus sprendimus, į kylančias problemas pažvelgti iš šalies. „Buvo sunku suvokti ir tai, kad niekas nesakė „jūs turit“ arba „privalot“. Turėjo ateiti tas suvokimas, kad tų pokyčių reikia ne kitiems, jų reikia man. Todėl pradžioje buvo sunku vykdyti įsipareigojimus, pratintis prie visai kitokio gyvenimo būdo. Prisitaikymo procesas pareikalavo nervų, buvo visko“, – pasakoja pašnekovė.

Sprendimas pasinaudoti siūlomomis socialinio darbuotojo paslaugomis šiek tiek glumino ir moters šeimos narius. Jie negalėjo suprasti, kam to reikia, tikėjosi, kad iš priklausomybės Laura išsikapstys pati. Šeimos nariai, žinoma, stengėsi padėti ir palaikyti, tačiau visapusiškos patirties turinčių socialinių darbuotojų pagalba tokiais atvejais – ypatingai svarbi.

Šiandien Laura džiaugiasi išdrįsusi žengti permainų link: „Kai visas kelias jau praeitas, galiu patvirtinti, kad man asmeniškai ir mano šeimai socialinio darbuotojo suteikta pagalba tikrai padėjo. Iš tiesų, dabar gyvenu laimingai, daug kas atrodo kitaip. Alkoholio visiškai nebevartoju, kitaip sprendžiu problemas. Žinau, kad reikia nepasiduoti, pradėti nuo savęs ir daryti viską, kas priklauso nuo manęs. Negali sėdėti, verkti ir nieko nedaryti, juk gyvenimas yra puikus, reikia gyventi, reikia džiaugtis!”

Ištrūkusios iš nevilties gniaužtų: į mūsų namus policija atvažiuodavo kiekvieną savaitę
© Shutterstock

Laukti socialinio darbuotojo skambučio perspėjo policija

„Po skyrybų su vyru penkerius metus gyvenome kartu viename būste, nes neturėjau pinigų įsigyti butui. Skyrybos neigiamai paveikė mudviejų sūnų, jam ypač trūko tėvo dėmesio. Vyras vis nerasdavo laiko. Kadangi mėgo išgerti, grįžęs naktimis prikeldavo sūnų, versdavo jį bendrauti. Į mūsų namus policija atvažiuodavo kiekvieną savaitę“, – pasakojo antroji pašnekovė Renata.

Galima sakyti, policijos pareigūnų dėka Renatos gyvenime atsirado Palaimintojo Jurgio Matulaičio šeimos pagalbos centro socialinė darbuotoja Aušra, padėjusi išspręsti nuolatines problemas: „Kol apie tai su vyru kalbėdavosi tėvai ar net draugai, jam buvo vienodai. Reaguoti jis pradėjo tik tuomet, kai namuose apsilankydavo socialinė darbuotoja. Galbūt jis bijojo? O ir man pačiai, kai ji ateidavo, būdavo lengviau.“

Renata prisipažįsta, kad pati pradžia jai nebuvo lengva: įsileisti kitą žmogų į savo gyvenimą ir sutikti, kad jis padėtų spręsti jo asmenines problemas išties nėra paprasta.

„Socialinė darbuotoja Aušra dėl mūsų padarė viską, ką galėjo. Kai pasakė, kad atėjo laikas skirtis, buvo išties labai gaila, – pasakoja Renata ir džiaugėsi šiandien gyvenanti nepalyginamai ramesnį gyvenimą atskirai nuo buvusio vyro. – Į svečius užsuka ir mano draugai, kurie anksčiau tiesiog negalėdavo to padaryti. Psichologiškai jaučiuosi žymiai geriau. Sunku nupasakoti šį jausmą. Dabar jau viskas ramu, ir ačiū Dievui“, – mintimis dalinosi ji.

Ištrūkusios iš nevilties gniaužtų: į mūsų namus policija atvažiuodavo kiekvieną savaitę
© Shutterstock

Problemos prasidėjo paauglystėje

Trečioji kalbinta pašnekovė Goda pirmąkart tiesiogiai su socialiniais darbuotojais susidūrė dar paauglystėje. Anuomet laiką pradėjusi leisti su, jos žodžiais tariant, netinkamais draugais, mergina nuolatos papuldavo į įvairias problematiškas situacijas. Netrūko Godos gyvenime ir alkoholio. Galima sakyti, nuo to viskas ir prasidėjo.

Vos 15 metų sulauksi mergina netikėtai pastojo. Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai jai pasiūlė vykti į Anykščių rajono šeimos ir vaiko gerovės centrą. „Ten nuvykau, bet ilgai neišbuvau. Krizių centre reikėjo laikytis taisyklių, o to daryti aš nenorėjau – taisyklės man nepatiko“, – prisimena Goda.

Atsidūrusi Sangrūdos vaikų globos namuose, čia Goda gyveno iki pilnametystės, o tuomet kartu su vaikeliu grįžo gyventi pas tėvus. Nuolatiniai konfliktai šeimoje paskatino merginą ieškoti kitų galimybių. Taip Goda atsidūrė Marijampolės socialinės pagalbos centro Paramos šeimai padalinio Liudvinavo seniūnijoje Krizių centre, kuriame jai buvo suteikta reikiama pagalba ir parama.

„Pasakiau sau – gana! Reikia ieškoti, kur gyventi, reikia ieškoti, ką daryti“, – sako Goda. Šiuo metu mergina dirba ir skaičiuoja paskutines dienas prieš išsikraustymą į savivaldybės skirtą socialinį būstą.
Mergina neslepia džiaugsmo dėl pagalbos, kurios sulaukė iš Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotojų. Tiek Krizių centre, kuriame dabar glaudžiasi, tiek tose vietose, kur teko glaustis anksčiau, jai teko patirti visapusišką palaikymą ir paskatinimą. „Anksčiau net nebūčiau pagalvojusi apie galimybę gauti socialinį būstą. O dabar pati viską susižinojau ir pradėjau veikti. Geriau daryti nei laukti, kol kažkas padarys už tave. Tikrai negalvojau, kad socialiniai darbuotojai gali padėti. Bet jie padeda, ir nemažai“, – teigia Goda ir tikina socialinių darbuotojų dėka pasiekusi tiek, kiek niekada neįsivaizdavo pasieksianti.

Socialiniai darbuotojai padeda keisti gyvenimus

Socialinės srities darbuotojai dirba su negalią turinčiais žmonėms, senoliais, socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ar įvairių priklausomybių turinčiais gyventojais ir kitais žmonėmis, patekusiais į sudėtingas gyvenimiškas situacijas. Kasdieniu savo darbu jie prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis psichologiškai sudėtingose situacijose, turi teigiamos įtakos kuriant geresnę visuomenės psichologinę sveikatą bei mažinant nusikaltimų skaičių šalyje.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2020 metais atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa atskleidė, kad 17 proc. šalies gyventojų dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra tekę susidurti su socialiniu darbuotoju.

Ištrūkusios iš nevilties gniaužtų: į mūsų namus policija atvažiuodavo kiekvieną savaitę
© Organizatorių nuotr.

Pasiteiravus žmonių, ar jie žino, kad susidūrę su iššūkiais šeimoje gali kreiptis pagalbos į socialinius darbuotojus, dirbančius jų savivaldybėje arba socialinių paslaugų įstaigoje, 60 proc. visų respondentų teigė apie tokią galimybę žinantys. Paprašyti įvertinti, ar socialinis darbas yra naudingas visuomenei, 69 proc. gyventojų socialinį darbą įvardino kaip labai naudingą arba naudingą.


1