V. Pugačiauskas. Putinas nusišneka ir... laimi

"Gerokai labiau supranti Putino derybų partnerius Vakaruose, kai įsivaizduoji, kad Angelai Merkel ar Barackui Obamai reikia argumentais atremti tokius sąmonės srautus", rašė "Buzzfeed" portalo reporteris Rusijoje.

Nuverstojo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus susitikimas su žurnalistais praėjusią savaitę buvo vadovėlinis pavyzdys, kokie lunatiški gali būti autoritariniai lyderiai. Bet nuotoliu nuo tikrovės jį pranoko branduolinės valstybės vadovas.

Putinas, regis, siekė užsiminti, kad jis pasirengęs kiek atsitraukti, išsikvepiant netikėtumo efektui. Bet jo spaudos konferencija, jau pašaipiai priskiriama dadaistinio meno krypčiai, galėjo turėti ir platesnį tikslą - parodyti, kad Rusijoje silpstant daugeliui tradicinių galios veiksnių, į arsenalą stoja naujas.

Neprognozuojamumas.

Merkel, atrodo, buvo teisi, kai, "The New York Times" pranešimu, įvertino, kad V. Putinas gyvena ne šiame pasaulyje.

Vienos jo pasakos atrodė juokingos (net pats Putinas šypsojosi jas sekdamas), kitos - neapdairios, dar kitos - pavojingos. Vienos liks kaip interneto juokeliai, kitos - kaip rimti tarptautiniai precedentai.

Peržvelkime, kaip kalbėjo Putinas.

***

Visas Ukrainos pajėgas Kryme -- 22 tūkstančius karių, keliasdešimt ilgojo bei vidutinio nuotolio raketų užėmė "vietos savigynos pajėgos". Uniformos? Tokių pilnos parduotuvės. (Gerai, kad manęs nepaklausė, iš kur automobiliai "Tigr" ar snaiperių šautuvai, kuriuos turi vien tik Rusijos kariuomenė!) Ar "savigynos pajėgas" mokė Rusija? Ne. Bet jei Lietuvoje ir Lenkijoje -- "atitinkamose bazėse kaimyninėse teritorijose" Maidano smogikus rengė Vakarų instruktoriai, "kodėl manote, kad Kryme turi būti blogiau?"

Neiššautas nė vienas šūvis? Tai blokuoti dalinius atėjusių "žmonių" nuopelnas. Rusijos pajėgos Kryme nieko nedaro, tik sustiprino savo dalinių apsaugą prieš telkiamus nacionalistų kovotojus. Ir reikia tikėtis, kad nieko panašaus joms neprireiks daryti Rytų Ukrainoje (ten jokių dalinių, žinoma, ir neturime, todėl logiškai jų apsaugos ir negalėtume sustiprinti).

Kijevas? Tebesibasto "kaukėti kovotojai su ginklu rankoje" bei "raiščiais, primenančiais svastiką", siautėja "neonaciai, nacionalistai ir antisemitai" ir "ši netvarka prasideda ir rytiniuose regionuose". Jei "teroras" tęsis, nepripažinsime gegužės 25-osios rinkimų (kurie ir šiaip mums atrodo neteisėti, nes dar ką tik pripažinome vien rinkimus gruodį; nors dar prieš tai vieninteliai nepasirašėme Janukovyčiaus susitarimo su opozicija juos rengti).

Janukovyčius? Viešai nesakysiu, ką apie jį manau, bet pasitikiu jo informacija, kad į Maidano protestuotojus neįsakė šaudyti - kitų šaltinių neturiu. Valdžią keisti reikėjo, bet jei reikės pradėti karą -- pasiremsiu "veikiančio ir legitimaus" prezidento prašymu. Nors, pala -- "gerai ar blogai, bet faktas", kad jis "savo valdžią jau sudėjo".  Taigi teisėto prezidento nėra, ir nėra, su kuo kalbėtis. Bet jis gal atsiras po rinkimų. Bet jei tai bus "iššokęs" nacionalistas, jis nebus teisėtas.

Rada? Prarado dalį teisėtumo. Vyriausybė? Tai "vadinamoji" valdžia, ginklu ją užėmusius žmones legitimiais pripažįsta tik Vakarai. Bet antai kai premjerui atsistatydinus Kryme apsuptas vietos parlamentas išrenka naują - šis neabejotinai teisėtas. Naujoji valdžia? Ji daro "nesąmones" - nurodinėja prokuratūrai kelti bylas ("Jukos"? Magnickis? Navalnas?). "Korupcija pasiekė mastą, kurio Rusija ir nesapnavo" (o, taip: esame tarp Togo ir Bangladešo, 127-oje vietoje pasauliniame korupcijos indekse - net 17 vietų aukščiau už Ukrainą!).

Ukrainos regionai? "Žmonės regionuose net nedalyvauja formuojant valdžią" (tiesa, Rusijoje pats panaikinau tokią teisę, motyvuodamas kova su "terorizmu", ir ribotai grąžinau tik po protestų). Tik pamanykit, vadovauti rytiniam regionui paskirtas oligarchas ir milijardierius (ne, aš čia ne apie Čiukotką ir Romaną Abramovičių, o apie Dnepropetrovską ir Ukrainos verslininką, kuris, beje, Abramovičių "išdūrė").

Pagaliau, karas. Jei pradėsiu karą su Ukraina - tai ginti Ukrainos piliečių "gyvybę, laisvę ir sveikatą". "Ukrainos kariai ir Rusijos kariai bus ne skirtingose barikadų pusėse, o vienoje". Bet Ukrainos ir Rusijos kariai bus skirtingose pusėse, tik rusai - dar už gyvojo civilių skydo: "tegu tik pabando kas nors iš karių šaudyti į savo žmones, už kurių nugaros stovėsime mes... Tepabando šaudyti į moteris ir vaikus!"

Dėl ko kariausiu? Dar dviem dienomis anksčiau mokiau prezidentą Obamą, kad ginsime Rusijos piliečius, "tėvynainius" ir "rusakalbius", taip pat savo interesus. Dabar to nebeminiu. Nuo šiol karas bus "humanitarinė misija", skirta "tik Ukrainos piliečiams apginti" -- "žmonėms, kuriuos laikome artimai susijusius ir istoriškai, ir bendra kultūra, ir ekonomika". 

Karas bus teisėtas, nes jo prašo Ukrainos prezidentas (nors pagal Ukrainos įstatymus svetima kariuomenė gali atvykti tik pagal tarptautinę sutartį), kuris, tiesa, jau nebegrįš į valdžią. Nors ne, Ukrainos rytuose kariausime, "jei pagalbos paprašys žmonės". Tai kraštutinė priemonė, bet "gana teisėta". Ir, žinoma, karas bus teisėtas pagal tarptautinę teisę (nors Jungtinės Tautos agresija vadina net ne kariuomenės, bet ir tokių "savigynos pajėgų" siuntimą, nekalbant jau, kad tiesiai draudžia pateisinti agresiją jokiais politiniais ar kitais motyvais).

O ką, Vakarai elgiasi kitaip? Tai jie skaldo Ukrainą, tūkstantį kartų perspėjau. Tai Amerika kaip laboratorijoje su žiurkėmis elgiasi su kitomis tautomis, vadovaujasi principu "kas ne su mumis, tas prieš mus", pamindami po savimi likusį pasaulį. "O kas nesileidžia paminamas, baksnoja tol, kol pribaksnoja" (juk jokių analogijų su mano paties politika, ar ne?).

Tarptautinė teisė, beje, galioja tik taip, kaip reikia. Antai Budapešto memorandumas, kuriuo Rusija įpareigojo užtikrinti Ukrainos saugumą ir teritorinį vientisumą, nebegalioja, nes "sunku nepritarti kai kuriems mūsų ekspertams, kad po revoliucijos tai nauja valstybė, su kuria ir dėl kurios "jokių įpareigojamų dokumentų nepasirašėme". Bet štai susitarimas dėl dujų tiekimo galioja, todėl atšaukiame pagal jį numatytą nuolaidą. Beje, dėl nuolaidos susiderėjo "Gazprom" ir Ukrainos vyriausybė, o jos atšaukimas -- jau tik "Gazprom" reikalas, "gryna komercija".

Tarptautinė teisė numato ir tautų apsisprendimo principą. "Manau, kad tik patys piliečiai, gyvenantys tam tikrose teritorijose, turi teisę lemti savo ateitį" (Čečėnijos nepriminkite. Ir įdomu, kodėl mumis nepasitiki Azerbaidžanas?). Kai Kosovas atsiskyrė nuo Serbijos, pasiuntėme tankus į Prištinos oro uostą ir iki šiandien visad buvome Serbijos pusėje, Kosovo nepriklausomybės nepripažįstame - bet dabar jį pateikiu kaip "apsisprendimo laisvės" pavyzdį.

***

Tariamas iracionalumas yra klasikinis būdas užtikrinti vidaus propagandos lankstumą. Pamėginkite tiksliais klausimais pričiupti Baltarusijos prezidentą, ir paaiškės, kad nepavyksta: į kiekvieną klausimą apie batus gausite atsakymą - šmaikštų ir argumentuotą - apie ratus. Auditorijai patiks.

Tačiau tarptautinėje politikoje netikras iracionalumas visad buvo dar galingesnis ginklas. Mažų mažiausiai tai būdas, kai įprastos priemonės atkreipti dėmesį į savo interesus nebeveikia, pasiekti, kad kiti žaidėjai patys imtų stengtis "perprasti" iracionalųjį veikėją, t.y. stotų į jo vietą. Vakarų žiniasklaida jau mirga nuo straipsnių "ko iš tiesų siekia Putinas?"

Bet dar svarbiau, kad tariamas iracionalumas yra palyginti pigus atgrasymo būdas. Jį puikiai ištobulino Šiaurės Korėja: neprognozuojami politikos viražai, lydimi branduolinių bandymų, pratybų ir apšaudymų, verčia kur kas labiau skaitytis su viena iš skurdžiausių ir labiausiai atsilikusių pasaulio valstybių. Rusijos vaidmuo pasaulyje, žinoma,  nepalyginamai didesnis, bet tendencijos - ir artimiausios ekonominės, ir ilgesnio laikotarpio struktūrinės - verčia ir ją jaustis nesaugiai.

Ukrainos praradimas šaliai, įtikėjusiai XIX amžiaus teorijos - geopolitikos - viršenybe, nesaugumą tik dar didina. Nekalbant jau apie nesaugumą, kurį turėtų patirti pats Putinas, matydamas sėkmingą revoliuciją kaimynystėje.

Kryme pasielgdama taip, kaip nesitikėjo dauguma Vakarų politikų, o paskui kažkodėl sustodama pusiaukelėje, pateikdama pačius įvairiausius - akiplėšiškai neatitinkančius tikrovės -paaiškinimus, Rusija stoja į neprognozuojamų valstybių gretą. Žinia "galime imtis bet ko, nes bet kam rasime pateisinimą" (sustiprinta tarpžemyninių raketų bandymais ir "netikėtomis" plataus masto karinėmis pratybomis) gali būti skirta įtvirtinti Putino valdymo leitmotyvą, kurį Ukrainos revoliucija grasino pakirsti: su Rusija reikia skaitytis.

Tad reikia priprasti - ir formuojant užsienio politiką atsižvelgti,- kad racionalūs argumentai derybose su Rusija turės dar labiau ribotą poveikį negu iki šiol. Po Jungtinių Tautų Saugumo tarybos posėdžio pirmadienį, kai visos iki vienos narės pasmerkė Rusijos veiksmus ir į miltus sumalė jos "paaiškinimus" dėl agresijos, iškalbingasis Maskvos nuolatinis atstovas JT Vitalijus Čiurkinas taip apibendrino, kodėl Rusija vis dėlto ėmėsi "ginti" Krymą: "mums nereikia įrodymų, kad būtume susirūpinę".