Prieš pirmadienį įsėsdamas į lėktuvą, nugabensiantį jį į Kiniją, vyriausiasis Rusijos karinių pajėgų vadas V. Putinas Sočyje susitiko su Saugumo Tarybos nariais ir nurodė patraukti šalies karius nuo sienos su Ukraina. Ir tai buvo ne pirmas kartas.
Jau du kartus prieš tai V. Putinas pranešė apie planus patraukti pajėgas, tačiau tada pasitraukė ne visi kariai. Šį kartą, kaip teigia politikos specialistai, Rusijos prezidento poelgius analizuojantys daugiau nei dešimt metų (tiek liberalai, tiek konservatoriai), V. Putinas ne tik kalba, bet ir daro.
Kas privertė V. Putiną apsigalvoti ir patraukti karius, turėjusius padėti prorusiškai nusiteikusiems separatistams Rytų Ukrainoje? Kodėl jis nuvylė žmones, taip laukusius rusų karių, turėjusių atlikti „gelbėtojų vaidmenį“?
„Protingiems žmonėms galiausiai pavyko jį įtikinti, jog dėl Ukrainos jis šiek tiek klydo: kad prorusiškos nuotaikos nėra jau tokios svarbios ir galingos, kaip kad yra norinčių parodyti, kad Luhansko ir Donecko regionai Rusijai būtų per brangūs, o svarbiausia – kad trečioji sankcijų porcija būtų itin žalinga Rusijos ekonomikai“, - teigia Politinių technologijų centro vadovas Igoris Buninas, vardydamas V. Putino sprendimo priežastis.
Tačiau pagrindinė pasitraukimo priežastis buvo karių skaičius: „Įsiveržti į Ukrainą yra viena, o išlaikyti okupuotų regionų kontrolę – visai kas kita“, - teigia karinių reikalų specialistas Alexanderis Goltsas.
V. Putinas maždaug už 50 kilometrų nuo Luhansko regiono turėjo tūkstančius greitojo reagavimo karių – prie kelių, vedančių į Ukrainą. Tačiau norint kontroliuoti milijonus žmonių, gyvenančių Luhansko ir Donecko regionuose, Rusijai tektų įkurti tūkstančius patikros postų, dėl kurių į Ukrainą reiktų siųsti šalies šauktinius.
„Skamba labai sudėtingai“, - teigia A. Goltsas.
Daugiau nei du mėnesius Rusija visiems pasakojo apie teisę panaudoti karinę jėgą ginant Ukrainoje gyvenančius rusus. Praeitą mėnesį paskelbtose nuotraukose ir vaizdo medžiagoje buvo įamžinti tankai, naikintuvai ir artilerija, nuo pat balandžio vidurio kantriai laukę V. Putino sprendimo.
Tuo tarpu už sienos karinis konfliktas intensyvėjo kiekvieną mielą dieną – jis persidavė į Slovjanską, Kramatorską, Krasnoarmijską ir Mariupolį: dešimtys šeimų laidotuvėse apraudojo aukas.
Kovos epicentre atsidūrusiame Slovjanske separatistai naiviai tikėjo, jog jau po dienos ar dviejų Rusijos kariuomenė būtinai atvyks. „O kur dėdė Vova? Ar jis mums padės?“ - klausė daugelis.
Slovjanske praktiškai kiekvieną naktį aidi šūviai.
Regione, besidriekiančiame nuo Odesos iki Donecko, nuolat sklando istorijos apie tai, kaip Ukrainos nacionalistai beatodairiškai žudo nekaltus vyrus ir moteris – nors ir labai nemalonu, tame yra šiek tiek tiesos.
Tačiau rusai taip ir neatėjo. Separatistai surengė „referendumą“, kurio rezultatai pagrindė nepriklausomybės reikalavimą – ir norą prisijungti prie Rusijos.
Tačiau dar prieš referendumą Rusijos prezidentas pradėjo kalbėti apie pasirengimą priimti kito balsavimo – Ukrainos prezidento rinkimų – rezultatus.
„Dabar Maskva pradės raginti separatistus liautis kovojus – savaitės pabaigoje Kremlius ketina pripažinti Kijeve vyksiančių rinkimų rezultatus“, - tvirtina I. Buninas.
Tačiau ambicingi naujieji Rusijos imperialistai neskuba sudėti ginklų. Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas, netiesiogiai užsimindamas apie išliksiančią įtampą, pacitavo Bismarką: „Žinau šimtus būdų, kaip iš urvo išvilioti Rusijos mešką, tačiau nė vieno, kaip ją priversti grįžti“.
Dauguma V. Putino rėmėjų nusivylė. „Dabar esame nugalėti: Kryme laimėjome 2 mln. žmonių, o likusioje Ukrainoje praradome 43 mln.“, - „The Daily Beast“ pareiškė Kremliaus politikos šalininkas Jurijus Krupnovas.
Jis mano, jog yra tikimybė, kad „karas kils būtent dėl pajėgų pasitraukimo – dėl mūsų silpnumo“, tačiau pridūrė, jog „pagrindinis mūšis dar laukia – jis bus dėl Vidurio Azijos“.