Tiek Rusijos valstybinė žiniasklaida, tiek vietinės viešosios erdvės paraščių veikėjai nuolat kartoja kelis Lietuvą menkinančius pasakojimus. Žiniasklaidos ekspertai šiam sutapimui turi kelis paaiškinimus.

Vilniaus politikos analizės instituto medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys svarstė, kad vietiniai veikėjai nėra kažkokie nesusipratėliai. „Jie labai sąmoningai tai daro, išnaudoja tam tikrą auditoriją, tam tikras joje paplitusias nuostatas tam, kad susilauktų dėmesio, darytų poveikį“, – sakė jis.

Tuo metu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Mantas Martišius pastebėjo, kad Kremliaus žiniasklaida kai kuriems asmenims gali būti patraukli, nes pasiūlo to, ko kitur nėra.

„Viena vertus, tai būna melaginga informacija apie dalykus, kurių nei patikrinti, nei paneigti neįmanoma, kažkokios sąmokslo teorijos. Kitas dalykas kyla iš to, kad Vakarų žiniasklaidoje atsiranda tam tikras politinis korektiškumas ir kai kurios temos yra tiesiog nutylimos, apeinamos“, – sakė jis.

„Delfi“ tęsia straipsnių ciklą apie tai, kas ir kaip Lietuvoje finansuoja dezinformaciją. Pirmoje dalyje rašėme apie Rusijos valstybinę žiniasklaidą, antroje – apie Lietuvos viešosios erdvės paraščių veikėjus. Vėliau skaitykite, kokiais būdais su dezinformacija galima kovoti.

Paplitę naratyvai

Vilniaus politikos analizės institutas šiemet pristatė Lietuvos visuomenėje paplitusių dezinformacijai priskiriamų naratyvų analizę. Tyrimas vyko dviem etapais: iš pradžių interviu metu keturiuose Lietuvos miestuose (Klaipėdoje, Kėdainiuose, Šalčininkuose ir Visagine) nustatyti ten paplitę naratyvai, o po to visoje Lietuvoje surengta reprezentatyvi apklausa, kurią atliko „Baltijos tyrimai“.

Tarp paplitusių naratyvų galima rasti tokių kaip, kad COVID-19 sugriovė Lietuvos sveikatos sistemą, COVID-19 buvo manipuliuojama siekiant primesti visuomenei kontrolę, Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos, Lietuvos švietimo sistema skatina netinkamas vertybes, Sovietų Sąjungos žlugimas nieko gero neatnešė, NATO atima valstybių narių pinigus, kurie geriau būtų skirti socialinei apsaugai ir pan.

Tuo metu apklausa parodė, kad net 28 proc. respondentų visiškai sutinka ir 50 proc. iš dalies sutinka su teiginiu, jog šalyje neveikia sveikatos apsaugos sistema, o COVID-19 pandemija ją visiškai sužlugdė. Net 29 proc. respondentų visiškai sutinka su teiginiu, kad Lietuvoje sąžiningam žmogui neleidžiama uždirbti, o dar 44 proc. su tokiu teiginiu greičiau sutinka.

Dėl ekonominių nesėkmių respondentai linkę kaltinti konkrečią politinę jėgą – Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus: bendrai net 59 proc. sutiko su teiginiu, kad „konservatorių valdžia apvogė žmones – nuvertėjo žmonių pensijos, pinigai“.

Kaip pasakojo su šiuo tyrimu dirbęs D. Puslys, juo siekta išsiaiškinti, kiek Rusijos dezinformacija turi potencialo prigyti Lietuvoje.

„Analizuojant dezinformaciją, svarbūs trys aspektai. Pirma, kas ją skleidžia, antra – aplinka, kurioje yra skleidžiama, kokios naudojamos priemonės, trečia yra taikinys. Dažnai dezinformacija išnaudoja tam tikras visuomenėje jau egzistuojančias nuostatas, tam tikrus esančius konfliktus, poliarizaciją ir pan.“, – aiškino jis.

Pašnekovas pastebėjo, kad dezinformacija siekia aštrinti ir kurstyti konfliktus, įnešti mažiau susikalbėjimo.

„Tai galima palyginti su įšaldytais konfliktais – Padniestre ar Abchazija. Jei žiniasklaidos funkcija yra informuoti visuomenę ir padėti jai susigaudyti kompleksinėje tikrovėje, kad jie joje rastų sprendimą ir paliktų klausimą už nugaros, tai dezinformacija priešingai – suinteresuota nuolatiniu įšaldytų konfliktų palaikymu, kurstymu, supriešinimu, kiekvienos atsirandančios spragos išnaudojimu“, – sakė D. Puslys.

Sekant pinigus: kaip Kremliaus pasakojimai atsiranda vietinių dezinformatorių lūpose
© Asmeninio archyvo nuotr.

Vieni tiki, kiti išnaudoja

Esant tokiai konjunktūrai atsiranda pašalinių, t. y. su Kremliumi tiesiogiai nesusijusių veikėjų, kurie pradeda platinti tas pačias mintis. D. Puslio vertinimu, gali būti, kad vieni jų tiesiog yra įtikėję tuo, ką kalba.

„Žmogus neateina į kažkokią socialinę erdvę ar dienraščius būdamas „tabula rasa“ (tuščias popieriaus lapas). Jis ateina su tam tikrais nusistatymais, su tam tikra pasaulėžiūra, kurie veikia kaip tam tikri filtrai, pagal ką jis atsirenka. Dažnai žmogus ieško to, kas jo nuostatas patvirtintų. Jei manau, kad Lietuvoje gyventi yra „š“, nes man nesiseka, vargu, ar ieškosiu informacijos, kuri man įrodytų, kad Lietuvoje gyventi yra nuostabu.

Geriau susirasiu kažką, kas tam pritars ir dar pasakys, kas yra dėl to kaltas. Visada lengviau gyventi, kai žinai, kad kažkas yra kaltas – Landsbergiai, konservatoriai, komunistai, Brazauskas ir pan.“ – komentavo jis.

Dar viena dezinformacijos platinimo priežasčių, pasak D. Puslio gali būti siekis patenkinti ego.

„Gali jaustis svarbiu, įtakingu. Žinoma, galbūt tuo pačiu savo auditorijai galima ir kažką parduoti arba susisaistyti su tam tikra politine jėga, formuoti jų elektoratą“, – komentavo jis.

Savo ruožtu M. Martišius sakė, kad komunikacijos mokslas turi du paaiškinimus, kaip Kremliaus pasakojimai atsiranda vietinių dezinformatorių lūpose.

„Vienas atsakymas, kad tokia informacija, kurią mes vartojame, vėliau ja operuojame ir priimame sprendimus. Jei vartoju Kremliaus kanalų žinias, galiausiai pradėsiu atkartoti tai, ką jie kalba.

Kita vertus, galima pažiūrėti, kodėl aš vartoju tą informaciją? Kas tai lemia? Tai gilesnis klausimas. Jei pažiūrėtume į kanalus, kurie skirti užsienio auditorijoms, t. y. „Sputnik“, RT ir t. t., pamatytume dvi strategines tendencijas.

Pirma – akivaizdi, kad tuose kanaluose nieko blogo nebus apie Rusiją, jos vidaus politiką, užsienio politikos klaidas ir pan. Kitas dalykas – jie, kaip ir bet kuris kitas medijos kanalas, galvoja, kaip pritraukti auditoriją. Reikia kažką pasiūlyti tokio, kad ji ateitų. Dažniausiai pasiūloma to, ko vietinėje žiniasklaidoje nėra.

Pavyzdžiui, „The New York Times“ nelabai įsivaizduoju, kad būtų apie „Black Lives Matter“ tema, ar tai rasistinis arba pusiau rasistinis judėjimas. Tokios temos dažniausiai bus nerašomos. Tuo metu Kremliaus vyriausieji redaktoriai pradeda kelti įvairias tokias temas. Tai kultūrinių karų temos, jos pritraukia auditoriją“, – dėstė jis.

Mantas Martišius
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Mantas Martišius

M. Martišius sakė, kad Kremlius medijoje bando sukurti alternatyvią darbotvarkę.

„Apie Lietuvą dažniausiai rašoma paprastos nuvalkiotos temos – kad tai žlugusi valstybė, kad visi badauja, visi išvažiavo, o kas bus paskutinis – išjunkite elektrą. Tuo metu Vakarams rašoma, kad demokratija yra tik fasadas, kad ten nėra žodžio laisvės. Sakoma, kad pas juos pateikiamas alternatyvus požiūris ir nemaža dalis žmonių eina dėl to“, – sakė jis.

Apibendrinant, pasak M. Martišiaus, žmogaus vartojama žiniasklaida formuoja jo pasaulėžiūrą, tačiau jo vartojamos žiniasklaidos pasirinkimą lemia žmogaus jau turima pasaulėžiūra.

Pašnekovas taip pat įspėjo, kad visų Lietuvoje dezinformaciją platinančių asmenų negalima sudėti į vieną krūvą.

„Kiekvienas sudėtingas reiškinys reikalauja tyrimo ir vieno atsakymo čia nėra. Pavyzdžiui, prieš 2016 metų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus Šiaurės Makedonijoje paaugliai pradėjo socialiniuose tinkluose kurti netikras naujienas.

Jie pastebėjo, kad paėmus Demokratų partijos kandidatų pasisakymus, truputį pamodeliavus, kai ką ištrynus, kai ką prirašius, galima sugeneruoti reklaminių pajamų. Jų motyvacija nebuvo, kad jie už Donaldą Trumpą. Jie galvodavo, kaip gauti pinigų, kai darbo nėra. Kai kam tai gali būti verslas.

Tačiau kiti yra įtikėję. Daug žmonių daro dalykus ne dėl pinigų, ne dėl šlovės. Jie tuo tiki. Pavyzdžiui, krikščionys pradžioje sakė, kad atėjo Dievo sūnus į žemę. Jie tuo pasakojimu (bent dalis) turėjo tikėti, tą darė iš didelio įsitikinimo“, – sakė M. Martišius.


www.DELFI.lt
70