M. Laurinavičius. V. Putinas bando nusiplauti rankas?

Garsus Rusijos analitikas Dmitrijus Oreškinas, praėjusią savaitę dalyvavęs Rytų Europos studijų centro Vilniuje surengtoje konferencijoje, dar tuomet teigė, kad V. Putinas jau esą sustojo. Pirmadienį paskelbtas Rusijos prezidento įsakymas (šį kartą jis, manyčiau, bus iš tiesų įvykdytas) atitraukti šalies kariuomenę nuo Ukrainos sienos bei pagyrimas oficialiajam Kijevui už jo rengiamą dialogą su Rytų regionais tarsi patvirtintų tokią prielaidą.

Tačiau aš manyčiau, kad yra kiek kitaip – V. Putinas tiesiog bando demonstratyviai nusiplauti rankas ir dar kartą visiems parodyti, kad jis esą niekaip nesusijęs su kruvinais įvykiais bei vykdoma agresija. Tačiau grėsmė Ukrainai nuo to nė kiek nesumažėjo ir naujoviškas Rusijos karas, kuri ji kariauja kaimyninėje valstybėje, tikrai nėra stabdomas.

Apie šį naująjį Rusijos karą jau ne kartą rašiau DELFI portale. Jo esmė – operaciją suplanavo ir vykdo ne oficialios Rusijos valstybinės struktūros, o nacionalistų grupuotės susivienijusios į vadinamąjį „Izborsko klubą“.

Todėl ir Rusijos pasiųsti diversantai yra ne kadriniai, o atsargos karininkai, dabar tarnaujantys privačiose karininėse bendrovėse. Tuo tarpu vienas tiesioginių operacijos planuotojų ir vadovų yra Rusijos polittechnologas Aleksandras Borodajus, dabar pasiskelbęs „Donecko liaudies respublikos“ premjeru (apie jį, beje, irgi rašiau ankstesniuose savo komentaruose).

Taigi, V. Putinas iš esmės net negalėjo sustoti, nes ne jis šią operaciją suplanavo, ne jis ir ne jam pavaldžios valstybinės struktūros ją vykdė. Tiesa, V. Putinas tikrai neprieštarauja tokiai saviveiklai, o susidarius palankioms aplinkybėms ir operacijai pasibaigus sėkme net yra pasiryžęs prisiimti visus nuopelnus sau, kaip buvo Krymo aneksijos atveju.

Sunku būtų ginčytis, kad V. Putinas galėtų bent jau pabandyti (nepasant to, kad daugeliui tai skamba neįtikėtinai, aš ir toliau esu pasirengęs teigti, kad Rusijos jis tikrai nekontroliuoja taip, kad užtektų prezidentui pirštu pamoti ir viskas būtinai baigtųsi) sustabdyti agresiją. Bet ar jis tai daro?

Mano vertinimu, V. Putinas daro tik tiek, kad bando viešai nusiplauti rankas, bet jokių realių veiksmų bandant stabdyti agresiją jis nesiėmė ir, atrodo, net neketina imtis.

Spręskite patys. Jei Rusija būtų nusprendusi sustoti, pirmiausia turėjęs įvykti veiksmas neabejotinai buvo diversantų atšaukimas iš kovos lauko. Ar tai galime stebėti? Atvirkščiai, vienu metu vyksta tarsi du priešingi procesai – V. Putino ir apskritai oficialiosios Rusijos valdžios tono pasikeitimas ir dar didesnis būtent diversantų vaidmens ir aktyvumo didėjimas Donecko srityje.

Juk „Izborsko klubo“ pasiuntiniai – karo vadas Igoris Girkinas ir jau minėtasis polittechnologas Aleksandras Borodaj – iš esmės į savo rankas perėmė visą valdžią separatistų stovykloje, nustumę į šoną net jiems patiems būtinus vietinius veikėjus.

Bet tuo pat metu jokio akivaizdesnio V. Putino ir nacionalistinio Rusijos politinio elito sparno konflikto nematyti. Nei prezidentas pradėjo kovą prieš nepaklūstančius jo viešai pozicijai, nei nacionalistai ėmė viešai kaltinti (o taip tikrai yra ne kartą buvę), kad V. Putinas išduoda šalies interesus arba bent jau jų nesupranta. Atvirkščiai, nacionalistų vieši pasisakymai (o gal ir strategijos) tarsi pritaikomi prie šalies vadovo pozicijos, tačiau veiksmai Ukrainoje lieka tie patys.

Vienintelis ryškėjantis skirtumas yra tai, kad veikti Ukrainoje „Izborsko klubo“ pasiuntiniai ėmė pabrėžtinai viešai: jie ne tik senokai nebeslepia savo veidų ir tikrųjų tapatybių, bet ir rengia spaudos konferencijas, dalija interviu, pasakoja, kas jie tokie, kodėl ir kaip atsirado Ukrainoje, net skelbia viešus vaizdo kreipimusis į neva ginti savo žemės netrokštančius doneckiečius, kaip savaitgalį padarė I. Girkinas.

Palyginkime su Krymu. Ar ten galėjome stebėti ką nors panašaus, nors veikė tie patys žmonės – dabar jau apie tai prisipažįsta net jie patys. Kodėl įvyko toks lūžis?

Priežastis, mano manymu, paprasta. V. Putinas ir nacionalistai bendru sutarimu nusprendė atskleisti kortas, taip bandydami įtikinti pasaulį, kad Rusijos valdžia ir jos prezidentas „čia ne prie ko“. Nacionalistams tai naudinga toliau stiprinant savo pozicijas Rusijoje, o V. Putinui – stengiantis išvengti tolesnių Vakarų sankcijų.

Tiesa, reikia pripažinti, kad pradinis nacionalistų planas Rytų Ukrainoje, ko gero, buvo priversti V. Putiną įvesti į Ukrainą reguliariąją kariuomenę ir taip užbaigti tai, ką jie pradėjo. Apie tai galima spręsti iš daugelio pagrindinio jų ideologo Aleksandro Dugino ir kitų panašių veikėjų rašinių ir viešų pasisakymų.

Tačiau Rusijos prezidentas, matyt, vis dar išsaugojęs garsųjį savo pragmatiškumą, nuo pat pradžių nebuvo linkęs to daryti, o galiausiai turbūt labai aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškė, kad pajėgų įvedimo nebus. Nuo tada tikriausiai jau ir iš diversantų stovyklos pasigirdo balsai, kad „Rusijos pagalbos nėra ko laukti“.

Bet ar tai reiškia, kad agresija prieš Ukrainą stabdoma ir operacijos planuotojai atsisako savo tikslų? Tikrai ne. Net du svarbūs „Izborsko klubo“ ideologai – Aleksandras Duginas ir Michailas Deliaginas – praėjusią savaitę viešai paskelbė iš esmės identišką tolesnių veiksmų Ukrainoje scenarijų – vadinamosios „Naujosios Rusijos“, kaip tariamai nepriklausomos valstybės, sukūrimą.

Šios „valstybės“ branduolį iš pradžių turi sudaryti Donecko ir Luhansko sritys. Netgi visai tikėtina (tai galima spręsti iš jau minėtų ideologų samprotavimų), kad Kremlius visiškai neskubės pripažinti šio naujojo „valstybinio darinio“. Tačiau šio plano autoriai tikisi, kad vėliau prie „Naujosios Rusijos“ prisijungs ir kitos Rytų Ukrainos sritys. Įvairiuose šių nacionalistų ir aplinkos žmonių diskusijose minima nuo „mažiausiai aštuonių“ iki dešimties Rytų Ukrainos sričių, kurios turėtų susijungti į „Naująją Rusiją“.

Kaip pavyks įgyvendinti šį naująjį planą, kurį teko rengti V. Putinui nesutikus įvesti armijos į Ukrainą, kol kas galima tik spėlioti. Tačiau visa tai rodo, kad Rusijos agresijos prieš Ukrainą stabdyti tikrai neketinama, nors tuo pačiu galima laukti įvairiausių triukų, kuriais bus bandoma įrodyti, kad V. Putinas ir Rusijos vadovybė tikrai niekaip nesusijusi su įvykiais Ukrainoje.

Būtent šiuo aspektu tikriausiai reiktų vertinti ir sensacija tapusį savaitgalį išplatintą I. Girkino vaizdo kreipimąsi, kuriame jis itin atvirai skundžiasi, kad liko kone vienas – doneckiečiai neva nenori kariauti už savo žemę, o pagalbos sulaukti įmanoma nebent iš savanorių atvykstančių iš Rusijos.

Tiesiog patikėti kiekvienu I. Girkino žodžiu būtų paprasčiausiai naivu – kažin ar veikėjas, kuris anksčiau tarnavo Rusijos federalinės saugumo tarnybos antiteroristiniame padalinyje, pasiduotų emocijoms, ar savo problemas būtų linkęs spręsti viešais pagraudenimais. Tačiau manant, kad tikslas yra parodyti, kad „Rusijos valdžia čia ne prie ko“, toks kreipimasis atrodytų net labai sumanus.

Būtent ryškėjančio V. Putino bandymo „nusiplauti rankas“ akivaizdoje vertinčiau ir pastaruoju metu net kelių skirtingų šaltinių (A. Duginui artimo Rusijos žurnalisto Olego Kašino, pakankamai nepriklausomo publicisto ir Rusijos cerkvės tyrinėtojo Nikolajaus Mitrochno ir net šaltiniais Ukrainos saugumo tarnybose besiremiančios šios šalies žiniasklaidos) platinama versija, kad visa ši agresija – tai kone farsas.

Esą ją sugalvojo ir vykdo trys draugai – Rusijos oligarchas Konstantinas Malofejevas, jam dirbęs polittechnologas A. Borodaj ir šio ilgametis bičiulis bei K. Malofejevo saugumo tarnyboje esą dirbęs I. Girkinas.
Beje, šioje versijoje gali būti labai nemaža dalis tiesos ir ji visiškai atitiktų mano ne kartą dėstytą teoriją, kad operaciją Kryme ir Rytų Ukrainoje suplanavo ir vykdo „Izborsko klubas“. Mat nėra didelė paslaptis, kad K. Malofejevas (apie tai rašo ir N. Mitrochinas) yra achimandrito Tichnono (beje, artimo V. Putinui), kuris savo ruožtu yra tikrasis „Izborsko klubo“ narys, sekėjas.

Tuo tarpu A. Borodaj, kaip jau esu rašęs, labai glaudžiai susijęs ne vien su K. Malofejevu, bet ir su „Izborsko klubo“ vadovu Aleksandru Prochanovu. Be to, dabar aiškėja, kad I. Girkinas irgi yra buvęs nuolatinis nacionalistinio savaitraščio „Zavtra“, kuriam vadovauja A. Prochanovas, autorius ir karinių reikalų ekspertas.

Tačiau agresijos Ukrainoje vaizdas tikrai nėra toks primityvus, kad galima būtų patikėti trijų draugų sąmokslu. Operacija tikrai gerai parengta – veikiančių asmenų, finansinių šaltinių ir net Rusijos valstybinių struktūrų (pavyzdžiui, ginklais) paramos yra gerokai daugiau negu bandoma įrodyti. Kita vertus, rusiška viešųjų ryšių taktika pasakyti dalį tiesos, kad nukreipti dėmesį nuo kitos dalies – taip pat jokia naujiena.

Tad ko galima tikėtis ateityje? Manyčiau, kad dabar jau galime laukti, kad Ukrainos prezidento rinkimai įvyks, nes niekas daugiau jų žlugdyti nebemėgins. Kremlius tikriausiai netgi pripažins jų rezultatus ir toliau visaip bandys atsiriboti nuo to, kas vyksta Donecke ir Luhanske. Bet Rusijos (nesvarbu, kad ne tiesiogiai V. Putino, o nacionalistų sparno) pasiųsti diversantai toliau sieks to, ką atvirai deklaruoja A. Duginas, M. Deliaginas ir kiti panašūs veikėjai – „Naujosios Rusijos“ sukūrimo.
Donecke ir Luhanske toliau bus tvirtinamos separatistinių „respublikų“ struktūros – ypač karinės. Todėl be didelio kraujo praliejimo užbaigti šią agresiją net ir naująjį prezidentą išsirinkusiai Ukrainai gali būti labai nelengva.

Tiesa, pasirodė ir viltį teikiančių ženklų – turtingiausias ir įtakingiausias Ukrainos oligrachas Rinatas Achmetovas, be kurio paramos jokie separatistų bandymai Donecke būtų net neprasidėję, atrodo galutinai susipyko su A. Borodaj ir I. Girkinu, o gal ir jų rėmėjais Maskvoje.

Kai žodinius R. Achmetovo pareiškimus, kad jis neremia „Donecko liaudies respublikos“ keičia skubus raginimas visiems jo darbuotojams pradėti įspėjamuosius streikus ir tęsti juo tol, kol separatistai supras, kad Donecke jiems nėra vietos, tampa panašu į oligarcho pasiryžimą pradėti kovą.

Panašu, kad toks pasiryžimas atsirado būtent tada, kai visą valdžią „Donecko liaudies respublikoje“ perėmė I. Girkinas su A. Borodaj, į šoną nustūmę bent jau anksčiau su R. Achmetovu sietus vietinius veikėjus. Kad ir kaip būtų, laimėti, bent jau be didesnio kraujo praliejimo, R. Achmetovas Donecke turi, ko gero, net daugiau galimybių negu oficialioji Ukrainos valdžia.