P. Tamošauskas. Ar atgailaus „tomaševskininkai“ ir visa A. Zuoko komanda dėl Vilniaus švietimo?

Tačiau tvarkant švietimo klausimus, už kuriuos jie atsakingi, tos vertybės pradingsta iš jų veiksmų lauko. Tai akivaizdžiai pademonstravo pertvarkant mokyklų tinklą Antakalnio seniūnijoje.

Reorganizavus Antakalnio vidurinę mokyklą buvo įsteigtos dvi ugdymo įstaigos: Antakalnio gimnazija ir Antakalnio progimnazija. Antakalnio gimnazija liko savo patalpose, o Antakalnio progimnazijai savivaldybė turėjo suteikti kitas, higieninius reikalavimus atitinkančias patalpas, juridiškai jas įteisinti, nurodyti konkretų adresą ir projektinį pajėgumą. Tačiau savivaldybė iki šiol to nepadarė, nors visa miesto tinklo pertvarka turi pasibaigti po pusmečio. Dabar jie glaudžiasi lenkų – rusų Joachimo Lelevelio vidurinės mokyklos patalpose „kampininko“ teisėmis, kurias pagal panaudos sutartį suteikė ne savivaldybė, o pati J. Lelevelio mokykla.

Antakalnio progimnazijai buvo suteiktas ketvirtadalis turimo dvikalbės mokyklos ploto, nors projektinis pajėgumas šios mokyklos 1254 kv. m. ir vaikų joje mokosi tik 450 mokinių. Padalijus šį plotą į lygias dalis ir vadovaujantis krikščioniška morale visi 800 Antakalnio progimnazijos mokinių galėtų sutilpti į tas patalpas. Dabar, padalijus šį plotą, į jį telpa tik 400 progimnazijos vaikų ir taip jie, anot progimnazijos direktoriaus Tomo Jankūno, jaučiasi kaip „šprotai konservų dėžutėje“, o J. Lelevelio mokyklos vaikai mokosi pustuštėse klasėse po 15–16 vaikų. Kita dalis progimnazijos vaikų įkelta į Antakalnio gimnaziją.

Antakalnio gimnazijos taryba ir tėvai yra pasipiktinę tokiomis sąlygomis. Vaikai kasdien, bet kokiu oru yra priversti bėgioti iš vieno pastato į kitą, mokosi pelėsiu „kvepiančiose“ patalpose, per mažos kompiuterių klasės, vaikams nepakanka rūbinės, kai kuriose kabinetuose vienam vaikui tenka mažiau 1,6 kv. m. Tuo tarpu dvikalbės mokyklos vaikui tenka ne mažiau 14 kv. m. Progimnazijų mokiniams apribotos galimybės naudotis sporto ir aktų salėmis, nuo to kenčia vaikų galimybės dalyvauti įvairiose būreliuose, ugdyti asmenybės saviraišką.

J. Lelevelio mokykla norėdama užimti kuo daugiau ploto, savo plėtrą vykdo steigdama ikimokyklines grupes, nors ikimokyklinukų grupės vidurinėse mokyklose yra draudžiamos. Norint steigti tokias grupes būtina keisti mokyklos tipą, tai yra keisti vidurinę mokyklą į daugiafunkcinį centrą. Nepateisinama, jog savivaldybė svarstydama 2014–2015 m. mokyklų tinklo pakoreguotą planą, neatsižvelgė į progimnazijos tarybos ir bendruomenės siūlymus. Mokyklos bendruomenė pagrįstai reikalauja, kad būtų sudarytos lygios galimybės bei tinkamos sąlygos 800 progimnazijos vaikams mokytis po vienu stogu, saugiose, higienos normas atitinkančiose, nuosavose patalpose. Kodėl šios mokyklos vaikai yra diskriminuojami? Kodėl Artūras Zuokas ir visa valdančioji dauguma toleruoja amoralius, ciniškus LLRA politikos veiksmus? Kodėl vaikai turi tapti nesąžiningų politikų įkaitais?

Apskritai, mokyklų tinklo pertvarka vyksta vangiai, dažnai koreguojami pertvarkų planai, procesas politizuojamas.

Mokyklų tinklo kaita nėra savitikslis dalykas. Tinkama tinklo pertvarka turi sukurti prielaidas ir sąlygas pagerinti esamą švietimo kokybę, veiksmingai panaudoti turimus švietimo išteklius. Laiko pertvarkai liko nedaug, o darbų nors „vežimu vežk“. Daugiau nei pusė mokyklų dar nereorganizuotos, nors terminas tinklo pertvarkai baigiasi po pusmečio. Nesubalansuoti mokinių srautai: vienos mokyklos perpildytos, pvz., Gabijos gimnazijai – trūksta 825 vietų; Žvėryno gimnazijai – 533; Simono Daukanto – 231; Abraomo Kulviečio – 200 vietų, mokiniai mokosi antroje pamainoje, kitos mokyklos pustuštės: kaip antai, Senamiesčio vidurinėje mokykloje laisvų vietų 508; Pilaitės vidurinėje mokykloje – 421; Minties vidurinėje mokykloje – 270 ir t. t. Per visas bendro lavinimo mokyklas susidaro apie aštuonis tūkstančius laisvų vietų. Šias patalpas reikia šildyti, valyti, o miesto darželiams trūksta vietos. Tai neūkiškumo pavyzdžiai, kurie toliau gramzdina savivaldybę į skolas ir artina prie bankroto. Ši skola švietimui dabar siekia beveik 5 mln. eurų (171 mln. Lt.).

Baigiantis mokyklų pertvarkos terminams dar nereorganizuotos šešios gimnazijos. Jos pagal planą turėjo „išsigryninti“ ir tapti keturmetėmis gimnazijomis. Tačiau jos to nepadarė ir dabar kartu su gimnazijos pirmų – ketvirtų klasių mokiniais mokosi ir 5–8 klasės. Daugumoje gimnazijų tai padaryta dėl politinių motyvų, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus, Senvagės, Vasilijaus Kačialovo, Juventos gimnazijų 5–8 klases galėjo iškelti į aplinkines mokyklas, tačiau pataikaujant politikams tai nebuvo padaryta.

Dar sudėtingesnė padėtis susidarė dėl vidurinių mokyklų reorganizavimo. Jas turėjo reorganizuoti į keturmetes gimnazijas arba pagrindines ar progimnazijas. Tačiau jos, palaikomos mokyklų bendruomenių, surado būdą, kaip neardyti ir išlaikyti visus vidurinės mokyklos mokinius savo patalpose. Vienuolika vidurinių mokyklų parengė savitas pedagoginės sistemos programas, kurios švietimo ir mokslo ministrui patvirtinus galėtų tapti „ilgosiomis“ gimnazijomis, nors teisės aktuose neapibrėžta ir nereglamentuota pati šios pedagoginės sistemos samprata.

Pavyzdžiui, M. Daukštos vidurinė mokykla siekia tapti inžinierinės pakraipos „ilgąja“ gimnazija. Iš tikrųjų ši mokykla jau daugelį metų bendradarbiauja su Vilniaus Gedimino technikos universitetu, moksleiviai lankosi laboratorijose, skaitomos jiems paskaitos. Tai naudinga abiems pusėms. A. Kulviečio vidurinė mokykla siekia tapti klasikine gimnazija ir tai ji daro bendradarbiaudama su Vilniaus universitetu. Tačiau tokios mokyklos kaip J. Lelevelio, Lazdynų, Fabijoniškių vidurinės mokyklos neturi ženklaus įdirbio savitų programų diegime. Jeigu visos vienuolika savitų programų bus patvirtintos švietimo ir mokslo ministro, jos įgis „ilgųjų“ gimnazijų statusą. Jeigu taip atsitiks, tai daugeliui keturmečių gimnazijų, progimnazijų bus sunku surinkti mokinius ir gali būti sudėtinga sukomplektuoti klases.

Kita vertus, nemenkas iššūkis bus mokiniams ir jų tėvams, nes ne visi mokiniai norės mokytis pagal savitą programą. Kur tuomet lankyti mokyklą, jei jos nėra arti namų. Visa tai darytų neigiamą įtaką visai mokyklų pertvarkos sistemai Vilniaus mieste, nes dalyje mokyklų didėtų laisvų mokymosi vietų, susidarytų per mažas mokinių skaičius klasėse, tai yra sumažėtų vidutinis mokinių skaičius klasės komplekte, kuris nesieks mokinio krepšelio lėšų paskirstymo metodikoje nustatyto optimalaus mokinių skaičiaus. Be to mokinio krepšelio ir aplinkos lėšų mokiniui svyravimas atskirose mokyklose pažeidžia lygių galimybių principą. Tikriausiai taip ir atsitiks, kad tuščios klasės vietos bus dengiamos kitų mokyklų sąskaita. Be to, jeigu per likusį pusmetį bus pertvarkytos vidurinės mokyklos, tai vienu metu daug mokytojų ir kitų pedagoginių darbuotojų liks be darbo.

Taigi LLRA politikai ir visa A. Zuoko valdančioji dauguma palieka išbalansuotą mokyklų tinklą, didžiąją dalį nepertvarkytų vidurinių mokyklų, Antakalnio progimnazijos vaikai neturi juridiškai įteisintų patalpų, yra diskriminuojami, materialinė bazė nesutvarkyta, iš 104 ugdymo įstaigų rekonstruota tiktai 36, tarp kurių beveik visos lenkiškos mokyklos . Kitų mokyklų pastatų būklė apgailėtina, skola švietimui artėja prie 6 mln. eurų (200 mln. Lt).

Tai štai tokiomis „krikščioniškos moralės“ normomis besivadovaujantys tomaševskininkų politikai vykdo švietimo politiką Vilniaus mieste, o A. Zuoko dauguma tam pritaria.