Lietuvoje jau veikia elektroninę erdvę stebintis virtualus patrulis, taip pat svarstoma už neapykantos kalbą taikyti ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę. Tačiau žiniasklaidos ekspertai ragina labiau pasitikėti pilietine visuomene ir įspėja, kad net ir geriausi ketinimai gali atsisukti kitu galu.

Balandžio 6 dieną pradėję dirbti trys pareigūnai, kaip nurodo Policijos departamentas, reaguos tik į akivaizdžius elektroninėje erdvėje daromus ar rengiamus daryti teisės pažeidimus.

„Tai – akivaizdūs teisės aktų pažeidimai, pavyzdžiui, pardavinėjimas tų pačių vakcinų, kas yra draudžiama, siūlymas įsigyti narkotinių medžiagų, akivaizdus naudojimas keiksmažodžių, kito asmens įžeidinėjimas“, – vardijo generalinis komisaras Renatas Požėla.

Prieš kurį laiką teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pasiūlė, kad už neapykantos kalbą būtų galima taikyti ir administracinę atsakomybę. Tačiau netrukus įstatymo projektas atsiimtas, jį ketinama tobulinti.

Evelina Dobrovolska
© DELFI / Andrius Ufartas
Evelina Dobrovolska

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Mantas Martišius įspėjo, kad taikant Administracinių nusižengimų kodeksą, žmogus prarastų nekaltumo prezumpciją.

„Panašiai kaip ir su Kelių eismo taisyklėmis – jei policininkas tave sustabdo ir sako, kad pažeidei, tai gali tai užginčyti administraciniame teisme, bet turėsi pateikti įrodymus. T. y. kad ten buvo tik tavo nuomonė, galbūt išreikšta aštriau, bet nebuvo siūloma nesantaikos kurstymo ir pan.“ – sakė jis.

Tai paskutinė „Delfi“ straipsnių ciklo apie dezinformaciją dalis. Pirmoje dalyje rašėme apie Rusijos valstybinę žiniasklaidą, antroje – apie Lietuvos viešosios erdvės paraščių veikėjus, trečioje – apie tai, kodėl tiek vienur, tiek kitur kartojasi tos pačios temos.

Nekaltumo prezumpcija

M. Martišius aiškino, kad Lietuvoje žodžio laisvės ribos yra apibrėžtos tarptautiniuose Seimo ratifikuotuose dokumentuose.

„Turime Konstituciją, Baudžiamąjį kodeksą. Turime priemonių, kurios garantuoja ir papildomai kažko daryti nereikia. Mano vertinimu, čia yra didelis pavojus, nes baudžiamajame persekiojime yra nekaltumo prezumpcija visiems. Jei aš kaltinu, kad tu kažką pavogei, turiu teisme įrodyti. Tau nereikės įrodyti, kad tu nepavogei“, – sakė jis.

Tuo metu administracinio nusižengimo atveju, kaip pastebėjo M. Martišius, galioja kaltumo prezumpcija.

Pašnekovas dar pateikė palyginimą su parduotuve. „Pavyzdžiui, yra „Maxima“, ten parduodama dešra ir kitos prekės. Kad jų neišneštų yra apsaugos tarnyba ir jei pagaunamas vagis, tada apsaugos tarnyba kviečia policiją, kuri jį išveža.

Pažiūrėkime labai paprastai į viešąją erdvę internete. Pavyzdžiui, „Delfi“ atsakingas už savo autorių paskelbtus tekstus, net ir už anoniminius komentarus. Buvo net ir bylos, kai surastas žmogus po to gėdą užsitraukė, nes pradėtas ikiteisminis persekiojimas dėl nesantaikos kurstymo.

Klausimas paprastas, kodėl virtualus patrulis privačioje erdvėje, kur jau yra tam tikri saugikliai, dar turėtų vaikščioti, ieškoti, ką apginti. To nesuprantu. Kaip policininkai nežiūri „Maximoje“, kad dešros neišneštų, taip ir virtualiems patruliams nebūtina feisbuke ar portaluose stebėti. Viskas jau yra, jau turime įstatymus“, – aiškino jis.

Mantas Martišius
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Mantas Martišius

Galia gadina

Vilniaus politikos analizės instituto medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys patarė su žodžio laisve susijusius klausimus kelti labai atsargiai.

„Čia yra politinės filosofijos dalykas, nes prasideda niuansai, kiek mes norime suteikti galios valstybei. Kas kontroliuoja tą, kuris įgauna daugiau galių? Kad jis nepiktnaudžiaus jomis, nes net ir geriausia iniciatyva gali atsisukti kitu galu“, – sakė jis.

D. Puslio vertinimu, minėtos iniciatyvos panašios į pilietinės visuomenės sumenkinimą.

„Kova tiek su dezinformacija, tiek su neapykantos kalba yra visuomenės rankose. Būtent ji turėtų prisiimti tai. Tiesiog žmonių aplinkoje gali įsivyrauti tam tikra etika, tada tie dalykai tampa nebetoleruoti“, – sakė jis.

Pašnekovas dar pastebėjo, kad pradėjus nuo neapykantos kalbos, reguliavimas gali išsiplėsti ir į kitas sritis.

„Galime valstybę įsivaizduoti kaip geranorišką mamą, kuri rūpinsis, bet žinome, kad ta mama gali tapti pikta pamote, tirone aukle. Žinoma, galbūt kažkam smagu turėti nebrandžią pilietinę visuomenę, kurią gali nuolat auklėti. Nurodyti, kur gali eiti, kur ne, ką gali pirkti, ko ne. Ką gali kalbėti, ko ne“, – svarstė D. Puslys.

Jis priminė žinomą posakį, kad galia gadina, o absoliuti galia gadina absoliučiai.

Donatas Puslys
© DELFI / Karolina Pansevič
Donatas Puslys

Reikia pasitikėjimo

D. Puslys apibendrino, kad kovoje su dezinformaciją Lietuvai reikia ilgalaikės politikos.

„Kad nebūtų numetama kokiam vienam projektiniam konkursui pinigų, vieni parašo, kiti parašo, viešųjų ryšių „pavarome“, užsisakome regioninėje žiniasklaidoje straipsnių ir pan. Galbūt tai irgi gerai, bet klausimas, ar kas nors matuoja poveikį, ar turi instrumentus jam matuoti.

Tokie prišokamieji veiksmai labiau tarnauja užsakovo pasiteisinimui, kad jis kažką daro, o ne realiam poveikiui. Realiam poveikiui reikia ilgalaikės strategijos, instrumentų, kurie leistų matuoti įtaką, pavyzdžiui, sociologinių apklausų“, – sakė jis.

Platinantiems dezinformaciją, pasak D. Puslio, paprastai užtenka atsistoti į tarpininko poziciją.

„Kaip rašo Cailinas O'Connoras ir Jamesas Owenas Weatherallis knygoje „The Misinformation Age“, dezinformacijos skleidėjams užtenka atsistoti į tarpininko poziciją tarp mokslinio žinojimo ir to, kokios žinios pasiekia auditoriją. Tada jie gali iškraipyti, pridėti visokių nesąmonių ir pan.“ – sakė jis.

D. Puslys pabrėžė, kad norint pasiekti sunkiausiai pasiekiamas auditorijas reikia su jomis užmegzti ryšį, kuris būtų grįstas pasitikėjimu.

„Kartais to ryšio nėra, nes tu jų akyse reprezentuoji elitą, tada nieko nepasieksi. Dėl to labai svarbu pasiekti vietinius lyderius, su kuriais dirbant ir juos parengiant galėtum tikėtis, kad jie, turėdami geresnį santykį su tos grupės žmonėmis, galėtų daryti poveikį“, – sakė jis.


www.DELFI.lt
67