V. Glodenis. Rusija blefuoja, o Europa dreifuoja

Net 20 proc. Rusijos biudžeto pajamų generuoja „Gazprom“, todėl akivaizdu, kad pranykus penktadaliui viso Rusijos valstybės iždo ją pačią ištiktų absoliutus krachas. Ypač, jeigu kalba eitų apie ilgalaikį sprendimą nebetiekti dujų Europai.

Rusijoje sutriktų visų socialinių išmokų mokėjimai. Nedarbas pasiektų neregėtas aukštumas, o didėjant bedarbių armijai valstybę dar labiau smaugtų išlaikomieji. Visuomenę it raupais nusėtų skurdas, tarsi burtų lazdele pamojus susitrauktų vidaus vartojimas ir iš gausybės rago pasipiltų įmonių bankrotai. Rusija privalėtų beatodairiškai skolintis tarptautinėje rinkoje, kurioje, jei kas nors šiai valstybei ir skolintų, tai tik už milžiniškas palūkanas.

Taip nuo dujų eksporto priklausoma šalis įsisuktų į jai pačiai pragaištingą spiralę ir į V. Putino režimo duris pasibelstų giltinė. Labai skausminga giltinė.

Vis dėlto V. Putinas Europai, o ne Europa jam nuolat primena jos priklausomybę nuo rusiškų dujų importo. Kodėl? Juk didžiausia pasaulyje – ES ekonomika yra daugiau nei septynis kartus didesnė už didžiosios kaimynės. Tai gal tokiu atveju ES būtų dar blogiau?

Didžioji meška iš Rytų tiekia į ES 24 proc. visų suvartojamų dujų. Tai reiškia, kad staiga užsikimšus „Gazprom“ kraneliui Europą ištiktų krizė. ES privalėtų investuoti milžiniškas sumas ieškant pakaito rusiškoms dujoms, bent jau pradžioje drastiškai pakiltų energetinių išteklių kaina, ES stipriai nukentėtų ir nuo Rusijos rinkos praradimo. Vis dėlto net tokiai krizei užpuolus, ES iki absoliutaus kracho, kuris tikrai ištiktų Rusiją, būtų toli. Net labai toli.

Skalūnų dujas Europai pasiūlytų JAV ir Kanada. Didelius dujų išgavimo pajėgumus ir puikią infrastruktūrą turintis Alžyras trintų rankomis. Būtų mąstoma apie Turkmėnistano, Libijos bei neseniai atrastų Egipto energetinių šaltinių importą. Milžinišką dujų telkinį prieš keletų metų atradęs Azerbaidžanas plėstų jau pradėtą kartu su Turkija statyti pietų dujų koridorių TANAP.

Negana to, visos dujų saugyklos šiuo metu Europoje yra pilnos. Tokių didelių atsargų ES dar nėra turėjusi, taigi lašinių bent jau vienai žiemai Europa yra užsiauginusi. Naujausi tyrimai rodo, kad ES dujų poreikiai iki 2030-ųjų vis mažės. O juk ir tos pačios dujos nėra nepakeičiamos, yra kitų energetinių šaltinių, tarkime, atnaujinus ir vėl paleidus Vokietijos atominę energetiką.

Galiausiai į priekį pajudėtų ES ilgalaikės strategijos tikslas efektyvinti energijos ūkį, nutiltų ir skalūnų dujų gavybai Europoje besipriešinantys Rusijos pakalikai. Išvada: Europa tikrai nepražūtų.

Gal V. Putinas naujų dujų pirkėjų surastų? Taip, Rusija ieško naujų vartotojų. Kremliaus pasamdyti ekspertai vis kalba apie tai, kad visą likusį dujų srautą kaip mat pasuktų į Kiniją. Tačiau tai yra blefas arba, kitaip tariant, garsus jų žaidimas, kuris vadinasi „rusiška ruletė.“ Jei Rusija kada nors bandytų padaryti tai, apie ką ji kalba, tai vieną dieną paleistų sau į milkinį mirtiną šūvį.

Visa milijardus kainuojanti infrastruktūra nukreipta į Vakarus, jokių kitų realių „Gazprom“ klientų Rusija neturi, dujų pralaidumui į Kiniją didinti prireiktų milžiniškų lėšų, o kinai, žinodami Rusijos bėdą, derybose stengtųsi mažinti dujų kainą. Taigi projektai tiekti dujas kitiems klientams „Gazprom“ atneštų tik trupinius arba netgi klupdančius nuostolius.

Taigi dabartinė situacija, kai Putinas gąsdina, o ES nuolaidžiauja, o mūsų viešojoje erdvėje verkšlenantys padlaižiai pabrėžia ES priklausomybę nuo Rusijos (mat Rusija nuo Europos mažai priklausoma), sunkiai suvokiama, – juk dėl nutraukto dujų tiekimo Europa atsipirktų rykštėmės, o Rusija – mirtina egzekucija!

Europos Sąjunga Rusijai yra žymiai svarbesnė nei Rusija Europos sąjungai. Beje, komentuodami Rusijos nenorą, kaip atsaką, taikyti sankcijas Vakarų valstybėms, kai kurie ekspertai yra vieningi: dar labiau įsukta sankcijų spiralė skaudžiausiai kirstų jai pačiai, todėl ir vengia atsakyti savo sankcijomis, nors to viešai pripažinti V. Putinas ir nenori. Vis dėlto šis galimas Rusijos krachas menkai atsispindi geopolitiniuose žaidimuose. Kodėl taip nutinka?

Kad atsakytume į šį klausimą, vien ekonominių argumentų nepakanka. Esminis faktorius, lemiantis absurdiškai atrodantį V. Putino šaipymąsi iš ES lyderių, yra skirtingi oponentų politiniai režimai: ES – demokratija, Rusija – diktatūra.

Aprašytą situaciją geriausiai galime iliustruoti pasitelkę lošimų teoriją ir vertindami ją ne per valstybių, o per galimų pasekmių atskiriems politiniams lyderiams ir jų partijoms, prizmę.

Svarbiausi du faktoriai, lyderiams priimant sprendimus politiniuose užkulisiuose, yra tikimybė (T), kad tam tikras įvykis įvyks, ir kaina (K), kurią jiems tektų sumokėti, jei minėtas įvykis taptų realybe. Optimaliausias sprendimas priimamas atsižvelgiant į laukiamą tam tikro veiksmo vertę („expected value“), kurią gauname padauginę tikimybę iš kainos (TxK).

Kaip jau aptarėme prieš tai, kaina, kurią prasidėjus energetiniam karui sumokėtų valstybės, Europos Sąjungai yra niekinė lyginant su Rusija, vis dėlto taip nėra įvertinus kainą kiekvienam politiniam ES lyderiui atskirai.

Pagrindinis skirtumas tarp ES ir Rusijos yra politinės konkurencijos ir demokratinių rinkimų egzistavimas ES valstybėse (arba neegzistavimas autokratinėje Rusijoje). Kai V. Putinas neabejoja savo buvimu valdžioje dar artimiausius keletą dešimtmečių, Europos lyderiai prabangos taip mąstyti negali sau leisti. Visi ES politikų sprendimai yra priimami visų pirma įvertinus, kaip tam tikras žingsnis paveiks lyderio ar atskiros partijos šansus išlaikyti valdžią, o diktatūrose toks vertinimas paprastai visiškai nieko nereiškia.

Dėl šios paprastos priežasties, prasidėjus net ir smulkiai ES ir Rusijos energetinei konfrontacijai, valstybiniu atžvilgiu Rusijos nuostoliai būtų žymiai didesni, tačiau žvelgiant iš politikų perspektyvos, tai galimai taptų politiniu mirties nuosprendžiu dabartiniams demokratiniams lyderiams.

Tuo metu konkurencijos nesutinkantis caras V. Putinas išliptų iš balos sausas, mat jo arsenale apstu propagandos – ginklo, kuriuo ES lyderiai negali naudotis. Tokios pasekmės yra pagrindinė priežastis, kodėl ES valstybių lyderiai yra nuolat pliekiami kaip silpnavaliai bekiaušiai ir kodėl iš jų nuolat šaiposi Rusijos autoritarinis lyderis.

Nepaisant to, kad visiškas dujų tiekimo nutraukimas būtų pragaištingas pačiai Rusijai, o ne Europai, V. Putinas puikiai supranta sudėtingą demokratinių valstybių politikų situaciją, dėl kurios ypatingai aukštą kainą (K) V. Putinui turinčio įvykio tikimybė (T), o tuo pačiu ir laukiama neigiama vertė (TxK) tampa artima nuliui.

Taigi lieka optimali Rusijos diktatoriaus strategija – blefavimas ir nuolatinis gąsdinimas, kad Europos lyderiams energetinis karas kainuotų brangiau, nors taip ir nebūtų. Toks blefavimas ir leidžia kurti absoliučios ES priklausomybės nuo Rusijos įspūdį.

Ši situacija, kai Rusija blefuoja, o ES – dreifuoja, gali būti išspręsta padidinus V. Putinui pragaištingo įvykio tikimybę (T), o tai pasiekti galima tik galingai atsikirtus ir aiškiai parodžius Vladimirui Vladimirovičiui, kad jo gąsdinimams tapus realybe, labiausiai kentėtų ne Europa. Labiausiai kentėtų pats V. Putinas, jo kišeniniai oligarchai ir 143 milijonai Rusijos gyventojų.

Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta džiūgavimų, kad pagaliau Vakarų politikai suprato, koks yra tikrasis V. Putino veidas, neva dabar daugybei metų į priekį yra išsklaidytos naivios vakariečių iliuzijos apie abipusia pagarba grindžiamus santykius su ES ir NATO strategine partnere Rusija.

Nebūkit tokie optimistai. Jau po penkmečio beveik visi dabartiniai ES lyderiai bus pasikeitę, o Vladimiras Vladimirovičius kaip sėdėjo savo soste, taip ir sėdės. Nenustebčiau, jei ir vėl išgirsime apie „perkraunamus“ santykius. Naivumui ribų juk nėra. Ypač Europoje.

Baigsiu Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo žodžiais: „Jei V. Putinui neduosi į snukį, jis ir toliau elgsis kaip chamas“. Ir tai šventa teisybė.

Autorius yra ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos programos studentas.